2024/03/29

 

SARMATA (su garso įrašu)

Neringa BUTKEVIČIŪTĖ

Mono senėlis – tikras kupiškėnas buvo. Labai pykdavo, kė mas, vaikai, atvažiovį pas jį svečiuos pradadavom, kėp jis soko, „mėsčioniškai“ kalbatėn. „Senėli, senėli, labai noriu tualėtan“, – kartų susukus kojas vidury gryčios stovadama šaukiau. O jisai atsisukįs tik drabtalajo akim ir soko: „Koks do tualėtas, kalbak žmoniškai, tupinykan raikia sakytėn.“ Nu kų aš vaikas supruntu, kas tas tupinykas, pamislijau, kad raikia atsitūptėn ir prais noras sisiot. Tik tūpt vidury gryčios ir tupiu. Tupiu ir jaučiu, kad kojom šlopia ir šilta doros. O senėlis arčiau prėjo ir soko: „Tokia didala marga, o do kėlnios myža. Sarmata.“ Susisarmotijau, užraudo žundai, ale jau šaukštai popiet.
Nebuvo tadu tų kėlnių kėp dabar, kur gali ir pusį litro supiltėn, vis tiek klynui sausa bus.

Oi, do daug dyvų mono senėlis pamatyt, jaigu gyvas būtų! Va, aina pulkėlis nuplyšusiom kėlniom, paskutinis mados klyksmas. O senėlis sakytų – ubagai miestų užplūdo. Kur tu motįs, kad pliki kėliai matytųs pro praplaštas ir siūlais maskatuojunčias kėlnias. O do tėp apsivilkį vidūžėmį voikščioja po miestų! Kojos ir tos bosnyčiom ryzinios batėlios įkištos. Vietoj kailinas kepuras – skrybala unt galvos. „Ubagas, ale su skrybali“, – sakytų senėlis.

Krautuvan nuvėjįs irgi gol dykas namo grįžtų, bo tokių dyvų pamatytų, kad žegnotis pradat. „Žuvės pirštėliai“, – parašyta unt pakėlio. Nu iš kur jom sanam žmogėliui suprostėn, kad unt žuvės ne pirštai atsirodo, o tik toks mundras pavadinimas užrašytas!
Do ir po švinčių pilnos lintynos kūčiukų pakėlių prikrautos. Tik senėlis sakytų, kad tynai ne kūčiukai, o kleckėliai pakėlios supilti. O jau kėp kvėpia iš tolo kėptos vištos. Noratų ir jis kokių šlunkų nuspirktėn, tik ar pardavėja suprast, apė katrų vištos kūno dolį kalba.
Va, pieno skyriuj jieškom rūgpėnio, ale pavadinimo tokio nėr – „kefyras“ užrašyta. Mas, vaikai, kai do neištordavom žodžio rūgpėnis, tai sakydavom, kad norim Jurkšto pieno. Mat netoli mūsų tokiu povardi žmogus gyvano, tai bobuta mislydavo, kad jo karvių pienas gerėsnis, ir senėlį siųsdavo tinai pieno parnaštų – mainydavo unt mūsiškio, sakydavo, kad anūkėm jis skanėsnis.

Kė dabar pamisliji, tai kažin kiek tų tikrų kupiškėnų balikį gyvų. Mono senėlis jau sanai šaukštų padėjo, ale jaigu priskeltų, kažin ar gyvas vienų dėnalį ištrauktų – šitėp svietas pasikeita, tiek visokių čiūdų kožnųdien gali pamatytėn. Nepatiktų jom dabar, kėp gyvanam, kožnas tik sau viskų glabiais timpiam, o vienas kitų sustikį nėt runkos nepaduodam: vietoj „labas“ surėkiam nesavu balsu negirdatų žodį „hello“ ir maunam tolyn akis nulaidį.

 

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • Svečiuos- keminėt; šaukiau-rėkiau; tupinykan- budalan; kūčiukų-šližikų.

  • Pritariu, kupiškėnų tarmė nuostabi,primena vaikystės vasaras kaime. Nepykit dėl tų kelių pastabėlių- stenkimės išlaikyti tarmės grynumą.

    • Čia ne pykti, o dėkoti reikia, kad padedate „sugaudyti“ visus kupiškėniškus žodžius. Mielai ir ateityje lauksime Jūsų pastebėjimų.

  • Nuostabi ta Kupiškėniška kalba. Smagu klausyti.

  • Karvių-korvių,padėjo-padajo.

Rekomenduojami video