Visos senovės tautos kiaušinį laikė gyvybės, pilnatvės simboliu. Jis, ypač dažytas, buvo vartojamas kaip apeiginis dalykas pirmojo išginimo, arimo, sėjos, vestuvių ir kitomis progomis. Kiaušinius lietuviai dažydavo dviem šventėms – Jurginėms ir Velykoms. Šv. Velykų simbolis – kiaušinis anksčiau vadintas velykaičiu.
Dažymas – moterų darbas
Knygoje „Lietuvių etnografijos bruožai“ rašoma, kad kiaušiniai dažniausiai buvo dažomi naminiais augaliniais dažais: verdami svogūnų lukštuose, šieno pakratuose, džiovintuose beržinės vantos lapuose, su geležgaliais išmirkytose ąžuolo ar juodalksnio žievėse, rugių želmenyse ir pan.
Lietuviai nuo seno žinojo du tradicinius kiaušinių dažymo būdus – žalio kiaušinio išpiešimą karštu vašku ir lygia spalva nudažyto kiaušinio skutinėjimą. Kiaušinių dažymas seniau buvo laikomas moterų pareiga. Didžiausios šios srities menininkės buvo dzūkės. Kiaušiniai būdavo marginami smeigtuko galvele, pamirkius ją karštame vaške ar bičių duonoje. Ant viena spalva nudažyto kiaušinio būdavo vėl vašku išvedžiojami norimi ornamentai ir jis dedamas į kitos spalvos dažus, o vėliau pakepamas į karštą krosnį, kur jis iškepdavo ir kartu nuo lukšto nutirpdavo vaškas. Be margučių per Velykas neapsieidavo nė vargingiausio valstiečio šventinis stalas, nors daugelis tik tą vieną kartą per metus jų ir tegaudavo.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ