„Kūrybiškumo genas“
Kristina VALYTĖ
Kad prispirkau saklų šėmat, kėp koks glušas gatavai! Jau unt šito doikto tai nygdi nėturiu nuomonas. Okys moto, ir parku. Miestan nurūksti, tai po pakėlį, po kelius nusiperki, o kadu preina čėsas sėt, susidada baveik pilnas keselys.
Tai ridisėliai kelių rūšių, tai salotos naujos norias pamėgintėn, tai morkytas trumpos ir violėtinas, ir tėp poprastos, tai garbūzai (cukinijos) su dryžėliais ir apvolios, pupalas morgos vijoklinas, do burokėliai apvolūs ir pailgi, ir visokios kitokios saklos, kur įdomasnas pasroda ar tėp unt pėšinėlio patiko.
Pamidorų ir agurkų tiktai saklos nėparku. Pati pasdirbu. Rudenį iš pėraugusių išmėsinėji, par kelius vandenis pėrplauni, pėrkoši su koštuviu palingvėlio, paskirstai unt laikraščio ir, netunkiai vartunt, išdžiūsta, gali paržėm tarbalaj laikytėn. Pamidoro, do kėp pamidoro, bat agurko, tai vėnan pirktinian pakėly būna lygiai dešimts saklų, ir iš tų dešimts išdygsta gol pinkios, o naminį tai gali unt vietos saujom vagon pilt ir neiškada.
Ai, do tiesa, krapų saklos rudenį, kai raikia nujimt daržas, prisikuli, možna kad ir visus dešimts arų užusėt.
Pamidorai unt palungių, tai kurgi, užaugį kėp mėdžiai! Žydžia, jau ir mazga, tik do par žinias šalnų žoda. Pėrniai mėginau augintis jodų pamidorų, tai viena ir volgiau. Kaimynas, katras labai žiūria, kų do duosi, ir tasai nėjėma, kom juodas.
Matai, kėp žmonas priprotį, kad pamidoras turia būt tiktais raudonas.
Prauda, šitų naujobių visokių, būna, kad prisisėjus pati netyčiom ir išraunu mislydama, kad piktžola. Šitėp mon buvo ir su bazilikais, ir su vijolėtiniais kopūstais, kur puokštam darytėn. Supratau, kad ti doigas buvo išdygįs, kadu su skoptu nukirtau. Ale negi čia dėl tiek dabar raudosi.
Subatoj apsisėjau baveik visa, tik čibuliai liko nesodinti. Senėliai mūsų sakydavo – ba švinto Stanislovo (čibulnyko) nemožna, visi žyduoliais paliks.
Tasai kopstymas žėmas žmogui kėp nuomalda. Tokian pasokymi yrai teisybas. Baskapstydamas nors tom kartui savo klopatus užmiršti.
Aidama daržan šaly pasidadu radijų, kad grot. Tunkiau groja, tunkiau ravi. Ramasna muzika, tai ir rečiau rovias. Patinka daina, tai do kai kų ir panosaj sau paniūniuoji. Tai kėp sporto klubi!
Šitėp basportuojunt, toj kai kas prisistoto. Tai ne tėp dirbi, tai aš tėp darau, tujei tai tėp daryk. Šyč labai tinka pasokymas – žiūrėk savo daržan, ne kito. Katras kito ežion nosį kiša, tom barsiukas daržų išknis.
Neba visi kaimo žmonas baturia daržus. Soko, kad nebaapsimoka. Parka daržovas iš „Norpų“ ir „Maksimų“. Bat sakykit, kėp noriat, kė savo turi, tai skaniau ir krumtos.
Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur
patikslinimai | 2025-05-27
|
Manau, J.A. Naktinio knyga parašyta Papilio apylinkių šnekta, o Sauliaus Baltrūno apsakymai – Šimonių apylinkių šnekta. Nors abi priklauso rytų aukštaičių kupiškėniškai patarmei, jos šiek tiek skiriasi. Į vakarus nuo Papilio kupiškėniška šnekta persipina su rytų panevėžiškių, o Šimonių apylinkių šnekta – su anykštėnų šnektomis.
Undenis, o ne vandenis | 2025-05-26
|
Manau, kad rašant gražius pasakojimus kupiškėnų tarme, pritrūksta atidumo- kai kur vartojamos nekupiškėniškos žodžių formos. Nesuprantu, kodėl vėl rašote vandenis, o ne kupiškėniškai – undenis? Jei netinka J.A. Naktinio knyga „Ar atomanum sanojų kalbų“ ( savo=sovo 41, 124, 166 psl.) , gal reikėtų pasitikrinti žodžių formas Klementinos Vosylytės „Kupiškėnų žodyne“? Kiti patikslinimai : aš- ošei, ošenai; žiūrėk- žiūrak ( Saulius Baltrūnas. Atain! ( Alkas . l t 2022-09-14).