2022/11/27

 

KIEKVIENAS PAVEIKSLAS BRANGUS KAIP VAIKAS

Tapyba susižavėjusi Genė Naujikienė džiaugiasi radusi širdžiai mielą veiklą ir prasmingą laiko praleidimo būdą.

Kūryba žmogų gali pasivyti sulaukus bet kokio amžiaus. Panašiai nutiko ir kupiškėnei Genei Naujikienei. Išėjusi į užtarnautą poilsį, ji paėmė į rankas teptuką. Tiesa, dalyvaudama Trečiojo amžiaus universiteto veikloje išbandė daugybę meno rūšių, bet labiausiai susižavėjo tapyba. Visai neseniai moteris pakvietė ir į pirmą savo tapybos darbų parodą liaudies meno studijoje „Židinys“.
Jurga BANIONIENĖ

Kad laikas prasmingai tekėtų

Pasikalbėti, kaip gyvenimo kasdienybę nuspalvino tapyba, susitikome Genės namuose. Nors buvo dar tik rytas, ji jau darbavosi prie naujo savo piešinio. Prisipažino, kad tapydama net nepastebi, kaip pralekia laikas. Žiūrėk – jau ir pietūs.
„Kai išėjau į pensiją, laiko daug, niekur nereikia skubėti. Įstojau į ūkininkių draugiją „Sodžius“, pamačiau pasaulio, aplankyta Norvegija, Estija, Latvija, Lenkija ir visa Lietuva išmaišyta.
Dar greita buvau, lazdelės nereikėjo. Dabar niekur nebevažinėju“, – ėmė pasakoti G. Naujikienė.
O kai veiklą pradėjo Trečiojo amžiaus universitetas, aktyvi moteris tapo ir jo klausytoja. Pradžioje sėmėsi anglų kalbos žinių.

Net trejus metus bandė šią kalbą perprasti, bet galiausiai metė, nes buvo per sudėtinga. Lankė ir meninės saviraiškos fakultetą. Taip šis kelias į kūrybą pamažu ir tiesėsi.
„Atvirukai, siuvinėjimas ant popieriaus, riešinės, segės, šiaudų rišimas, tai viena naujovė, tai kita. Ant popieriaus paveiksliukus siuvinėjau ištisus metus, paskui išmokė daryti gėlytes iš šilkinių kaspinėlių“, – prisiminė G. Naujikienė.

Pirmą kartą su tapyba artimiau susidūrė, kai viešėjo Rokiškyje, pas tapytoją Birutę Dapkienę. Tada piešė pienės pūką, kitą kartą tapė mentele. „Man patiko. Visi paišėme aguonas, o kiekvienam labai skirtingai išėjo. Didelis buvo mano paveikslas, paskui jį dukrai padovanojau, bet pati sau pasidariau kopiją, tik mažesnę“, – šypsojosi moteris.
Vėliau ėmė lankyti tapybos pamokas Kupiškio viešojoje bibliotekoje, kurias organizavo jos direktorius Algirdas Venckus. Tapyba vis labiau įtraukė, vis dažniau imdavo teptuką į rankas, o kai atėjo karantinas, mokslai baigėsi, bet noras užsiimti kūryba niekur nedingo. Iki šiol.

Pirmi jaunystės bandymai

Pašnekovė ir gerokai seniau bandė tapyti. Akvarele, nes apie 1978–1979 metus gauti akrilinių dažų nebuvo labai paprasta. Dirbo medicinos srityje, stomatologiniame kabinete, puse etato, grįžusi namo norėdavo kažkuo užsiimti, nes dėl užklupusios ligos rimtų darbų negalėjo dirbti.

„Taip ir pradėjau paišyti. Piešinių turiu nemažai, išsaugojau juos. Prie mano darbo kabineto gyveno Sidabrai. Simas Sidabras buvo piešimo mokytojas, jam parodydavau savo piešinius, jis pakoreguodavo, pamokydavo, kas negerai. O kai pagijau, piešti nebebuvo kada“, – pasakojo G. Naujikienė.

Gražiai piešė ir pašnekovės sesuo, bet anksti jos neteko. O Genei dailė nebuvo mėgstama pamoka. „Aš buvau ūkiška. Tėvui vinis sukaldavau, medinę lentelę padarydavau. Bet bėga laikas, keičiasi sąlygos, keičiasi ir pomėgiai. Kol ūkininkavau, menui laiko tikrai nebūdavo. Karvės, daržai, užaugo keturi vaikai, dabar jau turiu dešimt anūkų“, – mintis dėstė kupiškėnė.

Sužavėjo tapyba

Moteriai kūrybingiausias buvo karantino metas – kiek darbų ant drobės akrilo dažais per tą laiką nutapyta, suskaičiuoti būtų sunku. Kartu su bendraminte Nijole Jociene išbandė ir kitokį tapymo būdą – pagal skaičius. Atsisiųsdavo specialius piešimo rinkinius, kuriuose yra medvilninė drobė, užtempta ant medinio porėmio, sunumeruoti akriliniai dažai mažose dėžutėse, teptukai ir būsimo paveikslo nedidelis prototipas. Tapoma pagal nubraižytus ir sunumeruotus ant drobės sektorius. Tokiu būdu kiekvienas žmogus, net ir neturintis specialių įgūdžių, gali sukurti piešinį.

„Išeiti niekur negali, nei ką veikti, televizorius vis apie tą patį – koronavirusą. Tad užsisakydavome tuos rinkinius, po vieną, kelis, ir darbuodavomės. Galvoti nereikia ir raminamai veikia“, – tikino G. Naujikienė.

Tapymo minčių ir idėjų ji semiasi internete, pasižiūri ir bando tai perteikti ant drobės. Be to, kopijuoja ir savo pirmus piešinius. Tai – savotiškas grįžimas į jaunystę. „Arba, štai padovanojo vaikai rožių puokštę Motinos dienos proga, taip gražiai ji stovi, persifotografuoju ir piešiu. Tik rožės baltos buvo, o aš raudonas padariau. Tačiau būna ir taip, kad ant drobės perteikiu ne matytą vaizdą, o savo fantazijas“, – kalbėjo kūrybinga moteris.

Tapybą G. Naujikienė vadina savo pomėgiu. Ir nors žavisi ne tik ja, traukia viskas, kas susiję su menu, vis dėlto labiausiai sudomino būtent tapyba. Garbaus amžiaus sulaukus labai svarbu turėti širdžiai mėgstamą veiklą, juolab kad kaime, Aukštupėnuose, gyvenusi, ūkininkavimu užsiėmusi Genė visada buvo pratusi turėti veiklos, dirbti.
Paklausta, ar išskirtų vieną mėgstamiausią savo paveikslą, sakė, kad kaip kiekvienas vaikas yra brangus, taip ir kiekvienas paveikslas.
G. Naujikienė labiausiai nemėgsta tapyti portretų, bandė, bet kaip nori, neišeina, trūksta įgūdžių, tad mieliau piešia gamtos peizažus, gėles. Jų spalvos visokios, bet dominuoja ryškios.

Pirma paroda

Tapytoja, sulaukusi Kupiškio tautodailininkų skyriaus pirmininkės Virginijos Jurevičienės kvietimo surengti parodą, dvejojo. „Man vis atrodė, kad negražu. Bet kai Virginija pasiūlė, pagalvojau, kad gal kelis paveikslus ir rasiu, prižadėjau. Atrinkau tuos, kurie man patinka. Nuvežu, sako, reikia dvi sales užpildyti. Tai teko kone visus nuo namų sienų nukabinti, keli tik liko. Jaudinausi, kaip viskas praeis, ar ateis bent kas, bet džiaugiuosi sulaukusi draugų, dukra Zita su mažiausiu anūku Benediktu atėjo, man buvo siurprizas, labai malonu“, – šypsojosi pašnekovė.

Moteris džiaugėsi, kad sulaukia savo vaikų palaikymo, marti jai parūpina ir tapymo priemonių. Sukurti darbai ne tik G. Naujikienės namus puošia, nemažai jų išdovanota artimiesiems, draugams.

Laikraščio „Kupiškėnų mintys“ prenumerata 2023 metams ir – dovanos! SPAUSK ČIA

Dalintis
Komentarų nėra

PALIKTI KOMENTARĄ

Taip pat skaitykite: