2024/06/15

 

REGIMANTAS PILKAUSKAS: „GAILA, KAD NETEKO PRISIDĖTI PRIE KUPIŠKIO KRAŠTOVAIZDŽIO FORMAVIMO“

Kraštovaizdžio architektas Regimantas Pilkauskas lankėsi Kupiškio viešojoje bibliotekoje, kai buvo pristatytas filmas apie partizanę poetę Dianą Glemžaitę. Autorės nuotrauka

Šių metų pradžioje išleista kraštovaizdžio architekto Regimanto Pilkausko knygos „Miestų želdynų plėtotė“ trečia dalis, skirta želdynų projektavimo temai.

Į šią trilogiją sudėtas ir apibendrintas jo 60 metų darbo želdynų projektavimo srityje kūrybinis palikimas. Šios knygos autoriaus ankstyvoji vaikystė prabėgo Kupiškio krašte. Iš čia kilęs jo tėvas.

Apie kitas sąsajas su Kupiškiu, kodėl pasirinko kraštovaizdžio architekto profesiją, apie savąjį kraštovaizdžio supratimą ir pasikalbėjome su garbiuoju kraštiečiu.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kupiškėniškos giminės gijos

Paaiškėjo, kad Regimanto tėvas Vladas Pilkauskas kilęs iš Vėžionių. Dirbo pienininku ir su šeima Lietuvoje kilnojosi gyventi iš vienos vietos į kitą.

„Aš gimiau Vaiguvoje, netoli Kelmės, 1939 metų gegužės 27 dieną. Tuo metu mano tėvų, Vlado ir Onos Pilkauskų, šeima ten buvo apsistojusi.

Po 1940 metų, kai į valdžią atėjo sovietai, visas gyvenimas virto aukštyn kojomis. Dažnai keičiant gyvenamąją vietą buvo galima išsisukti nuo visokių represijų, tremties. Netrukus Vaiguvoje gyventi šeimai tapo nelabai saugu, tai ji grįžo į Kupiškio kraštą ir apsistojo Palėvenėje.

Čia tėvas irgi dirbo pienininku, bet ilgai šiame kaime karui prasidėjus neužsibuvome. Ilgiau gyvenome Palėvenėlėje, kur tėvas buvo paskirtas pienininku į šio kaimo pieninę. Čia prabėgo šešeri metai.

Pilkauskų šeima. Ona su vienerių metų Vlade, Vladas, Regimantas Pilkauskai ir Kostė Ramanauskienė, Onos teta, prie Palėvenėlės pieninės gyvenamojo namo 1944 metų liepos 1 dieną.
Juozo Karazijos nuotrauka

Tėvas Bagdonyse iš rusų sentikių buvo nusipirkęs žemės. Kūrė ūkį, bet žemės pats nedirbo. Ją nuomojo. Pirmą klasę pradėjau lankyti Vėžionyse. Į pamokas mane nuveždavo tėvas motociklu.

Pamenu dvi mokytojas. Jas vaikai vadino Žiukoičia ir Tatoroičia.

Po kelių mėnesių mokyklą atidarė Suvainiuose. Tai teko ir man ten pereiti mokytis. Jau galėjau pėsčiomis į pamokas nueiti“, – pasakojo pašnekovas.

Visgi Regimantui nebuvo lemta čia baigti pirmos klasės. Kai miško broliai septynis kartus iš pieninės išnešė sviestą, valdžia tėvą tardė, į karcerį buvo pasodinę. Jam ir visai šeimai grėsė pavojus.

Susiklosčius tokiai situacijai, pasak Regimanto, tėvas nuvažiavo į Panevėžio pieno centrą ir paprašė, kad jį perkeltų dirbti kitur. Tėvui pasiūlė šiame pieno centre darbą.

Paskui jis ir visa šeima persikėlė į Panevėžį. Taip Regimantui pagaliau trečioje vietoje pasisekė baigti pirmą klasę. Bet pavojinga gyventi tapo ir Panevėžyje. Galėjo areštuoti ar ištremti.

„Buvo toks neramus pokarinis gyvenimas. Kai jau lankiau ketvirtą klasę, su mama teko išvažiuoti gyventi į Kauną. Ten išsinuomojome pas labai malonią moterį kambarį netoli Zanavykų turgaus.

Mano mokytoja buvo Liuda Glemžienė, kilusi iš Kupiškio krašto, Kikonių kaimo. Ji manęs paklausė, ar esu iš tų dainininkų Pilkauskų.

Pasakiau, kad ne, nes tuo metu nežinojau nieko apie juos. Parėjęs namo pakamantinėjau mamą, ar buvo giminaičių dainininkų. Tai ji tik nusijuokė ir patvirtino, kad tai tiesa. Iš jos sužinojau, kad mano senelis buvo balsingas Kupiškio bažnyčios choro giedotojas, kad vienas dėdė irgi turėjo gražų balsą“, – prisiminė Regimantas.

Pasak jo, Vėžionyse jau nebeliko Pilkauskų. Ta pavardė čia išnyko. Buvo dvi tėvo seserys. Julija ištekėjo už Jurgio Gudonio iš Kunigiškio. Pokario sumaištyje tapo našle ir su vaikais buvo ištremta į Sibirą.

Dabar Kunigiškyje gyvena pusbrolio sūnus su šeima. Viena Gudonytė įsikūrusi Vilniuje.

Kita tėvo sesuo Anelė ištekėjo už Petro Katelės ir apsigyveno Laukminiškiuose. Buvo pusbrolio Katelės sūnus su šeima atvažiavęs į Kaune surengtą jo knygos trečios dalies pristatymą.

Taigi Kupiškio krašte dar yra Regimanto giminių. Tik nebeturi nė vieno gyvo pusbrolio. Likę tik jų vaikai.

„Mane dažnai kiti pašiepia, kai pasakau, jog esu kupiškėnas. Vis bando mane pataisyti, kad kupiškėnas buvo mano tėvas. Bet šiame krašte mano šaknys, mano vaikystė prabėgo. Norėčiau būti palaidotas senosiose Kupiškio kapinėse, šalia savo tėvų, senelių ir kitų artimųjų.

Mano žmona Ina Prapuolenytė irgi susijusi su Kupiškiu. Jos motina Ona Etmanavičiūtė-Prapuolenienė dirbo gydytoja Kupiškio ambulatorijoje nuo 1946 m. liepos 20 d. iki 1948 m. rugsėjo 1 d. ir gyveno altarijoje. Kupiškyje nuo 1947 m. rugsėjo 19 d. altarista buvo kunigas Matas Nakas (Onos Etmanavičiūtės-Prapuolenienės dėdė, motinos brolis).

Duktė Ina gimė 1946 m. spalio 30 d. Rokiškio ligoninėje (taip įrašyta jos gimimo liudijime), nes Velniakalnio kaime prie Rokiškio gyveno Onos Etmanavičiūtės motina ir sesuo Janina.

Tėvas Juozas Prapuolenis buvo 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. Juozo Prapuolenio „Atsiminimai“ (2019) turėtų būti Kupiškio bibliotekoje“, – pasakojo Regimantas apie savo ir žmonos ryšius su Kupiškiu.

Senoji Pilkauskų sodyba Vėžionių kaimo vienkiemyje 1969 metais.

Studijos, darbas ir šeima

Regimantas vidurinę mokyklą baigė Vaškuose, tuometiniame Linkuvos rajone (dabar Pasvalio r.), kur tėvas kurį laiką buvo perkeltas dirbti.

Kai vaikai pradėjo studijuoti, tėvas kartu su savo draugu ūkininku Juozu Stankūnu nusipirko namelį netoli Kauno VI forto. Vėliau jų šeima gyveno didesniame name, Aukštuosiuose Šančiuose, netoli Nemuno. Šį namą Regimanto tėvas irgi pirko kartu su J. Stankūnu. Jiedu pirmą namą buvo nusipirkę ir Panevėžyje.

Regimanto sesuo Vladė tapo gydytoja, o Regimantas baigė tuometinės Žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą. Specializavosi kraštovaizdžio architektūros srityje.

Regimantas, pasitaręs su tėvu, nusprendė studijuoti miškininkystę. Tik jam nebuvo įdomu, kaip mišką nukirsti, kaip supjaustyti. Įdomiau buvo, kaip jį pasodinti, kaip įveisti. Tuomet pagalvodavęs, kodėl pačiam nepabandžius parko pasodinti.

Tad studijų pabaigoje dėjo visas pastangas, kad įsidarbintų Miestų statybos ir projektavimo instituto Kauno filiale. Ten dirbo ketverius metus.

„Tą laikotarpį vadinu antru savo universitetu. Ten mane architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis mokė architektūros kompozicijos pagrindų ir kritiško architektūros vertinimo, skatino rašyti straipsnius spaudai apie darbo aktualijas.

Kai prasilavinau architektūros srityje, ėmiausi darbų daugiau nei man priklausė. Projektavau ne tik medynus, bet ir domėjausi kitokiais inžineriniais sprendimais. Ilgainiui pradėjau projektuoti savarankiškai“, – sakė pašnekovas.

Petro Pilkausko sodyboje Vėžionių viensėdyje. Iš kairės: Petras Adomėlis, kaimynas, Petras Pilkauskas, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, jo žmona gydytoja Elena Žemkalnienė ir Marė Pilkauskienė. 1970 m.
Regimanto Pilkausko nuotrauka

Vėliau jis buvo pakviestas dėstyti Žemės ūkio akademijos Žemėtvarkos fakulteto studentams želdynų projektavimo kursą. Dėstytojauti jį pakvietė Žemėtvarkos katedros vedėjas doc. V. Stinskas.

Regimantas dirbo ir tuometinio Vilniaus dailės instituto Kauno vakarinio skyriaus vyr. dėstytoju.

Jam teko 1973 metais stažuotis Lenkijoje, Varšuvos politechnikoje. Grįžęs iš šios stažuotės, įsidarbino Vilniaus dailės akademijoje. Dėstė įvairias disciplinas kraštovaizdžio architektūros specializacijos ir architektūros specialybės studentams.

„Esu dėkingas tuometiniam aukštojo ir spec. vidurinio mokslo ministrui Henrikui Zabuliui, kuris pasiūlė, kad Dailės akademijoje būtų kraštovaizdžio architektūros specializacija. Su šiuo žmogumi buvau labai susidraugavęs. Jis savo pavaldinių prašydavo jam pasakyti, jei aš ateisiu į ministeriją, ir visada norėdavo pasikalbėti, padiskutuoti“, – prisiminė pašnekovas.

Jis sakė, kad po 1990 metų daug kas pasikeitė. Architektai nenorėjo, kad liktų kraštovaizdžio architektūros specializacija. Buvo nuostata, kad tą dalyką gali aprėpti patys architektai, ir jokios konkurenciją didinančios specializacijos nebereikia. Jos ir nebeliko. Tiesa, dabar Vytauto Didžiojo universitete yra kraštovaizdžio dizaino specialybė. Jo sūnus Mantas dėsto šį dalyką.

Regimantas 1991 metais įregistravo UAB „Želdynai“ ir tapo jos vadovu.

Šį įmonė kraštovaizdžio projektus pradėjo įgyvendinti įvairiose Lietuvos vietose. Šiuo metu visus įmonės reikalus yra perleidęs kitam sūnui Vainiui.

„Apie dešimt metų padėjau jiems daryti eskizus. Dabar mano nebestipri sveikata. Nebegaliu toli keliauti. Sirgau ir maniau, kad nebaigsiu knygos. Sveikata pasitaisė. Knygą išleidau. Dukra Guoda ją vadina Regimanto Pilkausko gyvenimo knyga. Dukra gydytoja. Gydo miego apnėją.

Kita mano dukra Aistė – dailininkė tekstilininkė. Ji moka kelias užsienio kalbas. Dirba prancūzų firmoje Vokietijoje ne pagal savo specialybę, nes iš kūrybos būtų sunku pragyventi. Tiesa, kūrybos visiškai neužmetė, vis kažką sukuria.

Žmona Ina psichologė, mokslų daktarė. Šiuo metu jau pensininkė“, – apie šeimą pasakojo architektas.

Regimantas ir Ina Pilkauskai, jų vaikai (iš kairės) Guoda, Aistė, Vainius ir Mantas. Kaunas, 1992 12 25.
Nuotraukos iš asmeninio Regimanto Pilkausko albumo

Svarbiausi darbai

R. Pilkauskas parengė per 120 želdynų projektų ir kraštovaizdžio planavimo darbų. Svarbesni: Lietuvos žemės ūkio akademijos studentų miestelio teritorijos tvarkymo (1965), Druskininkų gydomosios kūno kultūros ir klimato terapijos parko plėtojimo (1969, abu su architektu L. A. Dringeliu), Dituvos bendrijų sodų prie Klaipėdos suplanavimo (1983) projektas, Vilniaus Pavilnių gamtos parko detalusis planas (su architektu V. Šeiboku, 1987), Kairėnų (1995) ir Liepynės (su architektu A. Žickiu, 2004) kapinės Vilniuje, Druskininkų sanatorijos „Draugystė“ aplinkumos tvarkymo projektas (1996), Laisvės aikštės Saldutiškyje (Utenos r. savivaldybė) pertvarkymas (su kraštovaizdžio architekte J. Paragyte, skulptoriumi V. Juzėnu, 1997), Utenos miesto sodo pertvarkymas (su architektu A. Lamausku, 2009).

R. Pilkauskas su kitais kolegomis yra sudaręs keletą leidinių ir išleidęs keletą kitų knygų apie Lietuvos želdynus, gamtos ir miesto gyvenamųjų rajonų santykį.

Jam įteiktas Kraštovaizdžio architektų sąjungos apdovanojimas už nuopelnus Lietuvos kraštovaizdžio architektūrai (2009).

Neišsipildęs noras

Regimantas ir abu jo sūnūs dalyvavo Kupiškio miesto centrinės aikštės sutvarkymo projektų konkurse. Jų projektas pripažintas geriausiu, bet nebuvo įgyvendintas.

„Norėjome, kad aikštėje būtų daugiau pievos ir medžių. Deja, mūsų nepasirinko, nors laimėjome pirmą premiją.

Dabartinis šios aikštės sutvarkymas niekuo neišsiskiria iš panašių modernių trinkelėmis išklotų aikščių. Man pačiam gal geriausiai pavykęs yra Laisvės aikštės Saldutiškyje (Utenos r.) pertvarkymas. Šios aikštės ir paminklo žuvusiems partizanams (aut. skulptorius Valerijonas Juzėnas) projektą rengiau kartu su Jūrate Paragyte“, – kalbėjo Regimantas.

„Liūdna vertikali jų forma. Buvo anksčiau nuostata, kad tujos tinka sodinti tik kapuose, o dabar jos paplito visoje Lietuvoje ir prie sodybų. Liūdesio kraštu pavirtome“, – išsakė savo nuomonę pašnekovas.

Jis teigė, kad yra nusiteikęs prieš per didelį augalų genėjimą, visokių nenatūralių geometrinių formų augalams suteikimą. Augalas turi augti natūraliai ir atskleisti savo grožį.

Pašnekovą liūdina ir trinkelių klojimo mastai. Tam išleidžiami dideli pinigai ir padaroma didžiulė žala gamtai. Juk visi žino, kad želdynai grynina orą, reguliuoja mikroklimatą ir teigiamai veikia žmogaus savijautą. Aišku, reikia išmanyti, kokį poveikį žmogaus psichikai daro atskiros augalų rūšys ir jų deriniai.

Per gyvenimą susiformavo toks Regimanto suvokimas apie želdynus. Didelę įtaką jam turėjo vokiečių kraštotvarkos architektai. Stengėsi perimti iš jų patirties tai, kas geriausia.

„Projektuodamas želdynus patyriau didžiulį malonumą. Tai buvo įdomus ir prasmingas darbas. Patirta ir nemalonių, sunkių išgyvenimų, kai valdininkai versdavo koreguoti projektą pagal savo supratimą. Gaila, kad neteko prisidėti prie Kupiškio kraštovaizdžio formavimo, nors labai norėjau“, – pokalbio pabaigoje sakė Regimantas.

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • Ei, kilkės, tomatų padaže,, ko neginat savo Dainiuko dėl aikštės? Juk jo vadovavimo etape pasirinktas projektas su niekam tikusiom trinkom, kurios jau baigia sutrupėti,. Bet matyt, galimai, kas gali paneigti kad garantinio tvarkymo nebus nes buvo sukirst rankytėmis…

  • Kupiškio aikštė dabar yra panaši į kareivinių pratybų aikštę, joje gali gali su jais pratimus atlikinėti.

  • Pagarba žmogui suprantančiam apželdinimo reikšmę, medžių išsaugojimą. Projektas buvo tinkamas Kupiškiui, bet nugalėjo pinigai ir atkatai….Gaila

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video