MISLYS PRĖŠ GAZIETOS DIENŲ (paskalbosykim)

Kristina VALYTĖ

Kėp mokytojai, daktarai, muziejinykai ir visokių kitokių propėsijų atstovai kartų par matus minia savo dienų, tėp ir mas, žurnalistai, turiam savo. Ir šito diena labai graitai, trečiadėnį, gegužės septintoj dėnoj, bus.

Jėgu pavartytumat unt priekį kalindorių, to diena gramatiškai vadinas Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena.

Tųdėn katron redakcijon baatvažiuočia, ar Kupiškio, ar Rokiškio, ar Biržų, žinau, kad gausiu torto šmotėlį, o jėgu patiko, tai ir do šmotėlį. Atsivolgau už visus matus. Nesnarvuokit, šampano nėgeriu, bo vairuotojo teisės labai brungiai kainuoja.

Bat ne tami esmė. Šiokart noriu pakalbat apė žurnalisto dorbų ir apė rajoninas spaudos raikalingumų.

Tėp prijimta, kad demokratinaj valstybaj žurnalistas turia atstovaut viešojį interėsų.

Pagėlbat žmogui, pasiklydusiom biurokratinas džiunglas, suskalbat su valdinykais, paviešyt visokias projėktinas kliurkas ar tėp kokių išlindusių, akis bodunčių neteisybį ir nelygybį.

Užduot daug klausimų, kartais ir visai nenaravių. Labai gėra girdėtėn, kadu po išėjusio straipsnio raikalai pojuda ir skaitytojai paskumbinį padakavoja. Bat sulauki ir nelabai gerų atsilėpimų.

Ir išpeiktas, ir pakoliotas būni, gol tėp kas nepatiko ar jieško prė ko prikibtėn. Ale ir tai nėr blogai – ko daugiau skambučių, komantarų, reiškias, to labiau visi skaito. Padakavoji žmogui už nuomonį ir tom kartu tiek.

Dorbas su žmonam visadu įdomus. Vieno kaimėlio (unt rubėžiaus su Kupiškio rajonu) moterys suspyko su seniūnu, kad tasai jų gatvalaj nepapyla žvyro.

Konpliktas pėrajo tokian lygin, kad moterys seniūnų gaidžiu išvadino, o tasai už tokį įžeidimų jų seniūnijon nebapriema. Soko, mas počios paspiltumam krūvalį ir išsilygintumam, ale gi seniūnas volios neduoda. Seniūnas aiškino, kad įstatymai nelaidžia gyvintojam šeiminykaut savivaldybas keliuos, o jo monymu, žvyro pilt neraikia, visakas ti gerai, čia tos moterys počios nežino, ko noria.

Bat po straipsnio stabuklingu būdu žvyro unt kėlio daugiau atsirodo.

Kartais žmonas spaudos kėp paskutinio šiaudo griebias, kadu būna pėrsipykį su kaimynais, su darbdaviais ar tėp su ko nebaįsiveikia. Apė šitokias istorijas rašyt įdomiausia. Šitėp mokais ne iš savo, o iš svetimų klaidų, o kai kadu pasiskaitįs, kėp kiti gyvana, pasižiūri, kad savo gyvėnimu būt griekas dejuotis.

Įdomu buvo rašyt, kėp viena moteris smulkiai išpasakojo, kėp jų apmonijo sukčiai. Soko to moteris, kad ir pinigų nebaatgaus, ale nors tagul kiti žmonas atpažįsta, kų daryt, kad nepakliūt.

Arba do tokį įdomėsnį prisiminiau. Nebasuveina dvi kaimynkos, gyvanunčios toj pačioj pusaj kėlio, soko, jau no 2020 matų. Dėl ko, ir počios gerai nebaatomana. Kėp ir tvėrt možnat tokių kaimynystį, ale kad viena įsidėjo signalizacijų, o kitai vakari pro lungus būktai raudona šviesa akys žibina. Kvieta ir policijų, ir iš savivaldybas buvo atvažiovį, ale jokio pažeidimo nenustota.

Teisingai soko žmonas – susast dvi kaimynkos prė kavos ar prė ko ir paskalbat, gol ir susitaikyt, ale ne – kožna užsispyrus savo.

Do žurnalisto dorbas pėrteikt navynas. Ir ne tik geras, bat ir nelabai. Įdomiausia, palei skaitomumų motom, tai kriminalai, kas kų primušė, ir kur kokian kely girtų pagovo. Daug įdomiau skaityt, negu kad nusipelniusį kupiškėnų pogerba, apdovanojo ar tėp kokia naujova rajoni atsirodo. Bat gol ir gerai. Šitokė nutikimai ir labai pamokuntys.

Nesanai radau tokių bylų, kur kėturiasdėšimt matų neturintis vyras, vėdįs, su pulkeliu vaikų, suskukovo su šešiolikini mergioti ir dėl to papuolo teisman. To mergiota teismi paliudijo, kad pati jį par internėtų susrodo, pati parošė, ir pati pasisiūlijo santykiaut, ir do matus nuslapa, bo tasai vyras labai patiko.

Tavom buvo įtarimas, ko dukta vis unt povakarį išsikvėpinus išeidavo kaiman pasvoikščiot, o to vyro žmonai novatna pasdora, ko tasai tilipono iš runkų nebapalaidžia ir iš saliono verandon mėgot išėjo.

Gerai nors tiek, kad praskaltėlis ir prėš teismų, ir žmonai akys savo kaltį prispažino, kad jaunasnį pamočius galva susisukė. Už tai dabar išpažins šikšna dagutų. Žinos, kur neraikia koišiot.

Tėp kad apibendrinunt mintį, ba rajoninio gazieto, sakyčia, kad būt labai labai liūdna. Didiejė laikraščiai ir portalai apė regionus ir tėp mažai rošo, visakas tiktai apė Vilnių ir apė kitus didžiuosios miestus. O šitos mažuos mėstėlios, do ypač kaimuos, važiuot ir žiūrėt nelabai kas teikias, nelabai kom provincija įdomi.