2024/07/22

 

KUPIŠKENCKAI: GAIDŽIO GAUDYTYNAS

Kristinos Valytės nuotrauka

Kristina VALYTĖ

Kas sekmadėnį neturiat ko veiktėn, nulakit Vabalnyko turgun. Ti tiek visa ko, tik turėk perkamų, ir pyrogų, ir kumpių, ir žuvės, ir dropanų, ir gelažų, ir kvėtkėlių, ir daigėlių, ir do paukščių visokių.

Mon tai ti labiausiai ir patraukė, kur paukštinykai prekiauja.

Parsivežiau namo šešias jaunas vištalas – dvijai boltas, dvijai juodas, vienų rudų ir vienų roibų.
Palaidžiau nabagytas išsigundusias, lasalo pripyliau. Ir teler tiktais mislis galvon – ogi raikia mergiotam kavalieriaus!

Toj iš to patės kaimo pažįstama pasiūla, soko, jimk už dykų, kų ti su kitais gaidžiais unt kiemo pėšis, tai pas man jom ramyba bus. Tai ir pasijėmiau.
Tik įlaidžiau pas vištas, gol po valundos atolakė iš kaimo zėnkiai ir soko, kad mota mono gaidį par tvorų skrenduntį.

Nulakiau už kūtas, akurat – karaloitis jau unt Kuprėliškį žygiuoja.

Kad būt prė naujai vietai priprotįs, tai pasišaukei ir atlakt, o dabar pagauk tu kad gudras – viena šlapiu nugaru laksčiau, nė kėp pavyt neįveikiau, tai pasikvėčiau kaimynų.

Tasai stratėginį planų visų sumislijo, kad apsupsma gaidį ir ginsma lig tvorto, aisma iš lėto, po žingsniukų, vienas iš vėnos pusas, kitas iš kitos, ir kė preisma molkinį, ar capt jį gražiuojo pagausma, ar jisai molkinan įlaks ir tadu pajimsma.

Pradžioj gerai mum sėkės, nėt apsidžiaugiau pirma čėso. Iš rato aidami gaidį nuginam iki molkinas, abudu susižvalgėm viens un kitų, kad jau čiupsma, ir tik drykst kotinas mono ryžasai iš po aglutas – jisai gi mat irgi gaidį medžiojo, šoko ir išbaida. Ir vėl visa posaka iš naujo. Aik tu paklon!

Jau ir timt pradėjo, ir kaimynas pasimata, tik ošei nerimstu, jėgu nepagausiu, tai rytoj unt ryto galiu ir nebarostėn gaidžio.

Do koki lopa ar šunys papjaus.

Misliu, vištos unksti aina tūptėn, tai ir mono pabėgėlis toli nebanuveis. Užsidėjau pražėktorių unt galvos ir laidžiaus gaidžio jieškot. Akurat, radau kaimynų šiperinaj, tarp šakų ir lintagalių atsitūpįs knopsia, jau toj migs.

Išjungiau pražėktorių ir žabalinadama par tos pogalius link to gaidžio po žingsnėlį, iš patyliukų, ir tėp pikta, ir jokinga…

Tik runku siekiau ir purpt – nukudojo kėp sirėna kažin kur. Šitėp nesisėktėn, nėt susikeikiau, panalį pošaukiau, tų, kur reputacija nekokia.

Tadu jau nebažiūradama, vijaus pasišvėsdama, kur tik gaidys lakė, par kaimynų kiemus ir par daržus, ir par visur.

Gol kai kų ir pribudinau, gol kai kom ir braškes ar daržėlį išmyniau, bat kad visus kaimo šunis pralodžiau, tai tikrai.

Ir do nebūčia pagovus ošei to pasiutėlio, jėgu ne Onytas vištidas rata tvora, babagdamas kėp trinkės, įkišė golvų ir nebagalajo ištrauktėn.
Sakau jom: „Gaidėl tu mono, gaidėl, kvailiuk tu, ko tau pas man negerai, šešių vištų išsigundai?“

Išvadavau iš tos tvoros, pasikišiau po požasčiu, ir žiūri unt man nabagėlis golvų nunarinįs, kas jom balieka.

O unt kito ryto prisiminiau sanų prietarų. Kad ir už dykų gavai, turi nors vienų centų duotėn ar nors kažkų, kad nesvarbu, kų pasijėmei – ar ti kvietkų, ar kėp ošei paukštį, ar kų, kad gerai pas tau priprast ir laimingai gyvint.

Dalintis
Vėliausias komentaras
  • Kaimo- koimo, sekmadėnį- nedėlioj, turėk-turak, prekiauja- turgavoja, už-užu , tu-tujei.

Rekomenduojami video