2024/05/02

 

Šiandienos kodas – socialinis jautrumas

Vėjo Žilio nuotrauka

Kiekvienas laikmetis į Lietuvos istoriją įrašo savo specifinių terminų, sąvokų. Sovietiniais metais visi buvome draugai ir siekdami aukštų gamybos rodiklių varžėmės socialiniame lenktyniavime. Visa tai dingo su rudomis mokyklinėmis uniformomis ir raudonomis vėliavomis.

Dabartiniu laikmečiu itin populiarus yra naujas terminas – socialinis jautrumas. Politikai, teisininkai, teisėsauga, žiniasklaida garsiai deklaruoja: „arčiau žmogaus“ ir nusprendžia iš parduotuvių išginti alkoholį, pašalpų gavėjus išvyti į darbą, policijos automobiliu namo parvežti girtą paklydėlį, o į varguolių šeimas pasiųsti „TV pagalbos“ cirką.

Bet ar dėl to mes pajaučiame tikrą vienas kito artumą. Ar mums svarbu padėti vieni kitiems – ar tai tik madingas šio laiko kodas?

Šiandieninėje Lietuvoje tiksliau jį būtų pavadinti – arčiau girtuoklio, arčiau dykaduonio, arčiau tinginio. O tie tikrieji varguoliai ir lieka kažkur anapus socialinio jautrumo ribos.
Vieną dieną sulaukiau skambučio iš paprastos moters, kuri prašė pagelbėti vienai pažįstamai. Ši prašančiajai – nei giminė, nei labai artima draugė, bet moteris nebegalinti stebėti, kaip varguolė kenčia badą bei skurdą.

Nuvykus į nurodytą vienkiemį jo šeimininkė pietums teturėjo obuolių ir bulvių. Iš vos daugiau nei 100 eurų pensijos moteris negalėjo net ir vaistų mėnesiui nusipirkti. Draskytis dėl pašalpos, maisto paramos jai trūksta drąsos, todėl ji tyliai ir kenčia savo vargus.

Rodos, didžiausią paramą ši moteris jaučia vien pakalbėjusi su retai užklystančiu svečiu, pasibėdojusi. Kalbant su vieniše tampa netgi nejauku, kai negali jai kažko duoti ar pasiūlyti. Jau įprasta mums – jei išsikviečia žmogus pagalbą, tai ir privalai kažką apčiuopiamo jam duoti ar bent kažką nusiųsti.

Bet tai tikriausiai ir yra tas socialinis jautrumas – išklausyti, išgirsti ir suprasti… Džiaugiuosi, kad ir Kupiškio rajono socialiniai darbuotojai sugebėjo išgirsti – net ir pažeisdami kai kurias savo darbo taisykles pažadėjo nuvežti moteriai maisto, pasirūpinti krosnies šiluma jos namuose.

„Išgelbėk vieną žmogų – išgelbėsi visą pasaulį“ – tokį užrašą ant žiedo išgraviravo žydai Oskarui Šindleriui, kuris Antrojo pasaulinio karo metais sugebėjo laviruoti tarp įstatymų bei žmogiškumo ir išgelbėjo apie 1 200 žmonių gyvybių.

Tikrai nesisavinu tokios garbės, kaip istorinė asmenybė, bet jo pavyzdžiu turėtų dirbti ir nauja šalies valdžia. Kad ir labai keista, kelią į Seimą vėl rado didžiausi žmogaus rėmėjai – socialdemokratai. Dėl socialinio nejautrumo bandžius prastumti naują Darbo kodeksą juos kritikavo ir pati prezidentė.
Galbūt noras išlikti valdančiųjų gretose pakeis ir jų požiūrį į mus.

Artėja šventinis laikotarpis – sulauksime įvairių raginimų aukoti, padėti, išgelbėti. Niekada nedrįsčiau kritikuoti paramos akcijų ir renginių. Pagirtini vien ketinimai vieną dieną kažkam padėti.

Tik ar ne prasmingiau būtų savo paramą skirti ne paskubomis, ruošiant šeimos vakarienę išsiųsti SMS žinutę, o padėti šalia gyvenančiam, kenčiančiam žmogui. Bent obuolių jam nunešti…
Tada, ko gero, iš tiesų būtume arčiau žmogaus – arčiau vienas kito.

——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video