Kristina VALYTĖ Skumbina draugyta mono didžioja, klausia, ar girdėjai, kvėtkėl, vėversėlį čiranunt? Ne. O pimpį rėkinunt? Ne. O starkų klėguntį? Argi ne. Dyvijas jinai, kad ir gėrvių pamiškėj šių pavoser do nėsu girdėjus. Nu ir tagul. Jokiuos – pagyvintum, brungiojyt, mono gyvėnimų. Ogi kėp ošei girdėsiu, kad
Kristina VALYTĖ Tuc tuc tuc, gyyyyrgžt, buldi buldi, trinkt! Keverzi leverzi, kriuku kriuku, buci buci, džergžt, teler ir unt golo pykš! Va tėp ir jodom mašinalas vėškelaliu to savo. Pirmyn atgol, žėdnų dienų krotoms par duobas, kožnųkart kėp teknikinaj išpurtyti iš visų šonų. Ir niekur tujei, kvėtkėl,
Kristina VALYTĖ No žioplumo vaistų nėrai. Roktų pundas, visi juokias iš man, kėp pas švintų Patrų. Ne aguonos grūdas gi, bat pomečiau kažin kur miesti. Ot, išsižiojėla. Susgraibiau, kad prapuolo, kė namo grįžau. Kas dabar pasakis kur, visur tųdėn ajau, ir ti, ir ti, par visų miestų
Kristina VALYTĖ Tai bant žiema atajo: užšolo pienas blėšinas, o vištom – rūros. Kad ir kūtaj su korvam kartu, ale kelinta diena nė vieno kiaušinio nerasi. Murkotas gi mūsų, didžiasai laukų peliautojas, unt rulonų mėgotojas, gryčioj gyvint ne mėgėjas, su šuniu nigdi nesutordavį, dabar abudu būdoj susglaudį gulia. Par
Kristina VALYTĖ Kas do įvykis didžiausias,Lauktas šitėk matų.Ilgai stotį atidoraKupiškio baseinų! Kas do švinta opiciali –Mėrų privažiovo,Tiktais Biržų nepasroda.Gol užsiožiovo? Kad nebuvo, mat parkūnai!Mum žmogėliam rūpi,Kad kainyta būt patraukliIr kad vietos būtų. Par išeiginas – noratum,Kad šitėp sulauktėn.Atajūnų privažiovį,Plyšio nėt negausi. Soko, dziegorių nebar,Paprašis palauktėn.Lauk, gi laukiunčiom dungus,Kai sulauksi –
Kristina VALYTĖ Atajo Kalėdos, atajo nėkvėstosSu voniom mišroinių ir zrazais su sviestu.Prė stolo susadus plati gimina,Tatulas, dadulas ir visa gana. Jauniausias sūnėlis mergiotį pristota,Kėp marčių būk tai atovežė parodyt.Tėtytai – paboikis, rokuok, kad patiko,Mamyta tai nosį suraukus paliko. Abudu jau broliai kažko susipyko,Musėt dėl pleciuko (jėgu gramatnai –
Kristina VALYTĖ Ne par seniausiai mira fizikos mokslų doktaras, kupiškėnų tarmas tyrinatojas Jonas Albertas Naktinis. Tėp tėp, šitas šviesus žmogus, katro daku Alizovoj atsirodo lintala kupiškėnų tarmai atmintėn. Ale ne tik lintėlių tarmai pagerbtėn jo visur prikolta. Išlaista ir ne viena knygėla apė mūsų sanojų kalbų, daug
Kristina VALYTĖ Visais čėsais žmonas kaimi gyvano, kėp mokėjo, vartas, dirbo, triūsa, o dabar kaimi gyvintėn, pamanyk, žėmas lygis. Ne tėp kų padirbai, pasakei, pasrodai, kaimiečiu išvadintas būsi. Būktai sarmata tau turia būtėn, kad tujei iš kaimo. Kas čia tėp sumislijo, ar tik ne tė potys mėsčionys, kur
Kristina VALYTĖ Žola žėlia ne dėnom, o valundom. Par nedėlių bant kartas raikia pjautėn. Kur do grytalas viena no kitos toliau, tai kėp babuvį, o pas mum kė kaimi gryčia prė gryčios, tai jėgu kaimynas nubirbia su žoliapjovi, ir tujei birbk, neatsilik, bo labai nezgrabniai atrodžia. Toki kėp
Kristina VALYTĖ Jėgu kadu važiuosta par mūsų kaimų ir prė buvusiai krautuvai iš tolo pamatysta kupetį liaudės, tai žinokitat, kad tųdėn atovežė labdarinių ryzų. Nugi, žinot gi, tų, kur užsėniečiai išmata, o mas kėp gėrų doiktų nuparkam. Kėp kokios vornos supuolį kad jėma, kad čiumpa iš
Kristina VALYTĖ Sakykit, kų noriat, bat savi namėliai mėliausi. Svečiuos tau golia pėrnakvotėn minkščiausius, švariausius ir mundriausius potalus pataisyt, ale nebus tėp kėp namė. Nu, ne tas bimbimas, ir gotava. Dvi dienas išlakus buvau, tai mono šitas patirta. Grįžus vinzliukus tik kampan ir dribau savo sopkėlan išgulaton.
Kristina VALYTĖ Kas sekmadėnį neturiat ko veiktėn, nulakit Vabalnyko turgun. Ti tiek visa ko, tik turėk perkamų, ir pyrogų, ir kumpių, ir žuvės, ir dropanų, ir gelažų, ir kvėtkėlių, ir daigėlių, ir do paukščių visokių. Mon tai ti labiausiai ir patraukė, kur paukštinykai prekiauja. Parsivežiau namo šešias
Kristina VALYTĖ Sveiki, kvėtkėliai brungiejė, šimtų matų nematyti ir do tiek pot negirdėti! Pasakykit „pupų“, nesuglaudį lūpų! Sanai balakiau unt Pondėlį, tai užmiršus buvau, kom tėp kelalis siaurutis ir kėp gyvota išraitytas, įsismoginįs nepalaksi. Musėt kėp orkliu sanobaj važiuodavo, tėp aspaltų ir nutėsa. Pakeliui pažįstamų sustikau kertunt pėsčių. Jisai mon
Kristina VALYTĖ Pinktadėnį kėp tyčiom – kadu tik banuslaisi no kolno, tai ir stovia prė bažnytalas kepurėti. Nu tėp pas mum įprotį žmonas policnykus vadintėn. Arba do kitėp soko – pinktadėnis skrabo diena. Pelningiausia diena musėt, daugiausia baudėlių prisrunkioja. Va, žiūrėk, dviratinykų ba lėmanas sustobda, va, žmogėlis
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Nauji matai prasdėjo, visi kažkų žoda, tai misliju, kų gi mon sau pažadėjus. Va, Ginuta nutara sukųstėn, mat visi undarokai ir suknalas par siauros pasdora. Gol ir gerai būt, ale vėl: mono diedas masų volgis, ošei kruopom ir visokiom žolam misiu. Nu kažkėp ne
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Šindei baisiai pavargau. Jau tėp kojas sopa, runkas gėlia, kad grįžus iš krautuvas dribau lovon kėp lopas. Sanai tėp babuvo, kad ailioj raiktų stovėtėn kelias adynas. O do par abi runkas namo vilktėn pilnas tarbas druskos ir kruopų. Nikdi tiek nepirkdavau, ale kai pasklausiau, kad druska
