Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

APIE VĖŽELIUS BYLOJA KRYŽIUS IR IŠTIKIMI JO GYVENTOJAI

Vėželiai – kaimas Skapiškio seniūnijoje ir parapijoje, 4,5 km į pietvakarius nuo Skapiškio. Kaimynystėje yra Biliūnų, Čivų, Jurėniškių, Kreipšių, Vainiškių kaimai. 2011 metais čia gyveno 16 žmonių. Skapiškio seniūnijos duomenimis, šiuo metu Vėželiuose savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 14 gyventojų.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Originalioje sodyboje

Prieškariu statytas cementinis Vėželių kaimo kryžius. Šiais laikais prie jo pritvirtinta lentelė su kaimo pavadinimu.

Į Vėželius važiavome per Skapiškį ir Kreipšius, o sugrįžome atgal per Kuosėnus ir Plundakus.
Kreipšiuose dar prireikė pasitikslinti, ar navigacija rodo teisingą kryptį. Mat nebuvo jokių kelio rodyklių į Vėželius.

Tik prie seno pakelės kryžiaus lentelė, kurioje parašyta – Vėželių kaimas, patvirtino, kad toliau abipus žvyrkelio stovintys namai ir bus to kaimo pradžia.

Pirmame šio kaimo kieme mus pasitiko būrys šunų ir pro namo duris galvą iškišę vaikai. Jie pasakė, kad mamos nėra namuose. Tad turėjome keliauti toliau.

Šiek tiek pavažiavę stabtelėjome prie originaliai tvarkomos sodybos. Prie jos vartelių stovėjo akmeninė moters skulptūra. Netrukus susipažinome ir su šios sodybos šeimininke Virginija Šešelgyte. Moteris pamačiusi, kad susidomėjome skulptūra, nusijuokė ir lyg rimtai, lyg juokais tarstelėjo, kad ta akmenyje įamžinta moteris panaši į ją. Tai vieno akmens meistro darbas.

Virginija yra gimusi Vėželiuose. Tėvų namai buvo kitame šio kaimo gale. Bet ilgai čia gyventi tuo metu jai neteko. Tėvai persikraustė į gretimą Jurėniškių kaimą. Ten ji užaugo su seserimi ir broliu. Brolis miręs. Sesuo gyvena Biliūnuose.

Virginija Šešelgytė prie akmeninės moters skulptūros, kuri stovi prie jos kiemo vartų.

„Esu įgijusi virėjos specialybę, bet jau senokai ūkininkauju. Pradėjau dar gyvendama su tėvais. Laikau mėsinius galvijus. Dabar jų turiu 20, bet būna banda ir iki 30 galvijų. Turiu apie 20 hektarų savo žemės, dar šiek tiek nuomoju. Tai daugiausia ganyklos. Truputį sėju grūdinių kultūrų pašarui. Nelengva tokiame ūkyje suktis, bet įmanoma. Jei prireikia, padeda sūnus Mindaugas, gyvenantis Kupiškyje, sesuo su dukterėčia. Jais galiu pasikliauti ir kitais atvejais, kai ilgesniam laikui reikia išvažiuoti iš namų.

Atgal į Vėželius sugrįžau prieš 25 metus. Įsigijau sodybą, kuri anksčiau priklausė Lionginui Raupliui. Per tą laiką nemažai darbo pareikalavo namo ir kitų pastatų atnaujinimas, statyba. Labai mėgstu tvarkyti aplinką. Radusi įdomesnį augaliuką, nepraeinu pro šalį jo neįsigijusi. Pati esu sugalvojusi, kur, ką sodinsiu. Gyvenu šalia kelio ir noriu, kad pro šalį važiuojantys žmonės matytų tvarkingą aplinką. Gėda būtų apsileisti“, – kalbėjo moteris.

Įdomiai tvarkomos vėželietės Virginijos Šešelgytės sodybos akcentai.
Autorės nuotraukos

Jos kieme palei kojas glaustėsi du katinukai, draugiškai lojo šuo, aptvare buvo matyti ne tik vištų, bet ir strutis.

Paklausta, ar nenuobodu nuošaliame kaime, ar nenusivylusi ūkininkavimu, Virginija atsakė, kad apie nuobodulį galvoti nėra kada. Jei ne prie gyvulių, tai lauke, namuose visada randanti kuo užsiimti. Antai šiuo metu pats lapų grėbimas. Be to, mėsiniai galvijai tai ne melžiamos karvės, prie kurių esi pririštas nuolat ir sunkiai randi, kas galėtų pavaduoti. Kartais galinti ir pakeliauti, paatostogauti. Žinoma, dabar pandemija visiems sulėtino gyvenimo tempą.

Pašnekovė tvirtino, kad kaime darbščiam žmogui įmanoma pragyventi, bet kaimiečio gyvenimo būdas jaunimui nebepatrauklus. Be to, ir žemės ūkio politika nelabai skatina kaime darbuotis. Antai kol mėsinį jautuką užaugini, prabėga 16–17 mėnesių. Ateina laikas gyvulį parduoti, o tuo metu lyg tyčia ima ir nukrenta supirkimo kaina. Reikia kantrybės, mokėti išlaukti. Jaunimas nekantrus. Nori užsidirbti čia ir dabar. Taigi žemės ūkis nemaža dalimi dar laikosi ant vyresnės permainų užgrūdintos kartos pečių.

Virginija suskaičiavo, kad šiandien Vėželiuose tėra penkios gyvenamos sodybos. Nebėra jos artimos kaimynės Vandos Merkytės. Tuštėja sparčiai kaimas, anksčiau buvęs apylinkės centru, o prieškario metais turėjęs net pusantro šimto gyventojų.

Bajoriškos pavardės savininkė

Iš V. Šešelgytės patraukėme žvyrkeliuku pas Reginą Rauplienę (Pačebutaitę), Vėželių kaimo senbuvę. Moterį radome su dukra Gražina kiemą tvarkančias.

Reginos Rauplienės visas gyvenimas susijęs su Vėželių kaimu.

Regina patvirtino, kad su šiuo kaimu susijęs jos visas gyvenimas. Užaugusi Adomo ir Bronės Pačebutų šeimoje su dviem broliais Albertu (miręs) ir Antanu (gyvena Rokiškyje). Jos mama buvo kilusi nuo Pandėlio. Iš pradžių tėvai gyveno ūlyčioje, kuri driekėsi į priešingą pusę nuo čia, pakelės kryžiaus link. Šiame vienkiemyje tėvai įsikūrė, pasistatė namus apie 1934–1935 metus. Ji šeimoje buvo jauniausia. Paklausta apie bajoriškai skambančią tėvų pavardę, sakė nieko apie jos kilmę nežinanti. Tėvai turėjo apie 11 hektarų žemės. Kaimas buvo labai išdraskytas praūžus melioracijai.

„Vėželiuose ir mokykla yra buvusi, bet dabar tas pastatas jau nugriautas. Aš į pradinę ėjau buvusioje Topolio dvarvietėje. Toliau mokslus šio krašto vaikai tęsdavo Skapiškio vidurinėje mokykloje.

Ištekėjau už kaimynystėje gyvenusio Algimanto Rauplio. Dabar jo tėvų sodybą įsigijusi V. Šešelgytė. Mano vyras mirė prieš trisdešimt metų. Abu dirbome laukininkystėje, fermoje. Susilaukėme dviejų dukrų Gražinos ir Redos. Turiu tris anūkus. Gražina gyvena kartu su manimi.

Greitai pralėkė tas gyvenimėlis. Daug ko ir nebeprisimenu“, – kalbėjo moteris ir daugiau nebuvo linkusi į ilgesnes šnekas. Dėkingi esame, kad ji visgi sutiko nusifotografuoti. Tebūnie istorijai.

Nenumaldoma gimtinės trauka

Apsilankėme ir pas artimiausią R. Rauplienės kaimyną Stasį Vytautą Merkį, tikrą vėželietį. Šiandien vyras gyvena senelių ir tėvų sodyboje. Čia namą ir kitus pastatus jo seneliai Antanas Merkys ir Marijona Merkienė pasistatė apie 1930 metus. Turėjo apie 12 hektarų žemės. Prieš tai jie gyveno šio kaimo ūlyčioje. Jis esąs jų sūnaus Liongino vienintelis vaikas.

Stasys Vytautas Merkys su ištikimais sodybos sargais.

„Mano seneliai ūkininkavo, o tėvams Lionginui ir Julijai Merkiams jau teko kolūkinio darbo imtis. Aš prieš privalomą tarnybą armijoje pradėjau tuometiniame kolūkyje tekintoju darbuotis. Grįžęs iš tarnybos vėl tęsiau tą patį darbą. Po vestuvių su žmona Tatjana, kuri yra kilusi nuo Svėdasų, iš Liepagirių kaimo, gyvenome pas tėvus. Žmona dirbo „Sakalo“ kolūkio buhaltere.

Vėželiuose laukai buvo pilni sodybų. Kaimas ėjo nuo Turmiškio (Vainiškio) miško tolyn už akmeninio kaimo kryžiaus. Melioracija daugumą sodybų nušlavė nuo žemės paviršiaus. Mūsų vienkiemis to išvengė, bet buvau persikraustęs į Skapiškį ir ten įsikūręs. Su žmona užauginome dukras Ireną ir Ritą. Irena gyvena Vokietijoje, o Rita Skapiškyje. Turime keturis anūkus ir vieną proanūkę.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę pradėjome ūkininkauti, su žmona vėl įsikūrėme mano tėviškėje Vėželiuose. Namas Skapiškyje liko dukrai Ritai. Vertėmės pienininkyste. Šiuo metu laikome tik dvi karves. Pašarui sėjame miežių, rugių, kviečių. Kas lieka, parduodame“, – pasakojo apie save ir šeimą pašnekovas ir prisipažino, kad labiausiai jį šioje vietoje laiko nenusakoma žodžiais tėviškės trauka.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Vėželių kaimas tikriausiai susiformavo Valakų reformos laikais ir priklausė Mituvos valdoms, bet duomenų apie jį iš XVI a. neišliko. XVII a. Vėželiai minimi kaip Tobijaus Skopo valda.

1641 metais kaimas paminėtas Kupiškio bažnyčios santuokų metrikų knygoje.
1694 metais Vėželiai minimi Skapiškio parapijos ribų aprašyme. 1714 metais Vėželiai priklausė Mykolo Puzino Skapiškio dvarui.

1769 metais kaime gyveno 68 žmonės, 1795 metais buvo 62 gyventojai. 1843 metais – 145 gyventojai, 1888 metais –193, 1903 metais – 221.

1919–1950 metais priklausė Skapiškio valsčiaus Biliūnų apylinkei. 1923 metais kaime buvo 37 ūkiai, 180 gyventojų.

1933 metais išparceliuotas buvęs kaimo centre karčemvietės sklypas.

1934 metais matininkas Juozas Palavenis Vėželius išskirstė į vienkiemius. Žemė išdalyta šiems savininkams: Petrui Aliušiui, Antanui Baliui, Ambraziejui Baliui, Juozo Balio sūnums, Dominyko įpėdiniams, Juozo Balio sūnums, Adomo įpėdiniams, Kaziui Baliui, Napoleonui Baliui, Lionginui Balčiūnui, Juozapotai Boikienei ir Barborai Greibienei, Mykolui Čeikai, Jonui Davainiui, Onai Devainienei-Merkytei, Alfonso Greibaus įpėdiniams, Barborai Greibienei-Boikaitei, Antanui Greibui, Lionginui Greibui su Emilija Greibute, Uršulei Greibienei-Karužienei su Leonu Greibumi ir Stefanija Greibute, Antanui Jurėnui, Emilijai Jurėnienei-Balytei, Karolinai Jurėnienei-Vėžytei, Ambraziejui Kadžiuliui, Antanui Kadžiuliui, Barborai Kadžiulienei-Merkytei, Juozapotai Kinderytei, Lionginui Kazlauskui su Stefanija Kazlauskiene-Pundzevičiūte, Antanui Matuliui, Antanui Merkiui, Emilijai Merkytei, Jonui Merkiui (Jono sūnui), Jono Merkio įpėdiniams, Jonui Merkiui su Marijona Merkyte (Ferdinando vaikams), Uršulės Merkienės-Naujikienės-Balčiūnaitės įpėdiniams, Petrui Merkiui, Adomui Počebutui, Julijonai Riūkienei-Kinderytei ir Petrui Riūkai, Juozui, Baltrui ir Mykolui Riūkoms su Elžbieta Riūkaite, Onai Riūkienei, Antanui Stanioniui, Antanui ir Petrui Sokams, Petrui Sokui, Veronikai Šimėnienei-Balytei su Petru Šimėnu, Antanui Vaičikauskui, Adelei Vaitiekūnaitei-Boikaitei, Elzbietos Vizbariebės-Venslovaitės įpėdiniams, Izabelei Vėžienei su Apolinaru, Lionginu Vėžiais ir Apolonija Ridikiene-Vėžyte.

Jurėniškių kaimo kapinaitės, kuriose laidoti ir Vėželių kaimo žmonės.

Bendrai nuosavybei paliktas žvyrynas. Kaime vyravo smulkūs ir vidutiniai ūkiai. Didžiausi buvo M. Čeikos (24,24 ha), L. Balčiūno (24,17 ha), A. Greibaus (21,3 ha).

1942 metais kaime buvo 154 gyventojai. Pokario metais į Sibirą ištremtos Kazlauskų ir Čeikų šeimos. 1954–1963 metais Vėželiai buvo apylinkės centras. 1950 metų sausio 19 d. čia įkurtas „Šviesos“ kolūkis. Vėliau Vėželiai priklausė „Sakalo“ kolūkiui. Apie 1957 metus čia pastatyta kiaulių ferma.

1959 metais kaime gyveno 108 žmonės, 1970 metais buvo 74, 1979 metais – 40, 1989 metais – 18, 2001 metais – 17 žmonių.

1929–1964 metais veikė Vėželių pradinė mokykla. Pokario metais ji buvo įsikūrusi tremtinių Kazlauskų namuose. Čia mokytojavo Aldona Gricevičiūtė, Danutė Grigaliūnaitė ir kiti. Iš Vėželių kilęs agronomas akademikas Leonas Kadžiulis.

1935 metais čia užrašyti šie vietovardžiai: Griedžbala, kitaip Juodalksnynė (pieva ir krūmai), Kumelkapis (nedirbama žemė), Lieknas, Lieknelis, Margės (balos), Lanka, Pašlimbalės, Plintrauka, Prūdelis, Tėlėtnikai, Vidupievis (pievos), Margelės (dirbamoji žemė).

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų