Ukrainietės širdį glosto sūnaus pieštas jos portretas

Šiandien savo mamas sveikiname Motinos dienos proga.
Ir Ukrainoje gegužės mėnesį minima ši šventė. Kitokia ji bus į Kupiškį nuo karo baisumų iš Charkivo miesto pabėgusiai Žanai Lebedynskai. Šiandien su ja tik dvylikametis sūnus Markas, vyresnysis Nikita liko karo alinamoje Ukrainoje.

Jurga BANIONIENĖ

Motinystės prasmė

Pasikalbėti su Žana susitikome Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijoje, kur ji dirba mokytojo padėjėja. Pagal išsilavinimą Ž. Lebedynska yra ekonomistė, taip pat baigė pedagogikos studijas, yra biologijos ir anglų kalbos mokytoja.

Pašnekovė pasakojo, kad Ukrainoje Motinos diena nėra labai švenčiama. Tai nauja tradicija. Bet apie ją kalbama mokyklose, vaikai daro mamoms atvirukus. Kadangi jos vaikai siurprizus mėgsta daryti, tai jų šventės proga sulaukdavo.

„Kai mes nutarėme išvažiuoti iš Charkivo, nebuvo laiko ilgai ruoštis, turėjome tik dvi valandas.“

„Susiklosčius tokiai situacijai nežinai, ką su savimi imti, nes gali tik tai, kas būtiniausia, nedaug daiktų. Pamenu, pačiupau kelis drabužius, žinoma, dokumentus. Pasiėmiau savo portretą, kurį man nupiešė ir padovanojo Markas. Tai buvusio gyvenimo dalelė, kuri labai šildo“, – su ašaromis akyse kalbėjo moteris.
Du sūnus turinti Ž. Lebedynska sakė, kad tarp jos vaikų didelis amžiaus skirtumas. Antros atžalos su vyru neplanavo. Pirmagimis jau buvo nebemažas, ji baigusi universitetą, dirbo. Kartą planavo atostogas, kelionę. Pasijuto prastai. Tuomet sužinojo, kad laukiasi. Labai norėjo mergaitės ir vardą jau buvo sugalvojusi, bet vėliau sužinojo, kad gims berniukas.
„Jei Dievas būtų atsiuntęs ir dar trečią sūnų ar dukrą, juos būčiau mielai priėmusi. Tai didžiulis džiaugsmas. Turėti vaikų, matyti jų pasiekimus, džiaugsmą akyse“, – kalbėjo ukrainietė mama.
Žanai motinystė yra labai natūralus dalykas. Tai savęs realizacija. Tik moteris turi savybę mylėti besąlygiškai, o motinystė ir yra būtent besąlygiška meilė vaikui.

Džiugina paprasti dalykai

Į Lietuvą Ž. Lebedynska su sūnumi Marku atvažiavo kovo 20 dieną. Kelionė iš Charkivo užtruko dvi dienas ir dvi naktis. Kad būtų saugiau, nes nuolat vyko apšaudymai, važiavo aplinkiniais keliais, tai užėmė daug laiko, nors vairuotojas tikrai buvo patyręs. Keliavo nesustodami, kad kuo greičiau įvažiuotų į tą Ukrainos dalį, kur nebegąsdina šūviai. Pasiekė Lenkiją, o paskui – Lietuvą.
Kupiškyje abu po truputį pratinasi. Iš daugiau nei du milijonus gyventojų turinčio Charkivo atvykus į nediduką Kupiškį, be jokios abejonės, viskas kitaip. Žaną stebina, kad čia tiek mažai žmonių, judėjimo, nėra metro, visur galima nueiti pėsčiomis. Jaučiasi gana saugiai.

Daug moters draugų, kolegų, kurie irgi paliko gimtinę, apsistojo įvairiose Europos šalyse. O kad ji atsidūrė būtent Lietuvoje, matyt, lemtis. Pasirodo, kai buvo trejų metų, mūsų šalyje Žaną pakrikštijo, mat čia seniau gyveno jos giminaičiai.

Pašnekovė prisipažino, kad visa tai jai labai nauja patirtis. Ukrainoje gyveno kukliai, neteko svetur atostogauti, lankė tik savo šalies miestus, todėl Lietuva – viena pirmųjų šalių, kurią gali pažinti, taip pat ir naujos pažintys.

„Pradžioje buvo labai skaudu. Jauti savotišką kaltę, kad Ukrainoje žmonės dabar kenčia, o tau jau virš galvos mėlynas, taikus dangus ir viskas yra gerai. Labai norėjosi namo, buvo gėda, kad mums jauku ir šilta. Pirmomis dienomis bandėme tiesiog išsimiegoti, nes beveik mėnesį nepavyko to padaryti, nusnausdavome tik po kelias valandas.
Džiaugėmės, kad galime tiesiog ilsėtis, normaliai pavalgyti. Labai keisti pojūčiai, atrodė, kaip galima džiaugtis tokiais paprastais dalykais, bet, pasirodo, galima. Nes gyvenimas – svarbiausia, ką mes turime. Butas, tai, kas jame liko, nebeturi reikšmės.

Žinoma, savų daiktų trūksta, bet galiu be to išsiversti. Bet kai iš tavęs atima sapnus, kai visada krūtinėje labai sunku, to neįmanoma apsakyti“, – pasakojo moteris.
Žana tikino, kad yra drąsi, jei ne sūnus Markas, tikriausiai būtų likusi Charkive, bet matant nuolat verkiantį vaiką, jėgos apleido, norėjo, kad pirmiausia jam būtų gerai. Vyresnysis Žanos sūnus laikėsi tvirtai, vis ją ramino. Iki tol neturėjusiai didelių sveikatos problemų jaunai moteriai prasidėjo arimtija, vaikai išsigando, Nikita patarė, kad geriau išvažiuoti ir saugoti ir save, ir mažąjį brolį.
Pašnekovė labai džiaugėsi, kad jai pavyko rasti darbą. Po truputį mokosi lietuvių kalbos. Sulaukė pagyrimų iš mokytojų, kad puikiai sekasi, yra imli.

Mokykloje bando pritapti ir jos sūnus. Tai jam nauja patirtis, kol kas Markui viskas patinka. Ukrainoje jis nelabai mėgo eiti į mokyklą, nes ten daugiau draudimų, griežtesnė tvarka. Čia, Žanos požiūriu, laisvesnis bendravimas. Sunku pasakyti, kaip seksis mokslai, bet dabar svarbiausia, kad jis saugiai jaučiasi.

Sprendimas bėgti – dėl sūnaus

Moteris puikiai pamena lemtingą vasario 24 dieną. Atrodė, kad išauš eilinis antradienis, ji skubės į darbą, Markas – į mokyklą.
„Bet penktą valandą ryto, kai visi miegojome, į duris pabeldė apsiverkusi kaimynė ir pasakė, kad prasidėjo karas. Negaliu jums perduoti tų emocijų, man atrodė, kad aš miegu.
Sakiau jai: „Tanička, ką Jūs, koks karas?“ Bet mums dar kalbantis, išgirdau sprogimus“, – pasakojo Žana rodydama vaizdo įrašą, kuriame tie sprogimai matyti ir girdėti.

Nuo tada kasdien teko klausytis kaukiančių sirenų, nuolat bėgti slėptis. Pirmąsias dienas daug laiko leido rūsyje, paskui vėl trumpam grįždavo namo. Sunku buvo patikėti, kad tai tikrai vyksta. Bendravo, susiskambindavo su artimaisiais. Tik vėliau, kai dingo elektra, neliko vandens, šildymo, kai sėdėjo šaltuose namuose, suvokė, kad reikia kažką daryti. Mašiną rasti sudėtinga, iki autobusų stoties labai toli, važiuoti bijojo.

Pašnekovė baiminosi kažkur išeiti, atrodė, kad namie saugiau nei gatvėje. Taip praėjo ir antra karo savaitė.

„Visi mano kolegos (dirbau nekilnojamojo turto agentūroje) išvažiavo, kai kurių namus sugriovė, apgadino ir turėjo juos palikti. Mums iki artimiausios slėptuvės buvo labai toli, todėl slėpėmės rūsyje. Gyvename 13 aukšte, liftas nebeveikė, labai pavargome nuolat bėgti pirmyn ir atgal. Mano mažasis sūnus paprašė tiesiog likti ir sėdėti koridoriuje, tarp dviejų sienų, kaip aiškino per televiziją.
Labai sunku buvo girdėti tokius žodžius iš vaiko, kuris kovo 5-ąją ruošėsi atšvęsti savo dvyliktąjį gimtadienį, sukviesti geriausius draugus, kartu nueiti į kiną. Kai prasidėjo karas, sūnus labai nusiminė, kad šventės nebebus. Beveik prieš pat jo gimtadienį, kovo 4 dieną, mūsų miesto meras pranešė, kad bandoma atnaujinti elektros, vandens tiekimą, taip ir nutiko. Galėjome visi išsimaudyti, gražiai apsirengti ir sutikti jo šventę. Žinoma, jokio torto nebuvo, tiesiog pavalgėme šilto maisto, ką dar turėjome“, – graudinosi Žana.

Moteriai sunku suvokti, kodėl vyksta karas, anot jos, tai labai žiauru ir neteisinga. Ji pabrėžė, kad ukrainiečiai savo šalį labai myli. Žana gimė Kazachstane, tačiau visas gyvenimas vėliau bėgo Charkive, čia mokėsi, ištekėjo, pagimdė vaikus. Visos šaknys – Ukrainoje, čia gyveno seneliai.

Ž. Lebedynska kalbėjo, kad daugelis pažįstamų prasidėjus karui persikėlė į kitus Ukrainos miestus, ten, kur saugiau. Taip pat ir jos buvęs sutuoktinis, pora seniai išsiskyrė, bet palaiko draugiškus santykius. Vis dėlto moteris nutarė pasinaudoti vyro sesers pasiūlymu ir bėgti į Lietuvą. Buvusio sutuoktinio sesers vyras Kupiškyje dirba įmonėje „Gilota“. Nutarė pasiimti savo žmoną, pakvietė ir Žaną.

„Aš sutikau. Pati turbūt nebūčiau pasiryžusi niekur išvažiuoti. Taip ir būčiau likusi ten, savo daugiabučiame name, jei jis dar stovi, aš to nežinau. Bet sūnus Nikita liko. Persikėlė į kitą miesto pusę, slepiasi didžiuliame rūsyje. Labai nenorėjau su juo išsiskirti. Jis gyveno kartu su manimi. Ką tik buvo baigęs universitetą, ieškojo darbo“, – tvirtino pašnekovė.

Nikita turi sveikatos problemų. Su juo Žana bendrauja kiekvieną dieną. Sūnus pasakoja, kad didelė Charkivo dalis okupuota, ten, kur su tėvais glaudžiasi buvęs Žanos vyras, jau yra rusų kariai. Žalieji koridoriai atveriami, bet bėgti nesaugu, nuolat šaudoma. Bandyti išvažiuoti jie bijo. Pasak Žanos, būtų geriau jiems persikelti į Charkivą, nes miestas ginamas, bet tai padaryti sudėtinga.

Planuoti – neįmanoma

Paklausta, ar svarsto, kas laukia toliau, moteris sakė, kad dažnai pasikalba su kitais savo tautiečiais, ar galės grįžti, kada. Dabar ką nors prognozuoti labai sunku, nes karas tebevyksta, Charkive sudėtinga situacija. Nežinia, ar jis išliks, ar miestas nebus sunaikintas.

Praėjus daugiau nei mėnesiui Kupiškyje, Žanai svarbiausia, kad gali kas rytą atsibusti, kasdien atrasti naujus dalykus, kad yra gyvi ir stengiasi džiaugtis tuo, ką turi.
„Kol kas mūsų planas toks – du kartus per savaitę lietuvių kalbos užsiėmimai, darbas, mokykla, namai, kasdieniai darbai ir laisvalaikis, kurį stengiamės praleisti turiningai, jei geras oras, vaikštome. Iš tiesų, mums pasisekė, kad papuolėme į šį mažą miestelį“, – džiaugėsi Ž. Lebedynska.

Visoms mamoms Motinos dienos proga ji linkėjo saugoti savo vaikus. Kad joms niekada netektų jų išleisti į karą. Pasak Žanos, karai vyksta ne tik Ukrainoje. Daug kur kariauja žmonės, jie taip pat yra kažkieno vaikai.

„Aš gyvenu vadovaudamasi tokiais principais, kad mes esame atsakingi už tai, ką darome, jei tai geri dalykai, jie grįš atgal. Visoms ir Lietuvos, ir viso pasaulio mamoms aš palinkėčiau saugoti, mylėti savo vaikus“, – sakė Žana.