2024/06/15

 

ANIMACIJOS PASAULYJE NARDANTI RŪTA

Kupiškėnė Rūta Vizbaraitė pasirinko animacijos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

Balandžio 29 dieną pirmą kartą minėsime Kupiškio vardines. Šia proga į gimtinę suvažiuos gražus būrelis kupiškėnų alumnų, kurie ves kūrybines mokinių dirbtuves.

Tarp jų – Rūta Vizbaraitė, Vilniaus dailės akademijos studentė, besigilinanti į animaciją.

Jurga BANIONIENĖ

Atsitiktinė pažintis

„Linksma, nes po žiemos peržiūrų ir su balandžiu ant peties“, – taip šią nuotrauką apibūdino Rūta.

Su Rūta pasikalbėjome, kaip ji ryžosi nerti į šią kino meno sritį, kokie atradimai labiausiai džiugina.

Rūta teigė, kad daug piešdavo, dalyvavo Kupiškio kultūros centro jaunimo teatro studijos veikloje, bet galvojo, kad nesigilins į meno dalykus.

„Turėjau požiūrį, kad jei moki piešti, kam dar tai studijuoti. Bet kai buvo paskutiniai metai mokykloje, reikėjo pradėti mąstyti, į ką gilinsiuosi.

Pamenu, krypau į psichologiją, galvojau ir apie režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Kadangi priklausiau teatro studijai, sulaukdavau klausimų, gal planuoju stoti į vaidybą, taip ir blaškiausi. Iš tiesų, teatras man padarė didelę įtaką, jis visada buvo šalia, dažnai su draugais iš studijos pakalbėdavome, kad tai vienintelė vieta Kupiškyje, kur kalbame apie kultūrinius dalykus“, – pasakojo R. Vizbaraitė.

Atsitiktinai išgirsta informacija apie animacijos studijų programą, kur daug dėmesio skiriama režisavimui, vaidybai per veikėjus, kuriuos pats sukuri, Rūtą sudomino.

„Vaidinti mėgau, man atrodė, kad galėčiau ir vadovauti savo sukurtiems veikėjams, tad ėmiau plačiau domėtis animacija. Šią studijų programą siūlė Vilniaus dailės akademija. Draugė, kuri irgi studijavo akademijoje, taip pat pastūmėjo čia rinktis studijas“, – prisiminė pašnekovė.

Rūta bandė stoti į animaciją ir mados dizainą. Beje, būtų buvusi priimta ir į pastarąją studijų programą, nes per stojamąjį mados dizaino egzaminą gavo labai aukštą įvertinimą, bet per motyvacinius pokalbius su animacijos katedros atstovais vis dėlto nutarė gilintis į animaciją.

Praktika Nidoje 2022 m. rudenį.

Savo stiliaus paieškos

Pašnekovė stodama turėjo siaurą suvokimą apie animaciją, kuris ilgainiui visiškai pasikeitė.

„Tai plati sritis su daugybe stilistikų, turtinga istorija, kaip atsirado visos animacijos technikos. Iki tol žinojau apie 3D arba 2D animacinius filmus, kuriuos matome per televiziją, bet yra stop kadro animacija, fotografijų, iškarpų animacija ir kt.

Nuėjau turėdama nemažą aplanką savo darbų, piešinių, nuotraukų, ir animacija tapo įrankiu, kuriuo gali išjudinti bet kokią meno formą. Kadangi animacija priklauso fotografijos ir medijų meno katedrai, esame glaudžiai susiję su fotografais.

Katedra linksta į šiuolaikinį, modernų meną, kuris daugeliui žmonių nelabai suprantamas, tad galime su juo susipažinti, kartu esame skatinami kurti ne tik gražius techninius darbus, bet ir sugalvoti konceptus, kurie padėtų žiūrovui susitelkti į tam tikrą problematiką – socialinę, politinę ir pan.

Vienas dėstytojas yra pasakęs, kad animacija – menas apie laiką, turi suprasti, kaip laikui bėgant keičiasi tam tikri dalykai.

Pirmame kurse daug užsiėmiau tradicine animacija, bandžiau įgyti kuo daugiau įgūdžių. Antrame, trečiame ėmiau labiau linkti į konceptualų meną, kūriau instaliacijas. Dažnai susidurdavau su požiūriu, o kur ta animacija?

Bet mokymosi procesas ir yra tam, kad eksperimentuotum su įvairiomis meno formomis ir susikurtum savo autorinį stilių, identitetą kaip menininkas. Mes vadinamės animatoriais, vaizdo režisieriais, bet ir esame tiesiog menininkai. Mums tinka visa jų amplitudė.

Mano požiūris į viską smarkiai pasikeitė, taip pat ir į menininko sąvoką, vis stiprėja suvokimas, kodėl jis yra reikalingas visuomenei. Dabar į jokį meno kūrinį nebegaliu žiūrėti paprastai, natūraliai pradedu jį analizuoti ir bandyti suprasti potekstes“, – mintis dėstė R. Vizbaraitė.

Per praktiką Nidoje – eksperimentavimas su garsais.

Kurdamas animacinį filmą, būtinai turi pagrįsti, kodėl tu to nori. Menininkas, kalbantis apie visuomenės problemas, rinkdamasis industrinį stilių turi turėti svarbią priežastį.

„Aš kūriau animaciją pirmame kurse, dabar irgi ją darau. Įgijau daugiau pasitikėjimo, galiu pagrįsti, kodėl renkuosi tam tikras formas. Savo animacijos stiliaus dar neįvardyčiau, jis visą laiką keičiasi ir auga. Praeitais metais pagal „Erasmus“ programą buvau Olandijoje, gilinausi į animaciją, bet programa ten buvo orientuota į judesio dizainą.

Turėjau trumpus kursus apie internetą, puslapių kūrimą, visame šiame lengvai prieinamame tinkle veikia daug politinių ir socialinių jėgų, kurios mane labai domina. Dabar mano kuriamas animacinis filmas ir yra susijęs su socialinių tinklų ir internetinio kūno fenomenalumu. Tai ne trumpametražis animacinis filmas, bet audiovizualinė poezija su animacijos elementais, itin paprastos stilistikos.

Atrandu savitus vizualinius sprendimus, matysime, kaip mano stilius keisis ateityje, bet labiau mėgstu piešti, linkstu į 2D animaciją. Esu kūrusi ir su 3D programomis, labai patiko. Prieš dvejus metus atlikau praktiką „Stop kadro“ animacijos studijoje Vilniuje. Daug ką mėgstu, nenorėčiau sakyti, kad tai – ne mano. Animacijoje yra taip, kad mokėti viską po truputį pravartu, nes kiekvienas stilius gali padėti atrasti kūrybinius sprendimus“, – kalbėjo Rūta.

„Erasmus+“ mainai Olandijoje, Willem de Kooning akademijoje, 360 laipsnių nuotraukos animacijos klasėje.

Animacinis kinas – ne tik vaikams

Paklausta, kaip pasikeitė požiūris į animaciją, R. Vizbaraitė sakė, kad jis tapo gerokai platesnis. Industrinis animacijos stilius problematiškas, bet mes vis tiek jį žiūrime.

„Ir aš negaliu pasakyti, kad nesimėgauju animaciniais filmais, kuriuos matau televizijoje, kine. Gerbiu juos, nes žinau, kiek daug įdėta darbo. Kurti animaciją daug brangiau nei filmuoti filmą ir pačius filmus sukurti užtrunka labai ilgai“, – tvirtino pašnekovė.

Lietuvoje atsiranda vis daugiau trumpametražių filmų, kuriamos animacijos studijos, animaciniai filmai keliauja po įvairius tarptautinius festivalius. Animacijos industrija auga. Anot Rūtos, dėl to labai džiugu.

„Tuoj būsiu laisvas“ – animacinis filmas, padarytas skenuojant vieno paveikslo fragmentus ir dėliojant juos tarpusavyje.

„Kai pradėjau studijuoti, apie lietuvišką animaciją išmaniau labai nedaug. Iš šono atrodė, kad ji liūdnoka, sena, net neegzistuojanti. Visi, paklausti, ar žino kažkokį lietuvišką animacinį filmą, tikriausiai paminėtų mūsų dėstytojo Iljos Bereznicko sukurtą „Baubą“, bet iš tiesų, yra naujų filmų, ir labai gerų.

Animatorių bendruomenė viena draugiškiausių. Filmų industrijoje daug konkurencijos, o animatoriai širdyje – šiek tiek intravertai, kadangi ši bendruomenė nedidelė, nėra ir didelės konkurencijos. Lietuvoje yra kelios studijos, režisieriai, kuriantys filmus, bet daugiau yra reklamos studijų, užsiimančių animacija. Dabartinė Lietuvos animacija sparčiai auga, trumpametražiai animaciniai filmai laimi įvairiuose festivaliuose.“

„Tai tampa daug vilčių teikiančia sritimi. Kadangi mes, animatoriai, šiek tiek konceptualistai, susiduriame su šiuolaikinio meno tendencijomis, tai animacinis kinas nebėra skirtas tik vaikams, jis tokio pat lygmens, kaip ir kiti filmai. Taip, yra senoji animacijos karta, kuri daug padarė Lietuvai, bet laikai keičiasi, atsiranda jauni animatoriai“, – kalbėjo Rūta.

Ji žada įsitraukti į animatorių bendruomenę. Artimiausias kupiškėnės tikslas – išvažiuoti į praktiką užsienyje. Neseniai dalyvavo pokalbyje su vienos animacijos studijos Berlyne atstovais, dar reikia sulaukti stipendijos patvirtinimo iš Dailės akademijos. Vėliau norėtų dirbti.

„Lietuvoje animacinių filmų kūrimas yra nepastovus, mažai finansuojamas darbas, per metus sukuriami maždaug trys animaciniai filmai. Turi bandyti, ieškoti ryšių, kad galėtum prisidėti prie to, bet kartu reikia turėti kažkokį darbą studijoje su reklamomis.

Pradėjau užsiimti programavimu, galvoju, gal nersiu ir į šią sritį. Tolimesni planai dar nelabai aiškūs“, – sakė R. Vizbaraitė.

Stop kadras iš meninio darbo „Šokantys kūnai“, 3D simuliacija.

Gera, kad esi laukiamas

Rūta džiaugėsi, kad išlaiko tamprų ryšį su gimtuoju Kupiškiu. Pastebėjo, kad yra didelis skirtumas tarp žmonių, kurie užaugo didmiestyje ir mažame mieste.

„Gyvenant didmiestyje tu turi daug galimybių visur dalyvauti, nueiti, o gyvenant Kupiškyje turi pats susigalvoti, kuo užsiimti. Aš pradėjau piešti, nes tiesiog neturėjau ką veikti. Tokiu būdu į tavo gyvenimą ateina daug kūrybos ir suvokimo, kad pats turiu daryti, niekas nieko neduos. Ir tai labai gerai.

Man Kupiškis – visiška nostalgija, kurortas, kur visur gali nueiti pėsčiomis, kur yra daug vietos mintims. Eini pro gimnaziją ir negali patikėti, kad čia mokeisi prieš ketverius metus. Teatro studijos nariai dar bendraujame, tai labai smagu.

Vien tai, kad kaip alumnai esame kviečiami pristatyti savo sritį. Gera žinoti, kad rūpime, kad čia esi laukiamas ir tave prisimena“, – pabrėžė pašnekovė.

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • Kiek daug šaunių vaikų Kupiškyje užauginta ! Sėkmės tai Rūta !

  • O yra pakviestų rimtų specialybų profesionalų?

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video