Palmira KERŠULYTĖ Pavoserio laiki vando smarkiai pakyla, liūliuoja liūliuoja. Varda ir mono pusbrolio krūtinaj didelis noras susrost kokių mergiotį ar moterytį. Vos ne kasdėn atrieda kėp skritulys ir soko – nė noram golo, nė moriom gilumo Dievas nesutvara, žiūrėk, ir kotinas šlaistos, prošo paglostomas. Po puodu
Stati tarma Prė sudėgyto tanko su Indreikos Jonu gonom kožnas savo korvas. Tankas kaimynų jau gerai išmėsinatas, iš jo šėštarnių šėštarnėlių Vytautai Kiaulanas ir Indreika po vėjo malūnų pasdora. Tik rotai niekam neraikalingi, par savo sunkumų jokiom vežimu netinka. Po vienu tanko ratu iškasam duobį, kad rotas
Tarmas mokyklyta Palmira KERŠULYTĖ Šitan krašti visi šitėp rupiai (stačiokiškai, grubiai) kalba, ne pavilktinai. Kupiškėnai mat stačiakalbiai. Lėžuvis ba kaulo, kėp lunkstysi, tėp išlunkstysi. Tarma kiekvieno savotiška, kėp ir duona kožnos gaspadinas. Va, ir žmogų kupiškėnai pavadina ne su priesagu -ininkas, -ė, alia su -(i)nykas, -ė ar tik
Palmira KERŠULYTĖ Oras nė iš gryčios nelaidžia išlįstėn. Žiemų būt gerai, kad tik nešolta, vosarų musių, odų – kėp košės. Soko, uodas kė išgeria kraujų žmogaus, naša vėlniui. Gol ir teisyba – ažumuši vienų uodų, vėlnias palaidžia visų pulkų. Ošen vosarų vis išsižiojus voikščiodavau, mat vierijau,
Prajus frontui, vaikai prisrinkdavo visokių patranėlių, kapsulių, kartais ažkūrį laužų ir kokį didesnį užtaisų susprogdindavo. Dažnai ir nukintadavo. Aidami Lebėdžių pradžios mokyklon, kaimi sustodavom prė upelio, vieni podada unt okmenio išdžiūvusio upelio dugni kokį patranėlį, o kiti mata no tiltalio unt jo okmenį. Jėgu gėrai pataiko,
Palmira KERŠULYTĖ Šėmat kad šiultas spalis, gol, soko, prėš 40 matų toks buvo. Lapus sugrabus, kapstau pievoj kurmiarausius. Misliu, vištos kasdėn po laukų varlinėja, ko čia nebar kiaušinių? O tu biesai, žiūriu gi, su nosiu šuva prabodo kurmiarausį, įkiša kiaušinį ir apikasa. Kurmis kė jau įsipinkoja,
Skietas Manį do zėkį mamyta posiunta pas tatulį Vireliūnėnį pasiskolyt skieto1. Bobuta paskolino, ale pėrspėjo, kad nėščiau jį šėnaunai (saugodamas). Tėp ir dariau, tik kartais jo kėp lazdali aidamas pasrimdavau. Pamotįs unt vieškelio no vežimo nukritusių kuokštų šieno, su skietu, kėp su šokėm, jų numečiau griovin.
Palmira KERŠULYTĖ Mūsų visa pasoda – liepa prė liepos. Šėmat kad unksti pražydo, lėpožėdžių prisrinkau pilnų kėselį, madum kvėpja. Bitas daug madaus iš liepų pričiulpia. Tik kad nebar gėro madonešio žolių, meliaracija prajo, pievas išarda, visur kultūrinas. Bitam raikia maisto, iš ko gi jos naš madų,
Palmira KERŠULYTĖ Apsidairai kiemi, pakaušį paskasai, ir nebar matų. Po Joninių ir vėl diena pradas trumpėtėn. Unt didumų mono vasarina suknia buvo, dabar ir to ištrumpėjo. Iš stonėlio (par juozmenį) do gera, tik iš sijonėlio posiaura, priseis plotyt, negaliu išmėstėn, labai brungi, bobutas siūta. Tatulyta mono sarga
Palmira KERŠULYTĖ Darži morkas sėjau, uždusįs atplasnojo par laukus mono kavalierius. Bant kiek sveikėsnis, tai tik uodžia, dairos pro lungus, kad vėl kur išbrauktėn. Purienos prė kepuras užkištos šviečia. Švarkėlio skvarnai palaidi, kėlnias pasraitįs lig pusas blauzdų, išsišiepįs kėp blėšina. Runkoj botogas ir traukia dainalį –
Palmira KERŠULYTĖ Vyrėlis mono su kaimynėliu kiemi molkas skoldo, ošen tai jaunystas notraukėlas žiūrinėju. Pilnas albumas patagrapijų. Nešpatna marga buvau, visadu apstaisius. Vėnoj labai graži, prisagta špilkėlių plaukuos su visokiom žvaigždalam prieky, kad nelįst akys plaukai rungyti kėp baroniuko. Sėdžiu mundriai, švarkėlis durtas nugaroj, klosčiukai dobrai
Palmira KERŠULYTĖ Kožnų šeštadėnį ar tėp kurių dienų kepuralį unt galvos ir maunu Kupiškin, nepririšta gi. Mon mėstėlin tai tik dulkt ir gotava, darban – stop. Kė miestan nuvažiuoju, talalai ti, talalai ti ir pragaištu balakstydama. Žiū, nėt diržo atsijosta, gėrasai golas už juozmenio laikos, o
[caption id="attachment_4613" align="alignright" width="300"] Jurgitos Žiukaitės nuotrauka[/caption] Palmira KERŠULYTĖ Žėdnas žmogus ar doiktas turia savo vardų. Gėrų vardų sunku išlaikytėn, ale lingva pratrotyt. Visa ko nustojįs, tik dabok, kad gėras vardas neprapultų. Kė paklaus, nebasnoras šposyt, kad mono vardas – kiaulių gardas, o pravarda pakalnan nudardėjo. Ok tu
[caption id="attachment_4375" align="alignright" width="300"] Rasos Čepaitės nuotrauka[/caption] Palmira KERŠULYTĖ Vyrėlis mon turguj, krautuvas tunkiai priparka visokių cukėrkų, baronkų saldžių. Grait prapuola saldainiai kėp kumparas ba pipirų. Su cukėrkom man galat ir paklon nuvėstėn. Triauškinu saldainius ir patumsy, vyrėlis nėt posmėlį su meliodiju sukūra – atonešiau saldainių pusį
Palmira KERŠULYTĖ Šindėn po naktės šalčiukas, kiemų šlavinėju, baigiu stipt, sugrubo pirštai. Šalčio bijau kėp bulba. Būt gerai, kad žiemų ir paplėškytų šaltis, tadu gerasna vosara, ba lėtų. Nupuolo vasarala, užtiko žėmužėla, tai gryčioj tupėk ir tupėk. Girdžiu, apušės ošia, užeis gol lijundra ar lietus. Seniau gi
[caption id="attachment_3711" align="alignright" width="300"] Nuotrauka iš redakcijos archyvo[/caption] Palmira KERŠULYTĖ Nėr jokio baisėsnio klajūno žėmaj žmogaus kėp dunguj mėnulis. Vokar tumsu tumsu buvo, nėt nusgundau, motos raudonas pakraštys, o čia mėnulis, sakau, gol gaisras kai kur. Geriau įsižiūrėjau, drignas, šviesus rotas, stovia apė mėnesį, jau prėš atomainų
