ŽEMĖS GRĄŽINIMO LINK

LIETUVOS PERSITVARKYMO SĄJŪDŽIO KRONIKA

1989 metų vasario 25–26 d. Sąjūdžio žemdirbių suvažiavime Vilniuje dalyvavo 11 Kupiškio rajono atstovų: Leonas Apšega, Zigmantas Aleksandravičius, Antanas Dobrovolskas, Julius Alekna, Audrius Biveinis, Antanas Varnauskas ir kt.

1989 metų kovo 18 d. – priešrinkiminis mitingas-susitikimas su kandidatais į TSRS liaudies deputatus Kupiškio miesto turgaus aikštėje.

1989 metų kovo 26 d. – rinkimai į TSRS liaudies deputatus. Kupiškėnai išsirinko du Sąjūdžio remiamus deputatus: Vitą Tomkų (Panevėžio 691-oji apygarda) ir Marcelijų Martinaitį (Rokiškio 248- oji apygarda).

Parengta pagal Linos Matiukaitės inf.

Prasidėjus Atgimimui, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, žemės nuosavybės, privataus ūkininkavimo klausimai buvo bene vieni iš sunkiausiai ir skaudžiausiai sprendžiamų.

Ne visiems tautiečiams su žeme siejami lūkesčiai išsipildė. Būta ir nuoskaudų, ir neteisybės.

Apie tai pasikalbėjome su Juliumi Alekna, kuris daugiau nei prieš trisdešimt ketverius metus dalyvavo Vilniuje vykusiame Sąjūdžio žemdirbių suvažiavime.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Rengimasis suvažiavimui

Po Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo pradėta galvoti ir apie Sąjūdžio žemdirbių suvažiavimą, privatų ūkininkavimą.

Pirmas sąjūdininkų agrarinis dokumentas, deklaracija, priimta 1988 metų lapkričio 29 dieną, o gruodį nutarta, kad Sąjūdžio žemdirbių suvažiavimas bus kitų metų vasario 25–26 d. Apie tai viešai paskelbta pirmame 1989 metų „Atgimimo“ numeryje.

Kupiškyje sąjūdiečiai žemdirbių konferenciją surengė tų metų sausio 29 dieną rajoninių kultūros namų salėje.

Pakalbintas apie šį laikotarpį J. Alekna sakė, kad daug ko nebeatsimena. Iškyla tik atskiri to suvažiavimo fragmentai ir kai kurie pasirengimo suvažiavimui epizodai.

„Susirinkome Kupiškyje, „Simegos“ gamyklos salėje, jei nemaišau su kitu susirinkimu. Gal ir kultūros namų salėje rinkomės. Tuo metu buvo nemažai susirinkimų. Tada Žaidelių kolūkyje dirbau kalviu, statybininku ir fotografu.

Taip pat buvau rajono Sąjūdžio tarybos narys, atsakingas už informaciją ir jos sklaidą.

Salė buvo pilna žmonių. Tikrieji žemdirbiai nelabai mokėjo viešai iš tribūnos kalbėti.

Tai aš visiems aiškinau apie politinę situaciją, kad Lietuva gali būti laisva ir kad taip nutikus bus grąžinama žemė teisėtiems jos savininkams.

Tuo metu dar tik pradėta kalbėti apie Valstiečio ūkio įstatymą. Kiek pamenu, rajone pirmas savarankiškai pradėjo ūkininkauti Virgis Šarkanas viename Alizavos krašto kaime dar iki Valstiečio ūkio įstatymo priėmimo. Gal pagal žemės nuomos rangą, nebepamenu.

Kokiu būdu išrinkome delegatus į suvažiavimą, irgi nepamenu. Dauguma jų buvo kolūkių pirmininkai. Jie daug kalbėjo, o aš viską dėjausi į galvą. Į Vilnių važiavome „Uazu“, kad visi tilptume“, – prisiminė pašnekovas.

Lyg lėkimas automobiliu visu greičiu

J. Alekna pasakojo, kad Sąjūdžio žemdirbių suvažiavimas vyko Vilniaus profsąjungų rūmuose, kurie dabar jau nugriauti. Buvo daug kalbėtojų, gal per 70. Su kai kuriais ir pats asmeniškai pasikalbėjo ir jų žodžius įrašė nedideliu „Sony“ firmos magnetofoniuku, kurį buvo pasiskolinęs iš žaideliečio Algirdo Gasiūno. Nežino, iš kur jis buvo gavęs tais laikais šį deficitinį daiktą. Prieš tai įrašė tuo pačiu magnetofoniuku pokalbį ir su Lietuvos savanoriu Juozu Kisieliumi prieš pirmos legalios Vasario 16-osios minėjimą Kupiškyje. Tie įrašai yra kažkur namuose.

„Kalbėjausi su suvažiavime dalyvavusiu akademiku Broniumi Buraču, profesore Kazimiera Prunkiene, Žemės ūkio mokslinių tyrimų instituto direktoriumi Vytautu Knašiu ir kitais.

Vėliau ir rajoniniam laikraščiui buvau parengęs publikaciją iš suvažiavimo.

Įsiminė K. Prunskienės žodžiai, kad mokslininkai galės teikti žemdirbiams naujausias mokslo žinias, o žemdirbiai bus pajėgūs ekonomiškai pirkti jų konsultacijas.

„Beveik visos kalbos sukosi apie skirtingų ūkininkavimo formų – valstybinės, kooperatinės ir privačios – lygiateisiškumą, kad greta valstybinės žemės statuso turėtų būti Konstitucijoje įtvirtintas ir privačios žemės statusas, kad žemės nuomos ranga ne tas kelias, kuriuo reikėtų eiti.

Teisėti savininkai turi atgauti žemę amžiams su paveldėjimo teise. Kai kurie žemdirbiai prašė kuo skubiau priimti Valstiečio ūkio įstatymą, kad iki pavasario darbų būtų spėta žemę norintiems ūkininkauti išdalyti.

Suvažiavime buvo priimta agrarinė programa, rezoliucijos. Matyt, apie tuos žemės reikalus ir žemės ūkio produkcijos gamybą ten kalbėta. Konkretaus turinio nebepamenu“, – sakė J. Alekna.
Jo nuomone, Valstiečio ūkio įstatymas buvo klaida.

Reikėjo pradėti nuo žemės grąžinimo teisėtiems jos savininkams. Bet sprendimai dėl žemės nuosavybės buvo labai sunkūs, reikėjo laviruoti.
Apskritai buvo sunkus uždavinys ne tik žemės ūkį pertvarkyti, bet ir visą Lietuvos ekonomiką. Viską reikėjo daryti greitai.

Po suvažiavimo skirstėsi kolūkiai, kūrėsi bendrovės. Žmonės tikėjosi gražių dalykų.
Gal ne viskas buvo gerai pasverta.

J. Alekna kritikams gali tik pateikti tokį palyginimą, kad pabandytų lėkti visu greičiu automobiliu ir įsivaizduotų, kad kitaip negalima. Jis mano, kad tokio važiavimo pasekmių būtų įvairių.

Tai ir šalies pertvarkos procese buvo visko, gal ir nuskriaustų žmonių, ne visiems visos svajonės išsipildė šimtu procentų.
Vis dėlto politiniu požiūriu svarbiausias dalykas išsipildė – turime laisvą Lietuvą.

„Aš irgi gavau žemės pagal Valstiečio ūkio įstatymą. Man pasisekė, kad žemė buvo tolimo giminaičio. Jis sutiko, kad ją dirbčiau.
Prakeiksmo, kaip daugeliui, kurie pradėjo šeimininkauti pagal tą įstatymą svetimoje žemėje, pavyko išvengti.

Kaip sakiau, vis tiek manau, kad Valstiečio ūkio įstatymas buvo klaida.

Skriaudą patyrė žmonės, kurie žemės, atiduotos kitiems pagal šį įstatymą, vėliau toje vietoje negalėjo atgauti“, – teigė J. Alekna.

Jis dar prisiminė, kad Sąjūdžio žemdirbių suvažiavimas buvo filmuojamas, jo eigą stebėjo ir užsienio žurnalistai.