Savo krašto istorija tokia pat svarbi, kaip ir giminės medžio, savosios genties pažinimas.
Kupiškio vardas, miesto pradžių pradžia, šiandien turimais duomenimis, pirmą kartą istoriniuose dokumentuose paminėtas 1480 metų balandžio 29 dieną.
Yra ir kita data, kad Kupiškis istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtas 1529 metais.
Taigi kas slypi už tų datų? Kokią miesto raidą prieš daugiau nei penkis šimtus metų ir vėliau galima atskleisti gilinantis į istorinius šaltinius?
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Neprasta miesto kilmė
Giliausią Kupiškio miesto istoriją galime sužinoti tik peržiūrėję per šimtmečius išlikusius dokumentus ar liudijimus archyvuose, perskaitę įvairius leidinius, kuriuose savo įžvalgas pateikia to meto įvykius, žmonių gyvenimą tyrinėjantys istorikai.
Pirmas Kupiškio vardo paminėjimas susijęs su Krokuvos universiteto metraščiuose 1480 metais minimu studentu Stanislovu Jonaičiu iš Kupiškio – Stanislaus Johannis de Cupyschky (de Cupyschky reiškia vietovę).
Kupiškio etnografijos muziejaus istorikė Aušra Jonušytė papasakojo, kad šias savo įžvalgas buvo pateikęs istorikas akademikas Vytautas Merkys.
Pasak jo, 1480 metais iš Kupiškio į Krokuvos universitetą išvykęs mokytis Stanislovas Jonaitis pradinį mokslą jau buvo baigęs vietoje.
Žinoma, tuo metu jis vienas negalėjo važiuoti. Nei žinojo, kur tas universitetas, nei kaip jį pasiekti. Jis vyko kaip didiko palydos narys. Krokuva kupiškėną nustebino žmonių gausa prieš patenkant į miestą, svetimšalių pirklių apdarais ir jų manieromis.
Taigi Kupiškio paminėjimas nesusijęs nei su kruvinomis kautynėmis ar nužudymais, o su mokslu.
Ar Kupiškis buvo karališkas miestelis?
Istorijos šaltiniai tai patvirtina. 1529 metais Kupiškis pirmą kartą paminėtas kaip valdovo miestelis, kai nustatyta, kiek iš kurio miesto ar miestelio mokama pinigų karo reikalams.
Šis Kupiškio vardo paminėjimas susijęs su valdovo Žygimanto Senojo 1529 metų įsakymu dėl kariuomenės prievolių ir mokesčių. Kupiškis ir Užpaliai turėjo mokėti 10 kapų grašių. O kadangi abu miesteliai paminėti kartu, tikėtina, kad jie abu priklausė vienam asmeniui.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ginkluoto konflikto su Maskva dėl Livonijos metu per Kupiškį iš Lenkijos į Livoniją žygiavo kariuomenės daliniai.
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ istorikas Alvydas Totoris mini, kad XV a. II p. Kupiškį sudarė visas kompleksas ūkinių ir administracinių objektų (pilis, gyvenvietė, dvaras), kurie priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovui.
Ten pat šis istorikas rašo, kad Kupiškis kartu su kitais karališkaisiais miesteliais ir dvarais turi mokėti 10 kapų grašių mokestį.
Pamažu Kupiškis tapo vienos iš svarbesnių karališkųjų valdų, priklausiusių Pienionių valsčiui (mažajam pavietui), centru. Per Kupiškį tuomet ėjo pagrindinis kelias iš Vilniaus į Rygą. Šiuo keliu 1557 metų rugpjūčio 19 dieną į Pasvalį važiavo valdovas Žygimantas Augustas.
Iš leidinio „Kupiškis – gamtos ir istorijos paminklai“.
Iš „Iliustruotos Lenkijos istorijos“.
Iš leidinio „Kupiškis – gamtos ir istorijos paminklai“.
Iliustracija iš „Vikipedijos“.
Karų ir reformų sūkuryje
Istorijos šaltiniai byloja, kad Kupiškio valsčius minimas gana dažnai ir 1561–1565 metais, nes vykstant Livonijos karui, per jo teritoriją žygiavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės daliniai. Keliaudami kariškiai už maistą turėjo mokėti nustatytas pirkimo kainas, bet maistą į kariuomenės nakvynės vietas privalėjo atvežti vietiniai gyventojai, valdiniai. Iš jų reikalauta taisyti tiltus, pylimus, o jeigu nebūtų padarę darbų, turėjo būti grobiamas jų turtas ir, jį pardavus, užmokama tiems, kurie jį atliko.
1565–1566 metais LDK administracinės ir teismo reformos metu Pienionių mažasis pavietas įtrauktas į naujai sudaryto Ukmergės pavieto sudėtį. Į ją pateko ir Kupiškio valsčius. Vykdant šią reformą Kupiškio valsčius virto karališkąja seniūnija.
Pasak A. Jonušytės, viena stambiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karališkųjų valdų Kupiškio seniūnija gyvavo beveik 300 metų (XVI–XIX a.), jos pradžia laikytinas Kupiškio karališkasis dvaras, įsikūręs dar anksčiau. Tikėtina, kad jis egzistavo maždaug XV a. pradžioje ar viduryje
Anot A. Totorio, vykdant Valakų reformą, matyt, galutinai suformuota Kupiškio miestelio teritorija ir jai priklausantys žemės plotai. Tuomet susidarė ir pirmas gatvių tinklas. Miestelio centru tapo Turgaus aikštė, o pagrindinėmis ašimis Anykščių ir Didžioji gatvės.
Kupiškyje 1603 metais buvo 8 gatvės ir Turgaus aikštė. Atvažiavus nuo Anykščių ir pervažiavus Kupos tiltą prasidėdavo miestelis.
Miestelėnai vertėsi žemdirbyste, gyvulių auginimu, kai kurie užsiimdavo ir žvejyba.
Apie valdytojus
A. Jonušytė teigė, kad istoriko Algirdo Baliulio ir kitų istorikų atlikti archyvinių dokumentų tyrinėjimai atskleidžia, kad 1568 m. dėl lėšų Livonijos karui trūkumo, Žygimantas Augustas, Ponų Tarybai pritarus, iš valstybės įždininko Mikalojaus Naruševičiaus pasiskolino 4 000 kapų grašių ir 9 metams įkeitė Kupiškio ir Pienionių seniūnijas.
Po M. Naruševičiaus mirties valdė sūnus bendravardis. Dėl sunkios valstybės finansinės padėties Steponas Batoras Kupiškio seniūnijos nuomą pratęsė. Tą patį padarė ir naujas valdovas Zigmantas Vaza. O Mikalojus Naruševičius valdė Kupiškį ir Pienionių seniūniją iki mirties 1603 metais. Po jo valdė sūnus Andrius.
Istoriniai šaltiniai byloja, kad 1568–1575 metais Kupiškio seniūniją valdė Mikalojus Jonas Naruševičius. Po jo mirties, nuo 1575 iki 1603 metų, valdė jo sūnus Mikalojus Naruševičius.
1596 metų dokumentuose minimas Kupiškio dvaras, miestelis ir 40 seniūnijos kaimų, miestelio turgus ir kalvė, keturios smuklės.
Kupiškyje 1589 metais kilo gaisras, per kurį sudegė visa Budrionių gatvė.
Kupiškio seniūniją 1603–1610 metais valdė Mikalojaus Naruševičiaus sūnus Andrius Naruševičius. Naruševičiai Kupiškį valdė 42 metus (1568–1610). Jie buvo evangelininkai. Tuo galima paaiškinti, kodėl Kupiškyje ilgai nepastatyta katalikų bažnyčia.
Kupiškyje 1613–1616 metais buvo pastatyta katalikų bažnyčia ir įkurta parapija. Tuo metu randamos pirmos žinios ir apie Kupiškio parapijos mokyklą.
A. Baliulio ir kitų istorikų duomenimis, paskirti vietininkai, valdę Kupiškio seniūnijos žemes, dažnai buvo linkę sukčiauti ir ieškoti sau naudos.
Nuo jų kentėjo ne tik seniūnijos valstiečiai, bet ir Kupiškio miestiečiai. Susigalvodavo didesnius, negu priklauso, mokesčius, pasiskolindavo ir negrąžindavo įvairiausių padargų, gyvulių, skirdavo baudas ar kitaip savivaliavo.
Kai antai 1596 metais mirus Grigaliui Kapčiui, valstiečiai ir miestiečiai pasiskundė Ukmergės pavieto vazniui Valentinui Grigaičiui, jų skundai buvo užrašyti Ukmergės pilies teismo knygoje. O G. Kapčiaus įpėdiniai turėjo atlyginti nuostolius. Iš nuskriaustųjų skundų sužinome apie Kupiškio seniūniją, Kupiškio dvarą ir Kupiškio miestelį.
Dokumente minima 40 seniūnijos kaimų, kurių gyventojams pridarė skriaudų valdytojas. Rašte minimas seniūnijos vietininko padėjėjas Laurynas Vaina, sargybiniai, Stanislovas Plinta ir Motiejus Kolvanas, medžiotojas Valekas, tarnas Giedraitis.
Arklininko pavardė neminima, bet parašyta Kupiškio miestelio vaito Mikalojaus Stanislovaičio pavardė, kaimų suolininkai. Į dokumentą įrašyta 30 valstiečių, kuriems padaryta ypač didelė skriauda. Be činšo mokesčio ir duoklės, valstiečiai privalėjo saugoti Kupiškio dvarą kas naktį. Jie keitėsi tarpusavyje. Kartais buvo siunčiami su pastotėmis į Rygą, Vilnių, Krokuvą ar Minską. Dvare auginti šunys ir sakalai. Paukščiai vežti net į Krokuvą. Dvaro pareigūnai medžiodavo aplinkiniuose miškuose.
Manoma, kad 1603 m. surašytas dokumentas po Mikalojaus Naruševičiaus mirties, perduodant valdyti sūnui Andriui. Tuo metu dvaro gyvenamasis namas (rūmas) turėjo 2 židinius, buvo dengtas lentelėmis, name erdvi priemenė, du puošnūs kambariai, namo gale mūrinė patalpa, skirta aludei, dar vienas pokylių kambarys. Baldai vietos meistrų darbo. Vandens malūnas su įranga, naujos klėtys ir kluonas iš pušinių ir eglinių rąstų.
Švedai, raganos, pirmos žinios apie žydus
Karo su švedais laikotarpiu, 1625 metų rudenį, švedų kariuomenė sudegino Kupiškį ir nusiaubė jo apylinkes. Po šio įvykio miestelis ilgai neatsigavo. Švedų okupaciją Kupiškis patyrė ir 1655 metais, bet 1656 metais švedų kariuomenė iš čia išstumta.
Istorija byloja, kad Kupiškyje 1641 ir 1646 metais nuteistos ir sudegintos ant laužo už raganavimą 3 Šaltenių ir Sipainių kaimų valstietės.
A. Totorio pateiktais duomenimis, 1667 metų Ukmergės pavieto dūmų (ūkių) sąraše pirmą kartą minimi Kupiškyje gyvenę žydai. Iš pirmo pokarinio 1667 metais sudaryto Kupiškio seniūnijos inventoriaus matyti, kad Kupiškio miestelyje buvo 138 dūmai (ūkiai). Iš 122 buvo Turgaus aikštėje (31), Didžiojoje gatvėje (28), Ožkų gatvėje (27), Skaugalių gatvėje (25), Palėvenės gatvėje (11). Kitų 16 dūmų vieta nenurodyta, bet tikėtina, kad jie buvo Svėdasų ir Budrionių gatvių gyventojai.
Vyskupo Mikalojaus Paco leidimas Kupiškio žydams statytis sinagogą išduotas 1682 m. Po to Kupiškio sinagoga rašytiniuose šaltiniuose paminima 1722 m. Vėliau tiek istoriografijoje, tiek amžininkų atsiminimuose minimos trys Kupiškio žydų sinagogos: Kupiškio Didžioji (dabar Viešoji biblioteka) sinagoga, chasidų sinagoga ir mitnagedų maldos namai (beit midraš).
Po 1690 m. Kupiškio seniūnija atiteko Jonui Steponui Tyzenhauzui. Jam valdant 1704 m. sudarytas naujas Kupiškio seniūnijos inventorius. 1710 m. kraštą nuniokojo didysis badas ir maras.
Pasak A. Jonušytės, norint giliau patyrinėti šio laikotarpio Kupiškio istoriją, reikėtų pasigilinti į didikų Tyzenhauzų, valdžiusių Kupiškio seniūniją 1636–1760 metais, dokumentus, saugomus Varšuvoje.
Garsėjo linų auginimu
XVIII a. pradžioje Kupiškio miestelyje buvo šešios pagrindinės gatvės: Anykščių (Onyksztyńska), Budrionių (Budrewska), Karališkoji (Królewska), Kazliškio (Kozłova), Skaugų (Skowogolska), Svėdasų (Swiadoska), kuriose gyveno daugiausia žydai ir vienas kitas bajoras.
1726 m. inventoriaus duomenimis, Kupiškyje tuo metu buvo 8 gatvės ir Turgaus aikštė, jose 42 krikščionių ir 39 žydų dūmai. Kupiškio krašto valstiečiai garsėjo linų auginimu, čia buvo jų prekybos centras. Apie tai liudija iki šių dienų išlikęs pirmas miestelio mūrinis pastatas. Tai – linų sandėlis, statytas XVIII a. pirmoje pusėje.
A. Totoris „Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašo, kad 1765 metais minima karčema, priklaususi Kupiškio dvarui. Ji buvo už Lėvens upės, kelių į Rygą ir Palėvenę kryžkelėje, karčemą nuomojo žydas Jankelis Maušovičius.
1767 metais Kupiškio bažnyčios krikšto knygoje pirmą kartą paminėta Zuntė (krikštytas Juozapo Siaurio ir Kristinos Kaupaitės sūnus Gasparas Kristupas de Zunte).
1775 metais Kupiškyje buvo 43 krikščionių dūmai (ūkiai). Apie 1776 metus per Lėvens slėnį ties Kupiškiu supiltas naujas pylimas ir užtvenkus upę pastatytas mūrinis malūnas, kuris veikė iki XX a. pradžios. Pirmas malūnininkas buvo vokietis Kristijonas Bendleris (1796 m.).
Siaubė gaisrai
1781 m. Kupiškio apylinkių valdytojas A. Čartoriskis Kupiškyje įsteigė lankastro sistemos mokyklą, kurioje aukštesniųjų klasių mokiniai mokė jaunesniuosius.
1781 m. rugpjūčio 14 dieną kilus gaisrui miestelis smarkiai nukentėjo. Sudegė bažnyčia, klebonija, 5 klebonijos jurisdikcijos gyventojų sodybos, 8 žydų alkoholio daryklos ir daugybė miestelio gyventojų namų. Tik gatvių galuose liko skurdžių ir dvarui nieko nemokančių 15 katalikų daržininkų ir 5 žydų kampininkų trobelės.
A. Totorio duomenimis, šis gaisras miestelio gyventojams padarė 100 000 auksinų žalos.
Dar neatsigavus nuo šio gaisro, 1785 metais Kupiškyje vėl kilo naujas gaisras. Sudegė 19 katalikų namų. Liko nesudegę 45.
Kupiškyje 1791 metais vietoje sudegusios pastatyta nauja medinė bažnyčia.
Ketverių metų Seimo metu Kupiškio miestiečiai rūpinosi gauti savivaldos teises. Tą patvirtina, anot A. Totorio, 1792 metais laisvojo miesto Kupiškio vaito Pranciškaus Šneiderio laiškas, siųstas Biržų miesto vaitui ir magistrui, kuriame minimas ir Kupiškio miesto magistratas. Matyt, Kupiškiui savivalda jau buvo numatyta, bet miestas privilegijos nebesuspėjo gauti.
Kupiškyje 1798 metais buvo 9 gatvės, Turgaus aikštė ir klebonijos jurzdikas. Iš viso buvo 126 dūmai (ūkiai), 78 katalikų ir 48 žydų.
