Iš Miliūnų kaimo, Alizavos seniūnijos, kilusiam rašytojui, žurnalistui Viliui Baltrėnui lapkričio 20 dieną sukako 85 metai. Garbusis kraštietis ta proga maloniai sutiko pasikalbėti apie gyvenimą ir kūrybą. Prisiminė Kupiškyje švęstą 80-metį, tebesitęsiančią draugystę su Kupiškio viešąja biblioteka, paminėjo, kad rajono laikraštyje buvo spausdinti eilėraščiai ir pokalbis su dukra dailininke. Sakė, kad norėtų aplankyti gimtinę, kur labai seniai buvo, nes dar vis skauda širdį, kad praūžus melioracijai ten nebeliko nieko artimo.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Kokie ryškiausi tėviškės, vaikystės prisiminimai išlikę Jūsų atmintyje?
Gimiau ir augau dainingame kupiškėnų krašte. Ne kitoks buvo ir mano gimtasis Miliūnų kaimas, garsėjęs giedoriais ir dainininkais. Mano vaikystės metais ten aidėjo skardžiabalsio jaunimo ir jiems nenusileidžiančių senolių balsai. Vestuvės, krikštynos, viso kaimo kasmetiniai baliai, vadinami Mišiomis, yra pats ryškiausias tėviškės vaizdas. Iki šiol menu vardus ir veidus žmonių, iš kurių pirmą kartą išgirdau vieną ar kitą dainą. Visa tai matau ir girdžiu kaip gyvame ekrane.
Didelį dainų kraitį dar vaikystėje sukrovė ir mama Genovaitė Baltrėnienė. Buvau uolus jos klausytojas. Mama dainuodavo siūdama ar dirbdama bet kokį kitą darbą.
Tėvukas Jonas Baltrėnas, nors nestipriu balsu, atsiradus progai irgi užtraukdavo pačias mėgstamiausias dainas ir dainų be galo mėgdavo klausyti. Prisipažinsiu, kad tik po daugelio metų susiprotėjau, kad jis turėjo neprastą muzikinę klausą.
Šiaip buvo labai nagingas žmogus absoliučiai visiems kaimo darbams. Statė trobas, mokėjo staliaus darbus. Žiemą pusei plačios apylinkės žmonių veldavo dailius ir patogius veltinius. Kai reikėjo, siuvo batus, rikiavo pakinktus. Jaunystėje drožinėjo iš medžio gražius buities daiktus. Pas gimines dar yra išlikusių jo rankų darbo rankšluostinių. Galiausiai ir savo marčiai Marijai Baltrėnienei, muzikos profesorei, padėjo atkurti vieną kitą senovinį instrumentą (lamzdelį, bandūrėlį, kleketus).
Nuotraukos iš Kupiškio viešosios bibliotekos archyvo
Kupiškio vidurinę mokyklą baigėte aukso medaliu. Jums buvo atsivėręs platus studijų pasirinkimas. Kodėl pasukote į filologiją?
Gal vertėtų pradėti pasakoti nuo pradžių pradžios. Pirmą posmelį sueiliavau dar nemokėdamas rašyti. Motinos dienai suskyniau iš pagriovio mamai pienių puokštelę. Prie jos prašyte prašėsi eilėraštukas. Taip ir nutiko.
O rašto išmokau nesimokydamas, tik prisigretindamas prie Kazio, porą metų vyresnio broliuko, kai tėvai jam lukšteno abėcėlę. Gaudavau per nagus, kai pirma jo parodydavau ieškomą raidę…
Alizavos septynmetę baigėme abu sėdėdami viename suole. Vėliau brolis mokėsi gaspadorysčių. Tapo žemdirbystės specialistu.
Man įgudus šiokiu tokiu eiliuotoju – rūpėjo kas kita. Kupiškio vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja buvo garsioji Felicija Jakutytė. Mano eilėraščius spausdino rajono laikraštis. Dalyvavau tuometiniame Lietuvos radijo literatų būrelyje, kuriam vadovavo Sofija Binkienė, iškilaus rašytojo žmona, ir Leonas Stepanauskas. Lietuvos jaunųjų literatų kūryba buvo skaitoma nuolatinėje radijo laidoje. Jai siųsdavome savo kūrybą. Būdavo rengiami ir gyvi visų literatų susitikimai. Iš to mūsų būrelio išėjo nemažai žinomų kūrėjų – Violeta Palčinskaitė, Romas Sadauskas ir kiti. Mūsų susitikimuose dalyvaudavo jau žinomi poetai, rašytojai, muzikai – Ieva Simonaitytė, Justinas Marcinkevičius, Balys Dvarionas.
Taigi viskam susidėjus į vieną – kad ir su aukso medaliu, baigus mokyklą kelias vedė ne kur kitur, bet į Vilniaus universiteto lietuvių kalbos ir literatūros studijas, kurias baigiau 1962 metais.
Didžioji Jūsų kūrybos dalis skirta vaikams. Kas paskatino eiti šia kryptimi?
Vėl reikėtų iš toliau pradėti. Po trečio lituanistikos kurso buvau pakviestas padirbėti į savaitraščio „Gimtasis kraštas“ redakciją. Atėjau mėnesiui atostoginiu pagalbininku. O išbuvau keturis dešimtmečius. Pamažu perėjau kone visas žurnalistines pakopas – korespondento, skyriaus vedėjo, atsakingojo sekretoriaus, redaktoriaus (Vacio Reimerio ir Algimanto Čekuolio) pavaduotojo. Dirbau iki pat pensijos.
Nors po teisybei man svarbesnės rodėsi maniškės poetinės užgaidos. Kur tu, žmogeli, pradingsi. Ko gero, nepaleido ta dainingoji kupiškėniška prigimtis. Traukė, regis, būsimos knygelės dideliems ir mažiems. Artimai bičiuliavausi su poetu Martynu Vainilaičiu, rašiusiu vaikams, su literatūros tyrinėtoju, pedagogu, prof. Vincu Auryla, su tautosakininku, akademiku Leonardu Sauka. Girdėjau jų paraginimus: gali, privalai. Taigi taip nutiko, kad šnekos linko į vaikų literatūrą.
Kaip surandate temas, įsijaučiate į vaikų pasaulėjautą?
Nemažas autoriui paskatinimas yra „nuosavi“ skaitytojai – savi vaikai, anūkai… Taip ir buvo. Išmoningos akys labiausiai krypo į mano posmus mažiesiems skaitytojams. Netrūnijo ir pirmi tokių knygelių tiražai po 20–25 tūkst. egzempliorių.
Pamatyti, kaip prasikala kūrybinis vaikų pradas – didelis dalykas, ir smagumas, ir papildoma priedermė. Atsiranda naujos temos, margėja spalvos ir atspalviai. Be to, smagu, kai į tavo gretas stoja šviesiagalviai talkininkai. Taip atsitiko ir man. Dukra Jurga, dabar profesionali dailininkė, dalyvaujanti parodose Lietuvoje ir užsienyje, Berlyne dizaino krypties studijas baigianti anūkė Dominyka – abi iliustravo ne po vieną mano knygelę. Jos surado ir naujų dailės talkininkų. Daug mano knygelių yra iliustravę ir dukros mokiniai. Visa tai padėjo pritraukti ir skaitytojų.
Galiu tik džiaugtis, kaip platėja jaunimo horizontai. Pora mano anūkių, baigusių magistrantūras, kopia į gyvenimą – viena Anglijoje, kita Šveicarijoje. Nežada nusileisti ir anūkai vaikinukai. Jie dvyniai. Vienas Vokietijoje baigė mediciną ir kaupia daktarinės disertacijos informaciją. Jo brolis, studijavęs Vokietijoje vadybą, dabar į magistrantūrą veržiasi Vilniuje. Taigi… Va, šitaip jums, senas seneli poete, ir močiute, muzikos profesore. Stengsimės ir pralenksime. Miela su tokiais juokauti, juos pamatyti Pavilnio sodų žalumoje. O svarbiausia žinoti – kad esame neužmiršti.
Kaip vertinate nueitą gyvenimo kelią? Kokį kūrybos kraitį pavyko sukaupti? Kokias kūrybines ambicijas puoselėjate?
Maniškė šiokia tokia kūryba, jei galima taip sakyti, kaip ir gyvenimas suskilo į du etapus. Pirmas etapas labiau paaukotas darbui savaitraštyje. Antras etapas prasidėjo kartu su pensija. Abu etapus vienija gana ilgus metus užgriuvęs gaspadoriavimas sodinėje sodyboje Pavilnyje. Šiuo metu čia leidžiame ne tik vasaras, bet ir žiemas. Taip pat ir dainos, dainelės pagal mano tekstus vis išlydimos į pasaulį nenustygstančių kompozitorių (teko bendradarbiauti su Algimantu Raudonikiu, Stasiu Liupkevičiumi ir kitais).
Klausiate, koks tas kūrybinis balansas? Nagi, reikia prisipažinti, kad ne itin turtingas. Per pirmą gyvenimo etapą – buvo dešimt mažesnių ar didesnių knygų vaikams. Viena lyrikos knyga suaugusiems – „Mėlynuoja tavo dangus“ (1991).
Antras gyvenimo etapas prasidėjo storokai „sutaupytų“ lyrikos knygų leidyba: „Amžinoji žvaigždė“ (1998), „Žara paskui paukštį“ ir „Žeme, o už kalno“ (abi 2012), „Su vėjo malūnais kely“ (2013).
Ir vėl lyg netyčia atsivėrė vaikiškoji versmė. Vėlgi – dešimt knygelių. Teisybė, ir dar viena, įstrigusi ambicingai sustreikavusiame kompiuteryje. O gal jai nelemta tapti paskutine?.. Iš to viso mano gyvenimo galima ir dar vieną knygą parašyti…
Nagi, kaip kupiškėnai sako, pažiūrasma, kai… dugnį dasma.
Neužmirštami kupiškėnai. Linkiu Jums kuo geriausios kloties. Tegu netrumpėja, netrupa dienos! Tegu nesustoja žydėti skambūs pavasariai! Tegul auksiniai rudenys – nešykšti Jums kuo didžių didžiausio turtingojo derliaus aruodo! Tai tiek ir būtų to pamokslo.
Laikraščio „Kupiškėnų mintys“ prenumerata 2023 metams ir – dovanos! SPAUSK ČIA