2024/05/19

 

KUR TAS PASAULIO CENTRAS

Jurgos Banionienės nuotrauka
Nomeda SIMĖNIENĖ
Redaktorė

Kupiškis – nedidukas rajonas. Palyginti su didžiaisiais milijoniniais miestais, aguonos grūdelis.

Tačiau atidžiau pasidairius į palikimą, užgyventą čia kūrusių žmonių, reikia pripažinti, kad tas aguonos grūdelis yra davęs tiek vaisių, kad ne kiekvienas didmiestis galėtų tuo pasigirti.

Kupiškio istorinis pasakojimas vertas atskiro, atidaus įsižiūrėjimo. Rodos, keičiasi ir vietos valdžios požiūris į vietokūrą, ieškant kupiškėniško identiteto.

Kas galėtų būti tas stuburas, išskirtinis ir neginčijamas, neprimestas, o natūraliai priimtinas?

Ketiname prisidėti prie šių paieškų ir laikraščio puslapiuose naujai atskleisti istorinį lobyną – nuo seniausių laikų iki šių dienų.

Pasivaikščiosime ir po senąjį Kupiškį, išlikusį tik paišytuose žemėlapiuose, kas ir kada statėsi vėlesniais laikais, kas išliko ir kodėl neišliko, paieškosime atsakymų, kas slypi miesto gatvių pavadinimuose ir čia gyvenusių ar dabar gyvenančių įdomių likimų žmonių istorijose.

Kalbinsime, ginčysimės, jei reikės ir oponuosime, kad būtų surastas tas kertinis akmuo, nuo kurio galėtume plačiau apsidairyti.

Gražus sutapimas, kad šiemet pirmą kartą Kupiškio kultūros centras miestelėnus balandžio 29 dieną kviečia švęsti miesto vardadienį. Apie miesto pradžių pradžią ir šios datos kilmę rašome kaip tik šios dienos numeryje.

Gal miesto vardadienio šventė taps gražia ir prasminga tradicija, kurios neturėjo Kupiškis. Gal daugiau bendrapiliečių panorės gilintis į vietos, kur likimas nulėmė gimti, gyventi ar kurti, stiprybes, o ir silpnybes, iš kurių dera pasimokyti.

Gal Kultūros ir meno taryba, kurios anksčiau Kupiškis išvis neturėjo, bus sudaryta ne formaliai, o veiks nuosekliai ir iš esmės.

Gal Kupiškis bus kūrybiška vietokūra, jungianti kultūrą ir bendruomenes, skatinanti atsižvelgti į vietos kontekstą, konkrečius poreikius, tradicijų atgaivinimą ir bendrus interesus.

Gal šie žodelyčiai „gal“ greitai nukris ir bus sukurta atmosfera, kur gera, saugu kurti ir gyventi.

Iš tiesų reikia labai nedaug. Tereikia vieniems kitus girdėti, matyti, nebijoti kalbėti ir kartu veikti. Taip ir kuriasi pasaulio centrai, visiškai neatsižvelgiant į geografinę ar demografinę padėtį.

Jeigu dar kam kils klausimas, kurgi tas pasaulio centras, atsakykite – jis čia, Kupiškyje. Jis čia, kur esu aš.

Dalintis
Vėliausias komentaras
  • Skaičiau, kad Suomijoje valstybė užtikrina socialinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo standartą kiekvienam Suomijos piliečiui, kur jis begyventų- sostinėje Helsinkyje ar miestelyje prie poliarinio rato, nes tai berods įtvirtinta Konsitucijoje. Suomija ne uždaro, bet steigia naujus universitetus Suomijos regionuose ( Rytų Suomijos universitetas Joensuu ir Kuopio)- valstybei svarbus visų piliečių išsilavinimas. Berods Norvegijoje verslas kaimuose ir mažuose miesteliuose šiauriniuose rajonuose berods atleidžiamas nuo dalies mokesčių. Mūsų eurokomisaras Didžiojoje Britanijoje baigė 16 tūkst. gyventojų turinčio Aberistvito universitetą- Lietuvoje net didesniuose miesteliuose ( Utena, Ukmergė ir pan.) universitetų nėra. Manau, mokyklų, bibliotekų,ligoninių skyrių galimas uždarinėjimas nėra tinkamas kelias Lietuvai.

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video