Prieš keletą mėnesių Kupiškyje pasklido gandas, kad bus puošiama eglė, auganti miesto centrinėje aikštėje prie buvusio „Sodros“ pastato. Iš pradžių tokia idėja daug kam patiko. Auga graži eglė vietoje, kam iš kažkur kasmet vežti ir laikinai statyti kitą. Netrukus paaiškėjo, kad tikrai ta eglė bus papuošta, bet tik ne ten, o nukirtus, prieš fontaną.
Tuomet ir prasidėjo. Kaip toje Kosto Kubilinsko eiliuotoje pasakoje „Apie narsų strazdą“: „Kirsiu kirsiu / Aš eglyne / Žalią eglę / Ištekinę, / Storą lazdą / Nusidrošiu, / Miško žvėris / Išvanosiu.“
Žinoma, niekas fiziškai vanoti mūsų nesirengia, atvirkščiai, norima gražią Kalėdų šventę surengti, bet nukirtus eglę psichologiškai kai kurie kupiškėnai jautėsi lyg lazda išvanoti.
Dar prieš eglės kirtimą redakcijoje netilo telefonai. Kupiškėnai skambino, prašė paprotinti valdžią, kad tos eglės nekirstų. Buvęs ilgametis Kupiškio urėdijos urėdas Jonas Morkūnas papasakojo, kad tą eglę maždaug prieš 40 metų pasodino buvęs Subačiaus girininkas Šalkauskas. Garbaus miškininko nuomone, šią eglę reikėtų išsaugoti. Asmeniškai jam ji kelianti labai daug sentimentų. Gražus, išlakus medis. „Savivaldybėje man aiškino, kad pagal aikštės rekonstrukcijos projektą ten eglės neturėtų būti. Negi negalima pakeisti, pakoreguoti to projekto. Juk darbai dar nepradėti. Apskritai pastaruoju metu pastebiu, kad Kupiškyje medžių lieka vis mažiau. Kažkodėl mieste jie nemėgstami“, – dalijosi tokiomis mintimis eglės kirtimo išvakarėse pašnekovas.
Eglės ir centrinės aikštės likimu buvo susirūpinusi ir mane gatvėje užkalbinusi kupiškėnė. Moteris stebėjosi tokiu valdžios sprendimu. Ji nuogąstavo, kad pradėjus tvarkyti centrinę miesto aikštę, ten gali likti beveik plynas laukas. „Nebebus miesto centre kuo kvėpuoti ir kur pavėsyje pailsus pasėdėti. Galėtų būti augalų ir Gedimino gatvėje abipus kelio. Negi tie medžiai, kuriuos visus rengiamasi pamažu iškirsti, labai trukdo eismui. Jei ir taip, tai miesto centrine gatve nėra ko dideliu greičiu automobiliams lėkti ir problemos nebebūtų“, – išsakė savo nuomonę pašnekovė.
Paklausta, ar buvo nuėjusi į Savivaldybę pareikšti savo nuomonės dėl būsimo miesto aikštės pertvarkymo, moteris sakė, kad neprisiruošė dar to padaryti. Nelabai ir tikinti, kad žmonių pasiūlymai gali pasiekti projektuotojų ir valdžios ausis.
Savivaldybės vyriausioji architektė Euchrida Sipavičienė teigė, jog ji už tai, kad kuo daugiau medžių mieste būtų išsaugota. Bėda, kad kai kurie iš jų buvo pasodinti ne vietoje. „Ar gali augti toks medis ant laiptų. Jo sodintojai kažkodėl apie tai nepagalvojo. Juk ir anksčiau toje vietoje buvo laiptai“, – kalbėjo architektė.
Visgi praūžęs ne vienas medžių kirtimo vajus miesto centre, manau, nieko gera nežada gamtos mėgėjams. Kol nevėlu, reikėtų valdžiai aiškiai išsakyti, kokios mes aikštės norime. Tik nuo mūsų priklauso, ar turėsime pavėsį atsisėdę ant suoliuko vasarą pailsėti. O gal mums reikia plynos, kur ne kur gėlytėmis pabarstytos aikštės, kurioje užtektų vietos porai masinių renginių per metus.
Medis – gyvybės simbolis. Perfrazuojant vieną praeities ideologą – nėra medžio, nėra problemos, t. y. lapų šlavimo, šakų genėjimo, laistymo ir – išlaidų. Galvosūkio, kur besti dar vieną stiebą draugiškos šalies vėliavai. Ar ne taip, ko gero, mąsto valdžia? Kuo mes jai nusikaltome ir ką turime daryti? Gal kaip minėtoje pasakoje, giedoti ditirambus, kad nukirtus eglę, pušies nebekirstų.
——-
Autorius: