Kristina VALYTĖ Žola žėlia ne dėnom, o valundom. Par nedėlių bant kartas raikia pjautėn. Kur do grytalas viena no kitos toliau, tai kėp babuvį, o pas mum kė kaimi gryčia prė gryčios, tai jėgu kaimynas nubirbia su žoliapjovi, ir tujei birbk, neatsilik, bo labai nezgrabniai atrodžia. Toki kėp
Kristina VALYTĖ Jėgu kadu važiuosta par mūsų kaimų ir prė buvusiai krautuvai iš tolo pamatysta kupetį liaudės, tai žinokitat, kad tųdėn atovežė labdarinių ryzų. Nugi, žinot gi, tų, kur užsėniečiai išmata, o mas kėp gėrų doiktų nuparkam. Kėp kokios vornos supuolį kad jėma, kad čiumpa iš
Kristina VALYTĖ Sakykit, kų noriat, bat savi namėliai mėliausi. Svečiuos tau golia pėrnakvotėn minkščiausius, švariausius ir mundriausius potalus pataisyt, ale nebus tėp kėp namė. Nu, ne tas bimbimas, ir gotava. Dvi dienas išlakus buvau, tai mono šitas patirta. Grįžus vinzliukus tik kampan ir dribau savo sopkėlan išgulaton.
Kristina VALYTĖ Kas sekmadėnį neturiat ko veiktėn, nulakit Vabalnyko turgun. Ti tiek visa ko, tik turėk perkamų, ir pyrogų, ir kumpių, ir žuvės, ir dropanų, ir gelažų, ir kvėtkėlių, ir daigėlių, ir do paukščių visokių. Mon tai ti labiausiai ir patraukė, kur paukštinykai prekiauja. Parsivežiau namo šešias
Kristina VALYTĖ Sveiki, kvėtkėliai brungiejė, šimtų matų nematyti ir do tiek pot negirdėti! Pasakykit „pupų“, nesuglaudį lūpų! Sanai balakiau unt Pondėlį, tai užmiršus buvau, kom tėp kelalis siaurutis ir kėp gyvota išraitytas, įsismoginįs nepalaksi. Musėt kėp orkliu sanobaj važiuodavo, tėp aspaltų ir nutėsa. Pakeliui pažįstamų sustikau kertunt pėsčių. Jisai mon
Kristina VALYTĖ Pinktadėnį kėp tyčiom – kadu tik banuslaisi no kolno, tai ir stovia prė bažnytalas kepurėti. Nu tėp pas mum įprotį žmonas policnykus vadintėn. Arba do kitėp soko – pinktadėnis skrabo diena. Pelningiausia diena musėt, daugiausia baudėlių prisrunkioja. Va, žiūrėk, dviratinykų ba lėmanas sustobda, va, žmogėlis
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Nauji matai prasdėjo, visi kažkų žoda, tai misliju, kų gi mon sau pažadėjus. Va, Ginuta nutara sukųstėn, mat visi undarokai ir suknalas par siauros pasdora. Gol ir gerai būt, ale vėl: mono diedas masų volgis, ošei kruopom ir visokiom žolam misiu. Nu kažkėp ne
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Šindei baisiai pavargau. Jau tėp kojas sopa, runkas gėlia, kad grįžus iš krautuvas dribau lovon kėp lopas. Sanai tėp babuvo, kad ailioj raiktų stovėtėn kelias adynas. O do par abi runkas namo vilktėn pilnas tarbas druskos ir kruopų. Nikdi tiek nepirkdavau, ale kai pasklausiau, kad druska
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Jau toks dabar čėsas, kė visi suka golvas, kėp čia galajo nutiktėn, kad toks vėlnias unt svieto atsirodo, katras lieja nekaltų žmonių kraujų ir nė nemislia sustotėn. Prisiminiau sanų istorijų. Matyt, ne šėp sau atajo galvon. Pavosėrį mono bobuta iš peryklos nuspirko viščiokų. Jė buvo nesanai
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Užugavos, Palanų diena, o paskiau jau septynios nedėlios posnyko. Sėdžiu ir sau misliju, kad ne tėp ir blogai tas posnykas. Pavosėris unt nosės, o kė veidrodin pasižiūriu, tai markotna doros. Vaizdėlis, pasakyt mono diedas, kėp gerai pavolgius. Nu, kur ti par žiemų labai krutėsi,
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Kupiškėnų tarma – rimtas dalykas. Kas jos nesuprunta, tom goli daug dyvų atsitiktėn. Vieni soko, kad tai stačiokų, kaimo barnų kalba, o kitiem kėp tik dūšių glosto kupiškėniškas pasrokovimas. Šitiek navatnų žodžių turim – kai katros nėt ištortėn sunku. Kartų sustikau su atvykėliais iš Žemaitijos
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Paroda žiema savo iltis. Jau tėp slidu, kad vos judu. Ir kėlias, ir takėliai kėp veidrodis blizga, švyti. Jau norėjau batus nusmaut ir su punčėkom aitėn, tadu gol mažiau slidinėsiu. Sunku ne tik mon. Kelaliu rieda mašina čiut gyva, ale vis tiek slidinėja. Šoperiuko okys išpūstos, bijo
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Mono senėlis – tikras kupiškėnas buvo. Labai pykdavo, kė mas, vaikai, atvažiovį pas jį svečiuos pradadavom, kėp jis soko, „mėsčioniškai“ kalbatėn. „Senėli, senėli, labai noriu tualėtan“, – kartų susukus kojas vidury gryčios stovadama šaukiau. O jisai atsisukįs tik drabtalajo akim ir soko: „Koks do
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Baigės visos linksmybas ir lokstymai. Dykos krautuvas, niekas nebajieško silkės, vištos ar do kokios patrovos. Jau prisvolgėm, prisgėram ir prisimušėm lig sotės. Noris ramiai pabūtėn, tai vokar nuvėjau miškan. Šimonių giria toli, užtako ir netoli augunčio miškėlio. Tėp tyku, ramu, beržėliai ošia, aglalas, katrų niekas
Kristina VALYTĖ Par posnykų to nemožna, ano nemožna
Kristina VALYTĖ Kas da durnas doiktas tos punčėkos. Taryčios mazgoji po dvijei, porytam padžiauni, išdžiūsta, no pėčiaus nusdžiauni, pasidedi, o kė priseina mautis, po vienų barundi. Nedėlia, dvi, trys ir suskaupia būrėlis vėnišų punčekyčių skirtingų spalvų. Negi išmesi: nei kiauros, nei ko. Suporuoji, sukergi ir vėl toliau nešioji.
