Palmira KERŠULYTĖ Katyta kad prausias, žiūriu, kur kupra stovi, no to krošto atais svėčias iš toli ar kaimynai. Šindėj iš pėčiaus labai šauda žarijos – gol bus piktas svėčias? Ar vėšnalas nebuvalas? Girdžiu, vyrėlis rakoja drūtai: atvažiovo dvi darotos, viena pėsčia, dvijai rotos! Nukraustyk stolų – ataina
Palmira KERŠULYTĖ Vagi pasisėjau burokų, visa dirva užsinešė vorpiais. Jė kėp kirmalas žėmį gadina, uždergia. Kerti kerti, nuskabliuoji, nuvėjai, šitas vorpis vėl lenda. Šėmat burokai gol ir nebaužaugs, kieta žėma, kėp gelažy, kopla atšoka. Stovi kiemi ravatuvas, o burokai apaugį, kad tau parkūnai. Dagloja kiaula do įproto
Vilė LEŠČINSKIENĖ Mon parašyt, tai kėp kotai miltos paskapstyt. Kožnam žody prauda. Žiūriu par lungų: šiperio blėkėlas sudrėgį, unt valkos burbulaliai – pardėn lis nestrioku. Musios visos paskavojį, nors nuogu bumbu voikščiok – neišbirbs. Kokia gi vosara ba kvėpiunčio šieno. Šėnapjūtį vaikystaj prisimanu kėp didžiausių švintį. Tata buvo padirbįs možų
Palmira KERŠULYTĖ Niekas neužeina, dūksau dūksau viena namė. Gaidys gieda gol trėčiokart kakarieko, o mono darbėliai do niekur nieko! Gūrinėju tik pakraščiais, nelabai kų ir volgau. Kurčia, gerai nebagirdžiu, niekur nebainu, nieko ir nebažinau. Ale tai kad išvištėjau, daug ko ir nebaatomanu. Kom gi tėp sudilt
Palmira KERŠULYTĖ Nespėjo sutimt, jau ir apaušrys, trumpa vosarų naktės. Neraikia ir alėktros, su šviesu atsigulu, su šviesu atsikeliu. Nėr gi golo darbų, ir daržai, ir bulbos, ir visa. Storojos dėl žėmos. Ir gėlių daržėlį ištaisyt ogi kiek raikia dorbo. Iš jaunų dėnų daržėlis mon patieka,
Palmira KERŠULYTĖ Galva šindei broška, skrandys jodinėja, maisto neprijama. Vokar par daug pieno ištriaunijau, mon trilitris nei par kų pardėn, vandenio vietoj. Radau užsistūmusios pernykštas trejonkos (trejų devynerių), apsipiliu, išgeriu visokių šaknėlių, šalčiomėčių. Ažu troko yr didelis plėcius valerijono, no gumbo (skrandžio sopas) podada. Užuodžia valerijonus
Vilė LEŠČINSKIENĖ Tyku švyku kaimi, nė gyvos dvosios. Sniegų drėbia, tik vėlnio vesėlios tatrūksta. Karvytas stovi susgūžį, kažkėno iš vokaro išvastos, motos, kad šiaudais liuobtos, do gerai neišsišėrį. Rokuok, gegužio mano. Unkstyvoji paukštyta snapėlį galunda, o vėlyvoji – akelas. Ošei musėt būsiu palada, šmotas devynių, o do
„Paskalbosykim kupiškenckai“ Palmira KERŠULYTĖ Nešumni moteryta ošenai, vyrėlis vėl toks prasčiokėlis, mas ir susdainovom. Ne razboinykas buvo, tik paūmus, sniurglį nušluostis kožnom, jėgu užkabins. Panėlių daugybį po visų Lietuvų turėjo, visur jo išlakstyta. Misliu, apsižėnysma, prisas vuodagų, ale tėp ir buvo. Neblogas su jo gyvėnimas, kėp basakytė. Tik
„Paskalbosykim kupiškenckai“ Tik įjėjus par duris prėmanan kamoros pusaj tabar šėpa. Vyškum tiesiai maltuva jir aruodas bulbom. O kiton pusan prėmanas tai jau gryčion. Tynoj slinkstys kų didžiausias. Šėpa padirbta no mažučio lungėlio ligi pot moltuvai. Gol kai kadu ketinta darytėn ajimas būk tai ratu par nomų
„Paskalbosykim kupiškenckai“ Palmira KERŠULYTĖ Misliu, šindėj možna pratraukt, rytoj padirbsiu. Pažiūrėjau, žėma džiūstunčia, pradėsiu sėt po Velykų. Jau didžioja švinta, visa iššuravot, nušveist raikia. Nusvariau no kojų, laidžios mėgan, čirrr tiliponas. Toks našlalis, iš jaunystas dėnų pažįstami, kad priskrato. Kėp prakieras skumbina kasdėn. Nesanai atvažiovo iš Amėrkos, džiaugias, alaus
„Paskalbosykim kupiškenckai“ Palmira KERŠULYTĖ Kad šito gryčėla prakalbat, nežinau, kas babūtų. Unt stolo par mum vis veselia (prikrauta sūdų). Nesanai nuspirkau dvylika torielkų žibiais kraštėliais. Torielkos grait sudundža, masai volgyt duodas šlėkšnosios (negilios) torielkos, viralui dubjosios. Grundo vyrėlis barzdų sviestatepiu peiliu ir dada grožiojan spatkėlin. Ažu šitų
„Paskalbosykim kupiškenckai“ Palmira KERŠULYTĖ Anųdėn gi sėdėjau nosį prikišus prė lungo, brūkšt atolakė tavorška, išvobijo Kupiškin, kinų žiūrėjom, kas ti jai sokė, bais gėras filmas, apė gyvėnimų. Tėp lakėm, prokaitas pro burnų bago, brace tu mono. Gerai, kad su dviračiais, pėsčiom būtumam ir pavėlovį. Un to kino pulkų
„Paskalbosykim kupiškenckai“ Palmira KERŠULYTĖ Pasodink lėtuvį unt kėlmo, ir tai gyvins. Unt kumščio nusnausda bant kiek, kol do tumsiau, ir vėl kruta pirmutinis. Kalkozi po trisdešimt kapeikų govo užu darbadėnį ir po tris šimtus gramų grūdų, o pragyvano, neprapuolo. Sakytum, kad ir džiūsna katras, o jau stipryba,
„Paskalbosykim kupiškenckai“ Palmira KERŠULYTĖ Vokar nuspirkau pliušinį paltų. Tokio palto kėp vyskupo nėsu močius. Ne mono išmėra, ale geriau tagul dukslus būva, galasiu megztinį pasvilkt. Rudenio pradžioj nuspjoviau sanų vilnonį paltų ir kaptonų (žėminį puspaltį) pasdariau, baigia tas sudūlatė. Jaunasna buvau bant kiek apsusus, dabar visadu apstaisius,
[caption id="attachment_13224" align="alignright" width="234"] Autorės nuotrauka[/caption] „Paskalbosykim kupiškenckai“ Stovim abudu su dadi paupy, jau išėjį iš gryčios, kalbosijam iš noravo, žiūradami naktės dungun. Vando upaj kad paskėlįs, tai tik paslink žemyn ban kiek, nėt nuslaistė nebaraikia, jir simk rėškučiom. Dungus nusgiedrijįs, šalvana, mėnulis pro juodalksnio viršūnį poturoja žėmas. Jau ketinau
„Paskalbosykim kupiškenckai“ Koja, įsmukus vailokėlio vidun, do negraitai sušyla. Kas kad ir punčėkom vilnonam, bobutas magztom, apmauta. Punčekytas tunkios, avės baltumo, kraštėliai jom iš mėlyno, kulnas dubultas. Pėrėjau par padlogų bosnyčiom, kad ir pakurtas pečius, ale požemi traukia šaltis. Paki šiliuma nuslais
