Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

VIS TAIS KELIAIS, VIS TAIS PAČIAIS…

Atsivėrimai

Justas JASĖNAS

Lyg koks nusiteikimas taip laikytis… Stovėti kapų kalvos aukštumoje netoli Devynduonių. Pats kelių rajonų pakraštys, susikirtimo taškas, lygumos, įprasta taip dairytis nuo pat kūdikystės. Ant delno Kėdainių, Panevėžio ir Radviliškio žemės.

Būti su savo Mokytoja, jos gentainių atminimą tylint mėginti pagerbti. Paskui drauge sėdėti už stalo, valgyti, vaikščioti sode. Prisiminiau Eglę Juozapą sakant: „Kai nusiskini obuolį nuo savo obels, jau esi savo vietoje.“ Dar dar ji yra tarusi: „Žmogaus pasaulis gražus, gal iš gražumo ir dužus.“

Grįžtant būti dėkingam, pasiimti jos padovanotas vilnones kojines. Važiuoti į Pociūnėlius, stoviniuoti prie josios mokyklos, susitelkus klausytis, ką ir kaip man pasako. Kai sako, tai kartu ir prisimena, prisimindama paliudija taip buvus.

Vaikščioti ištuštėjusio, išsekusio mažo miestelio gatvėmis. Pamatyti didelį namą, gal net didžiausią. Ant sienos milžiniškas kryžius, ant kryžiaus milžiniškas žmogus prikaltas. Niūri tyla klaikumu spengia, nenoriu čia būti daugiau, langai be gyvybės, nemačiau užrašo, o iš karto supratau – klebonija.

Vis tuo keliu…

Stabtelėti Ustronėje. Prie svirno užuosti dailiai į rietuves sukrautas malkas, jas liesti. Klausytis Audriaus lėtai liečiamų, švelniai užgaunamų kanklių. O graudu graudu, atskamba kažkur iš giliausios praeities. Šį kartą nežiūrėti J. Tumo-Vaižganto ir Knygnešystės muziejaus ekspozicijos, neapsikrauti nuobodžiais pasakojimais, esu jau girdėjęs, pakaks.

Atgaivinti delnus, o ir skruostus šaltu Vadakčio vandeniu. Nueiti ten, kur baigiasi didelis sodas, kur auga šimtametės liepos. Nueiti ten, kur prasideda didelis laukas, kur akims niekas netrukdo, kur gali ilgai žiūrėdamas įsižiūrėti. Prieš išvažiuojant dar spėti su sesėmis pasisupti. Koks tatai senas džiaugsmas – pavasarį prieš Velykas suptis sūpynėmis, supantis linksmai tarpusavy klegėti…

Vežu Veltą į Kupiškį. Neseniai ištekėjo, apsigyvens uošvės namuose, jokio gero neturėtų jai trūkti… Pažiūrėsim, mintyse krizenu, o laikausi ramiai. Įsigeidė pamatyti Uošvės Liežuvį mariose, kas man darbo, vežu.

Įpratau pravažiavęs Skverbus žiūrėti į kairę, ten, kur Lėvens skardžiai, kur pavasariais tiek žalumo atspalvių. Žiūrėjom abu, prie Pasuosių milžinišką kryžių išvydom. Kažin, ką toks didelis Kristus mums, tokiems mažiems, pasakyti galėtų? Mintyse tik pagalvojom, vienas kitam to garsiai nesakėm. Gal tai bandymas prislėgti, gal bandymas pasakyti, kad taip pastatyti galiu, o jūs, mieli piligrimai, vis neturite iš ko, gal didelis noras dideliu būti, iš aukštai į skruzdėles pasižiūrėti, jos mažos, jos galios neturi, jos jokios įtakos niekada neturės. Nekvepia tikėjimu, nedvelkia bendryste, netinka prie slėnio, prie miško, prie pakelės karklų netinka. Te sau būna.

Kažin, ką būtų pasakęs Vincas Svirskis. Grįžtam į automobilį, grįždami vienas kitam visai nieko nesakom, nesakydami patys sau suprantam – važiuosim, daug sykių važiuosim pro čia, tik nesustosim, niekada čia nebesustosim.

Lyg koks paminklas kelio gyvasčiai

Koks didingas tas miestas, kurs atsimena vis, kurs grįžta savo pradžion, kurs savo buvimą pareiškia, reikšdamas gerbia. Ilgas plentas tarp Varšuvos ir Peterburgo, sujungęs įmanomus ir neįmanomus susitikimus su žmonėmis, valstybėmis, santvarkomis, politikomis, dienomis, dešimtmečiais ir šimtmečiais. Sujungė miestus ir likimus, atvėrė takus prekybai, atostogoms, mokslui, atradimams, praradimams, reikalams. Kartu ir užvėrė, pasimetė, pasimiršo, žuvo, prapuolė, nebesugrįžo… Keliavo žmonės, paskui save tempė savo mantas. Keliaudami tikėjosi…

Senas fotografijas žiūrinėju. Taip ir matau traktu dardančius diližanus, pravažiuoja keli fajetonai. Taip ir girdžiu grindinio atodūsius, bilda, nubilda, nudarda, nutyla, aprimsta…

Keliauja carai ir prezidentai, Antanas Baranauskas lagamine veža rankraščius, sąmonėn jau smelkiasi „Kelionės Petaburkan“ pajautos, jas nuvažiavęs išrašys, išlies popieriaus lakšte, važiuodamas jau rašo mintyse, kartoja, kad tik kur neiškristų pakelėje, kad neužmirščiau to, kas man pačiam svarbu dabar… Iš kaimelių, mažų vienkiemėlių bruzdėdami, šurmuliuodami veržte veržiasi ūkininkai, jauni ūkininkaičiai. Skuba į šeštadienių turgus. Būtinai parduoti. Būtinai kažką sau grįžtant nusipirkti.

Keliauja paštas su naujienomis ir netektimis. Namai sudegė, tik vaikai liko… Verda gyvenimas pakelės karčiamose. Dažnos muštynės. Prasideda ir baigiasi karas, keičiasi užrašai vitrinose, mainosi ženklai ir uniformos, pravažiuoja pavieniai automobiliai ir autobusas maršrutu Kaunas–Daugpilis per Jonavą, Ukmergę, Uteną, Zarasus.

Vairuotojas Juknevičius, dar toks jaunas, su kaklaraiščiu ir nauju kostiumu, gal medžiaga bostoniškė. Dar trumpai stabtelės pačiame pasienyje, Smėlynėje. Puikiai vairuoja, paslaugus, mėgsta, kai jį prie autobuso fotografuoja. Baigęs kelionę turi darbo apsčiai – kruopščiai kelio dulkes nuplauna, pasiruošia rytui kitam, kitai dienai. Mirguliuoja gyvenimas šalia didžiojo kelio. Sušvyti savaip, savaip ir užgęsta.

Teka takios dienos, metai srūva… Niekada dar nebuvo kitaip… Gerai, kad šitaip, kad ne kitaip… Matau minias žmonių – iškeliaujančių, sugrįžtančių, vis laukiamų, jau nekenčiamų… Prie kelio, atsirėmę į tvorą, sėdi vaikai. Jie dar tik stebi, jau įsižiūri. Jie nebe mažyliai, jie jau paūgėję, jie jau keliauja taip pat…

Prie šito ežero šitaip

Šį sykį aplenkti Vilnių ir Kauną, pasilikti kitam kartui. Dar vis grįžti ir grįžti, tik vėliau, sugrįžus vėl ką naujo, dar negirdėto, surasti. Prisiminiau gatvių tinklą Zarasuose ir Šiauliuose. Aišku, gryna, nepaklysi. Keliaujant pasikliauti Arvydo Juozaičio knyga „Kraštai ir žmonės“.

Dairytis iki horizonto, kiek akys užmato, įsilieti į reljefą, kas mane supa, kur esu, paskui miestai, gatvės, pastatai, paminklai, ženklai. Tik tada susitikti, susitikus kalbėtis apie tai, kur gyvenama, kaip gyvenama, kaip gyventi trokštama.

Susidraugavus eiti kartu – į pašalius, pakraščius, pasienius pėsčiomis. Rasti Lietuvą Raudinėje, Adutiškyje, Kybartuose, Kudirkos Naumiestyje, Vištytyje… Prie Vištyčio ežero sulaukti ryto, žiūrėti į kitą, kitokią valstybę kitame ežero pakraštyje. Klausytis Valdemaro Kukulo žodžių, dainuojamų Kosto Smorigino: „Sėdim jauni, dar nepasenę, / Šitiek patyrę. / Motinos balsas tyliai plevena, / Ašaros byra.“

Maudausi tekant saulei, vis laukiu ryto. Priplaukiu prie plūdurų, tai pasienio ženklas, kirsti negalima. Atplaukia septynios grakščios gulbės, gal pasienietės. Įdėmiai žiūri, imu artintis, ima šnypšti, pagalvojau, įžvalgios, saugo savo žemę. Grįžtu į krantą, pasiimu duonos, vėlei atsiduriu prie plūdurų, maitinu, snapais pasiima tik tuos duonos gabalus, kuriuos įmetu į jų teritoriją, į mano vandenis jos nepretenduoja, išdidžios. Taigi, žmogau, išsitek savo žemėje, išsitekęs būk turtingas, būdamas turtingas, ir kitiems ką nors žmogiško palik… Derėtų taip, o vis nepavyksta. Man, tiktai man visa, šiukštu, tik ne kitam, vis negana, dar vis nesotu… Ir dar sykį ratą apsukus – dar vis negana…

Vakarėjant perone. Iš atminties…

Važiuoti maršrutu Biržai–Kėdainiai–Marijampolė. Paskui Seinai, paskiausiai – Karaliaučius. Tai vis centrai, židiniai, skirtingos tautybės, istorijos, tikybos. Būta, vai būta nesutarimų. Bet būta ir šviesaus sugyvenimo, nėra kur dingti – tas pats kiemas viskam ir visiems, neištrūksi, paukšteli, lengvai…

Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė tremtį į Arktį taip mena: „Nežinau, kas ir kur – kokioje jurtoje ar barake – man, šešiolikmetei, pasiuva suknelę: per liemenį kirptą, pilno saulės kliošo sijonu. Kažkas atiduoda storų lietuviškų siūlų: atrodo kaip šilkiniai, jų spalva pereina nuo vos dangiškos į tamsesnę mėlyną, kažkas suknelės priekyje jais išsiuvinėja pilnavidurius apskritimus sulig penkių litų monetomis.

Tos mano amžiaus mergaitės, kurios išliko gyvos, po daugelio metų prisipažino, kad tada man taip pavydėjo, taip pavydėjo tos suknelės! Kai pagalvoji, toji suknelė išties nežinia kelių milijonų verta. Juk kažkas tuos siūlus buvo išsaugojęs, nepardavė, o atidavė man. Stebuklas! Tai vienas šviesiausių mano atsiminimų iš Arkties.“ Jokiose istorinėse knygose tikresnio liudijimo neužtiksi. Dingojasi man, kad ne parašai, o šie paliudijimai svarbiausi.

Dairausi su bičiuliais po Kybartų geležinkelio stotimi esančiuose skliautuotuose rūsiuose, netikėtai atrastuose 2002 m. remontuojant muitinės sandėlį. Visada ten buvo svarbus kelias, svarbi stotis, kontrabanda taip pat. Istorikas Liudas Mažylis sako, kad šiuose rūsiuose, ne visi dar atkasti ir prieinami, gali slypėti Vasario 16-osios aktas. Gal mėginti raustis? Gal tikrai atrasim?

Tuo pačiu keliu… Ten pat…

Laukiu savojo traukinio, skaitau Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinį „Prie didelio kelio.“ Gerai, kad su Viktorija apie Salomėją pasikalbėjom, nedaug žodžių, pagarbiai. Dabar man bus drąsiau. Atsiranda žmonių, kuriems maga sukrauti inkvizicijos laužą, oi, maga… Savų teisybių per kraują ieškoti, savas teisybes per kraują primesti… Jau iš kitur, o iš atminties netikėtai iškilo Marcelijaus Martinaičio žodžiai: „Tu numegzk man tūkstantį malūnų / ant pavasario kalvų žalių… / O jei kartais… Juk žinai, kaip būna – / tu užklok mane keliu.“ Skirtingais keliais einama, einant susitinkama…

Taip einant, greičiausiai, ir ateita į Kovo 11-ąją, taip atsisėsta už stalo. Einama bus tuo keliu, einama bus tais keliais, eisima bus ir tuomet, kai jau mūsų visai visai nebebus… Žiūriu į žmonių, žvėrių, o ir paukščių paliktas sniege brydes… Puslankiai, pusračiai, zigzagai, vilktasi, bėgta, grįžta atgal, kiek kitu pasukta keliu… O nueita vis tiek…

Lyg koks nusiteikimas taip laikytis… Kokios aukštybės man jį padiktavo? Negi būčiau aš pats sau sugalvojęs, sau taip laikytis paskyręs? Vėlei kopti kalvos aukštumon netoli Devynduonių.

Būti vienam… Tik su vėju pabūti… Būti be savo Mokytojos… Rankose dar laikyti josios vestuvinę nuotrauką, gintarinę segę delnuose saugant šildyti. Taip pasipuošusi žengdavo klasėn… Tokia tiesi, pasitempusi, lyg iškilmėn kokion žengdavo. Sėdėdavo savo katedroje, sėdėdama dėstė… Mokytoja, ach, Mokytoja, užtrukau, man jau laikas, jau eiti norėčiau… Tik kaip eiti pradėti?

Sunkios kojos, sunkumu sklidinos. Sakai, bus kiek lengvėliau, kai jau eiti išdrįsęs pradėsiu… Mėginsiu. Lėtai nuo kalvos leisiuos, vis prisimindamas, kad sykį žiūrėjom kartu. Ilgai ilgai eisiu per didelį didelį, per lauką didžiausią…

 

Vilės Leščinskienės nuotrauka

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų