Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

JĖGU YRAI KALĖDŲ SENĖLIS (Su garso įrašu)

Unsplash nuotrauka

Kristina VALYTĖ

Par posnykų to nemožna, ano nemožna… Kadu nėr volgyt, kadu šėpala dyka nėt ūžia, tadu ir posnykas!
Jėgu tėp jau grėžtai, tai kom krautuvaj lintynos lūžta no visokių ti gardasų, tagul uždoro ir kebabinį, ir picėrijų, ir do tų kepyklytį, kur parku bundalas su lašinėliais.

Nė kėp nebagalajau atsilaikytėn. Tų kvopų užuodi ir seila – driūkt. Sakau, jau čia nieko nebasugūbysiu, kad nuspirksiu bant kiek. Ale priskroviau maišėlį pilnų, kad nebaužsirišė.

Tadu užolkus toki po dorbo buvau, to keliona kad ilga, kėlias slidus, bavažiuodama ir suvolgiau, kotinu tik trupinėlius parvežiau, bliūdėlin iškračiau.

O prėš ainunt gultėn kad tau baužmigt! Pilvų sopa, skrandį duria, šaltis krėčia. Blogos mislys kėp vėlnias galvon lenda. Jau tikrai, kėp mon bobuta sokė, koksai ti Gavanas pilvų ada. Pėrsivolgymas – griekas.
Par visų noktį ožį bielijau. Viena sau prė bliūdo atsiklaupus ir kalbajau, kad dabar tai gotava.

Nebavolgysiu daugiau šitėk ba tolko – okys morios, olkanas žmogus ba rozumo palieki, užolkįs pagotavas jautį prarytėn.

Ir kotino atsiprašiau bant pinkis kartus, kad bundalam nepasdalijau.

Unt ryto pusį kėp ir paliko akys švėsiau, ale do bant pora dėnų unt volgymų boikštijaus pasižiūrėtėn – va tadu tai buvo posnykas. Čystai.

Po kelių ti tų dėnėlių netyčiom išgirdau kaimi žmonas bėkalbunt. Dvijei kaimynkos viena kitai dėjovos, kad jom argi būta panašiai kėp ir mon.

Ajo pro šolį do vienas žmogėlis ir tasai prė jų kalbos prisjungė.

Jisai sokė pas daktarį buvįs, tai jom tėp ir paaiškyta, kad čia kvaraba kažkoki, kur vienas no kito žmonas užsikrečia. Va tau, kad nori! O do soko, kad kitų ligų ba koronos nebėrai.

Baigia pasaulis išklikėt, ne tik kad visokių naujų ligų priviso, o ir tėp dėl visko.

Kainos krautuvaj auga kėp unt mėlių, mokiniai su mokytojom nesiskaito, žmonas iš mundrystas miltalius visokius uosto, žolas rūko ir išdurnėja, šuniukus, kačiukus skriaudžia ir do tiliponais filmuoja, o absurdo viršūna – kad Kalėdų toj golia nebamožnėt Kalėdom vadintė.

Tųdėn parėjus namo susrungiau prė pėčiaus ir viena sau paburbėjau, kad jėgu iš tikrųjų yrai Kalėdų Senėlis, tai tagul atonaša mum visiem sveikotos, o kad jau aplunkė, tai ir sveiko rozumo, saiko ir kad piktumų, durnumų tarp žmonių bant par švintas apmožytų.

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. patikslinimai (212.117.7.253)

    2021-12-27 at 12:12

    Aplink Pandėlį ( šiaurinis kupiškėnų tarmės plotas) sakydavo lašinaliai ( lašinėliai), skilvį ( skrandį),šuniokus,kačiokus ( šuniukus,kačiukus),parajus( parėjus).

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų