KŲ ŪKIA PALADOS? (paskalbosykim)

Kristina VALYTĖ

Kė nebažinau, ko noriu volgyt, kepu bulbų par torkėlį.

Prisiskutu bulbų, pristorkavoju patalnion, dadu taukų su spirginėliais, uždingiu dungtį ir lei šunta unt ringių.

Labai skanu pakabliuot su rūgeliu iš puodo.

Kė tėp pasisakiau, tatula akis tik išvarta, soko, volgyk volgyk unt taukų, tai pro duris toj nebapralįsi.

Oi, tik jau nepėrgyvinkit dėl manį. Pradėjau sportuotėn.

Kožnų vokarų išeinu oran po tris kilometrus pirmyn atgol, ir par vokarų gaunas šeši. Ainu ne tėp sau, kad koja už kojos valkuos, o patunkiai, kad aidamas sušiltum.

Ir kad jau užsispyriau, tai ir ainu: ar vėjas pučia, ar lijimas, ar snigimas užėjįs būna, knebu.

Mon tai labai patinka šitėp, ir gerai galva no to kompiuterio pasilsia. Bat kitiem tai, žiūriu, kad nelabai.

Pradžioj likau nesuprasta. Sakyt žmonas pradėjo, kad ko gi šito aina par kaimų patumsy, kėp iš gryčios išvyta.

Kažkas susmislijo, kad jėgu pardėn iš gryčios neišlendu, o išeinu unt vokaro, tai gol ainu vogtėn.

Neišnaša musėt kramala kitėp.

Klausyk, kėp žmonas norat, o ne kėp tau geriau būt, tai palig jų, geriau sėdėčia gryčioj ir gėrčia olų, paskūrydama prė pėčiaus, negu pasvoikščiot aičia.

Negražu, soko, svetimų kalbų klausytėn, bat tėp gyvėnimi atsitinka, kad kas neraikia, tai kėp tyčium mono ausis pasiekia.

Vienųkart patumsy ainunt, buvo labai tykus vokaras, nė vėjėlio, nieko.

Unt kiemo dvijai kaiminkos kalbajos, katro kokį didžiausių savo gyvėnimi griekų padorius.

Nėt tom kartu pristabdžiau, kad pasdora smalsu.

Viena soko, ošei tai vištų užumušiau. Netyčiom.

Nemylajo viščioko vieno, vis snapu užkirsdavo, koju tyčiom užmindavo. Tai papykus šėriau par skiauterį vienokart su šaukštu. To ir išvirto.

Do viedran su šoltu vandeniu kišiau, alia nebaatsigovo. Liko cypukai ba močios.

Kita prasitara, kad kaimynų iškoliojus.

Soko, kulšį suvolgius unt kiemo išmečiau kaulalius. Prisistota kaimynų šuniukas ir suvada.

Atolakė kaimynas, pradėjo unt man bortis, soko, jo šuniukui vištėnos kauliukų nemožna.

Tai aš jom ir pasakiau, kad pas man unt kiemo golia nors ir pusa kiaulo gulatėn išmasta, ko jisai savo šunio prisrišt negolia?

Nu ir do pridėjau unt to dūko visa, kų apė jį galvoju, su prieskoniais.

Po šiai dienai nebasisveikina.

Klausydama pamislijau, gol ir gerai, kad ir neinu išpažintės. O tai klebonėlis su visu tu būdali apsivarst.

Jėgu nėrai vakari vėjo, tai to kartu gali išgirstėn, ir kėp gražiai ūkia palados.

Bat, kėp sokė gamtinykas, čia ne palados, o paladinai šitėp ūkia.

Palados jiem atsakydamos iš palingvėlio trumpai pašvilpia. Tėp būna par paladų vesėlias.

Posakojo do, kad palada kė dada kiaušinius, tai podada vienų ir pėria, o kitus dada paradama toliau. Dėl to vieni pelėdžiokai išsiritį unksčiau, jau su pūkėliais būna ir didesni, o kiti tokė mažesni ir apyplikiai.

Bat palados rūpestingos ir atskirai pelėdžiokus pėnia, kad didiejė visako nesulast ir mažiesėm užtakt.

Pradžioj močia turia daug maisto prinėštė, kad savo vaikelius išmityt.

Soko, augunčiom pelėdžioku raikia apė 300 gramų pelių. Jėgu keturi pelėdžiokai lizdi, tai ir kilogramas su viršum!

Ogi ir počiai paladai raikia užlastėn.

Čia jum ne paršo iš „Norpos“ nuspirktėn.

Nu gol jau užtaks tauzyt niekus, no to sėdėjimo rūron sprandžina duria.