Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

VERTINGIAUSIOJI LEMTIES DOVANA

Genovaitė Vilčinskienė.
Nuotrauka iš asmeninio autorės albumo

Regina TOTORYTĖ-STUNDIENĖ

Obelėle Baltoji, prie sielos
manosios vienišo kelio.
Žiedlapių konfeti – tai Tavosios
širdies sakinys: „Mano vaikeli…“
Jie byra širdin ir glunda
švelnumu balto šilko.
Žydėk, Obelėle, prie kelio
Likimo, it šalikas, ilgo…

Tikroji Mokytoja toji, kurios tu neužmirši tol, kol vaikščiosi šia žeme. Nesvarbu, kiek metų bus Jai, tau, kaip mudviem su manojo Gyvenimo Vienintele Mokytoja Genovaite Vilčinskiene iš mažyčio Kupiškio: jai dabar per 80, man – per 60. Laikau širdy prisiminimus, kaip neužmirštuolių puokštelę – nevystančią, neišblukusių spalvų… Tai manojo Likimo lėmėja, mokiusi žodžio spalvų, intuityviai palydėjusi į profesijos kelią. Mano Baltoji Obelėlė… Mano laimei, dar žydinti tokį brandų Gyvenimo rudenį.

Mokytoja man prieš 50 metų dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą tuometinėje Kupiškio V. Rekašiaus (dabar Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija) vidurinėje mokykloje ne visiškai trejus metus. Kaimo mergytei, kuriai nelabai kada buvo skaityti knygas, gainiojamai po ūkiškus darbus, važinėjančiai iš kaimo į miestelio mokyklą. Gal todėl per pamokas kaip tas alkanas paukščiukas gaudydavau kiekvieną Mokytojos žodį, ir improvizuodavau rašinių temas, neperskaičiusi rekomenduotų knygų. Bet Mokytoja taip jaukiai žodžiu paglostydavo širdį už mano išskirtinius, sudėtingus sakinius, kuriuose priveldavau skyrybos klaidų, kartais brūkštelėdavo šalia pažymio ir emocingus žodelyčius: žavu, netikėta, šaunuolė, skamba!

Prisimenu, kaip nagrinėjant Ibseno „Perą Giuntą“ į pamoką atsinešė seną patefoną ir paleido plokštelę su E. Grygo „Solveigos daina.“ Toks stiprus buvo potyris, kad net norėjau gimusią dukrą Solveiga pavadinti, bet artimieji nepritarė.

Dabar su klasės bičiule Roma Daukaite-Pėžiene susitikriname likusius prisiminimus, ir ta plokštelė abiem dar atmintyje sukasi, ir liūdesys, kad mūsų literatūros mokytoja nebuvo klasės vadovė, – taip pat. Nežinia, kiek ji dar deimančiukų būtų mumyse atkasusi.

Pamenu, jau vienuoliktoje klasėje buvo toks nenuorama Kazys, mėgdavęs sutrikdyti pamokų rimtį. O istoriją dėstė aukšta, išties dabarties manekenės ūgio, apkūnoka, vyriško būdo griežta mokytoja, kuri kartą, nebepakentusi maištautojo, paleido į jį kosmetinę rankinę, liepė surinkti išbyrėjusį turinį, o nepriveikusi, grėsmingai išvarė.

Ir prisimenu, kaip panašioje situacijoje elgdavosi mano Mokytoja – mažytė, dailutė, bet labai skvarbių rudų akių. Ji kilstelėdavo savo liesučius pečius, nustebusiu žvilgsniu perverdavo Kazį, kuris po šitos tylios atakos pasiduodavo be mūšio.

Po šitiek metų to nepamiršusi, galiu pasakyti: tai pedagogiškojo talento duotybė.

* * *
Saugau Mokytojos rašytus laiškus, perrištus spalvotu kaspinėliu, lyg savosios jaunystės mylimojo… Atsiliepdama į manuosius sveikinimus, atviruko kamputyje vis užrašydavo: „mano Mergyte…“ Dabar, kai kalbamės telefonu, ji vis ištaria motiniškai nuskambantį: „Vaikeli mielas…“ Kai būna labai labai liūdna, atrišu žydru kaspinėliu surištus Josios laiškus ir, atrodo, sielos gyduolę žolelę juose randu:
„(…) sunkumai, kaip dargana – praeis: laikykis“, „(…) kai man būna sunku, aš kartais bandau pamąstyti, su kuo iš pažįstamų norėčiau likimu susikeisti, ir, patikėk, nėra tokių, kuriems reikėtų pavydėti: tai ligos, tai nenusisekę vaikų likimai, tai apgaudinėjantis sutuoktinis. Reikia vartyti savojo gyvenimo knygos pačius šviesiausius puslapius ir džiaugtis…“ „(…) Vaikeli mielas, stiprybės tau. Debesys praeis. Nebijok rudens – jis toks spalvingas.“

„(…) kaip negailestingai laikas verpia mūsų gyvenimus, bet vis tiek spėjam pasigauti gražių akimirkų. Čia aš apie nuostabią tavo meilės istoriją. Ar ne puiku turėti nebylią žvaigždę, planetą Soliaris, į kurias pasiuntus signalą gausi atsakymą. Ko gero, tokia tolybėje esanti nepasiekiama mylima širdis kartais būna brangesnė, nenupilkinta buities, nesužeista žodžiu, išsprūdusiu aštriabriauniu?“

„(…) mano pažįstamos, visa pametusios, lekia per televizorių žiūrėti karališkų princo vestuvių, o aš skubu rašyti tau, man taip gera, kad galiu praverti sielos langelį ir žinoti, kad galiu kalbėti, ką noriu ir kaip noriu, nebijodama, kad pažiūrėsi į mane, kaip į keistuolę iš kitos planetos. Palaidojom Nerijų… buvusį mokinį – (pastaba). Graudu, kai pagalvoji, kad į gyvenimą ateidami ne visi atsineša vienodą laimę. Tie, kurie neatitinka visko pritvinkusios visuomenės standartų, taip ir lieka už borto. Man buvo gaila šio keistuolio vaikino, pamiršau jo negerus darbus, o prisimenu jo šypseną susitikus. Kartą eina su grėsmingų draugelių pulku, grėsmingai varsto visus žvilgsniais, pamatęs mane Nerijus nusišypso, juo užsikrėtusi šypsosi ir visa jo kompanija, padariusi taką man praeiti… (…) kaltė duria širdį po tragiškos Nerijaus mirties: reikėjo padidintai matyt jo gerumą ir sumažintai – ydas…“

„(…) prisimenu dar vienus mokytus, kuriems negailėdavau moralų ir priekaištų, sutiktus pakeliui į aludę… bet jie mane palydėjo iki namų ir vis pasakojosi, kodėl jie tada buvo tokie piktavališki. O labiausiai suglumino, kai atsisveikindami pasakė: „Ačiū, mokytoja, kad su mumis, tokiais, ėjote per visą miestelį ir kalbėjotės.“ Tai šimtąkart vertesni žodžiai už tuos nenatūraliai lemenamus dėkojimus, nes tikri. Kartais mokytojas matai mokinyje kankorėžinį išorinį kiautą, o ten, giliai, pasirodo, toks tikrumas, kad pajautus, net širdį veria.“

„(…) tokios artimos, tavo, Vaikeli, mintys, lyg visą gyvenimą būtume buvusios šalia. Net apie katinus turim ką pasipasakoti. Tie mano katinai ir iš meilės, ir iš pareigos. Liko tušti tėvų nameliai pamiškėj, o po mamos mirties ir keli katinai, kurie tai dingsta, tai vėl pareina. Mažė, Faktas, Bembis, Fanera, Bailiukas. Nepaprastai laukia mūsų atvažiuojančių: seka iš paskos kaip kokia procesija. Dar iš globos namų paimtas kiemsargėlis, dar atklydusi išvaryta apakusi kalytė – priglausta. Taip ir gyvena visi kaip kokia komuna, o mes aplankom su maistu. Turėjau aš ir mieste savo šunį. Vaikai iš kaimo atvilko maišelyje tokį kūtvėlą, o išaugo gražuolis protingas vilkšunis. Kaip mudu išdidžiai eidavome pasivaikščioti, jis nešdavo mano raktus ir piniginę… Buvau jo saugojama numylėtinė; vyras – gaujos vadas, kurio klausydavo, o sūnus su dukra, draugai, lepinantys skanėstais. Pragyveno 13 metų… Jau 3 metai kaip išėjo, susirgusiam veterinaras bejėgis buvo. Tebeliūdžiu. Ant kapelio auga pušelė. Tai mūsų mažieji draugai, kurie be žodžių jaučia, supranta, ir kartais taip giliai…“

„(…) ilgai tylėjau neparašiusi. Graužia sąžinė. Visokių nesąmonių marios. Keistai kryptelėjau koją – skilo pėdos kauliukai. Sutino. Skaudėjo. O dar reikėjo įsprausti į batelį – važiavau į Vilnių atsisveikinti su Valdemaru Kukulu – (pastaba). Niekada nepritariau jo bohemiškam gyvenimo būdui. Skaudėjo, kad toks talentingas, visokiais sugebėjimais gamtos apdovanotas ėjo vėjais. Kaip ten bebuvę, pasidarė gaila. Juk jis nieko gero nematė. Anksti liko be tragiškai mirusios mamos, paskui tragiška tėvo mirtis, paskui – vienintelio brolio. Be namų, be cento kišenėje… Graudokas buvo tas Valdo išlydėjimas… Daugybė rašytojų skaitė jo eilėraščius, prof. Viktorija Daujotytė – prozą. Tavo buvęs redaktorius Vytautas Tomkus graudus sėdėjo prie karsto, o atsisveikindamas paglostė Valdo rankas… Liko lyg nendrelė našlė Deimantė. Taip ir išnyko visa giminė. Liko tik kūryba. Ir mokykloje dabar beveik nebežino Valdo…

„(…) raišuodama ėjau į pirmosios abiturientų 1959 m. laidos susitikimą. Ėjau, kaip dėsčiusioji, nes jų auklėtoja jau mirusi. Kaip nustebau, kai beveik visi atsinešė užrašų knygeles su citatomis, mėgstamais eilėraščiais ir skaitė. Dar labiau nustebau sužinojusi, kad tai aš juos šito prieš 50 metų skatinau… Gėda paliko, kad jau pati seniai šito nebedarau… Dieve, kokia atsakinga mokytojo profesija ir kiek klaidų kiekvienas pridarome. Mokinių taisome, o savas?“

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų