Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

IŠ STUDIJŲ MIESTO ŠVEDIJOJE – GRĮŽIMĄ ATIDEDA

Kupiškėnas Simonas Marcišauskas su žmona Simona, kilusia iš Šakių krašto.
Nuotraukos iš asmeninio Simono Marcišausko albumo

Studijų šalys neretai lietuviams tampa ne tik laikinaisiais, bet ir nuolatiniais namais. Kupiškėnas Simonas Marcišauskas Švedijoje gyvena jau penkerius metus. Į šiaurės kraštą jį atvedė studijos, kurias baigęs vyras į Lietuvą grįžti dar nežada.

Audinga SATKŪNAITĖ

Švedija – studijų šalis

S. Marcišausko akiratyje Švedija atsidūrė dėl bioinformatikos magistrantūros studijų. Anot jo, renkantis svarbi buvo ne tik studijų kryptis, bet ir kitos priežastys. Tai, kad mokslas būtų nemokamas ir studijų šalis būtų santykinai netoli nuo Lietuvos.

„Nors šiuos kriterijus puikiai atitiko ir Suomija, ir Danija, bet tik Švedijos Šiovdės universitetas organizavo studentų priėmimą studijas pradedant nuo pavasario semestro. Jau buvau išlaikęs privalomą anglų kalbos IELTS egzaminą, todėl nutariau nebelaukti priėmimo rudens semestrui ir nedelsiant užpildyti stojimo paraišką“, – sakė S. Marcišauskas.

Šiuo metu Simonas yra Chalmerso technologijos universiteto doktorantas Geteborge, kur jo laukia paskutiniai doktorantūros studijų metai.

„Dirbu sistemų biologijos srityje ir specializuojuosi ląstelėje vykstančių cheminių procesų (metabolizmo) modeliavime. Kartu su projekto kolegomis iš Vokietijos, Šveicarijos ir Danijos tiriame kefyrą ir siekiame identifikuoti mikroorganizmus, kurie kartu atlieka pagrindinį vaidmenį kefyro gamyboje. Šis veikimas kartu būtų neįmanomas, jei mikroorganizmai fiziologiniu požiūriu neturėtų vienas kitą papildančių savybių. Dėl šios priežasties labai daug laiko skiriame kiekvienos rūšies fiziologinių galimybių aprašymui“, – tikino kupiškėnas.

Labai daug žmonių Švedijoje turi savo katerius ar nedidelius laivelius ir leidžiasi su jais į keliones po vietinius vandenis.

Jo darbas susijęs su mielinių rūšių aprašymu. Pasak S. Marcišausko, viskas prasideda nuo genomo surinkimo iš sekoskaitos duomenų. Tada surinktas genomas yra panaudojamas koduojamiems baltymams identifikuoti ir jų funkcijoms aprašyti.
„Paskutiniame etape baltymų sąrašas konvertuojamas į atitinkamus cheminių procesų rinkinius. Juos lygindami galime identifikuoti esminius skirtumus tarp skirtingų mikroorganizmų ir įvertinti, ar jie yra lemiami kefyro gamybos atžvilgiu. Nors iš pirmo žvilgsnio šio projekto rezultatai galėtų būti reikšmingi tik maisto pramonėje, tačiau taikomasis potencialas gali būti daug platesnis. Pavyzdžiui, tiriant žmogaus žarnyno mikrobiotą, kur mikroorganizmai taipogi neretai veikia kartu arba tarpusavyje konkuruoja. Šiuo atveju galima identifikuoti, kokios sąsajos tarp blogųjų žarnyno mikrobų sąlygoja jų gyvavimą ir kaip paskatinti gerųjų mikrobų rūšių populiacijos augimą žmogaus organizmo virškinamajame trakte“, – savo tyrimo lauko specifiką pristatė Simonas.

Kelią parodė studijų kryptis

S. Marcišauskas tikino, kad apie studijas užsienyje niekada negalvojęs, bet likimas viską sudėliojo savaip. Jis, baigęs bioinžinerijos bakalauro studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, jų tęsti bioinžinerijos ar biochemijos magistrantūroje nebenorėjo, nes nematė ryškaus magistro diplomo pranašumo darbo rinkoje palyginti su bakalauro. Taigi po studijų Simonas kelerius metus dirbo terapeutinių vaistų gamyboje ir kraujo tyrimų laboratorijoje.

Saltholmen – viena populiariausių maudymosi vietų Geteborge. Čia į vandenį galima nerti tiesiai nuo uolų, nes nėra jokio smėlio paplūdimio.

„Nuolat susidurdamas su duomenų srautais pradėjau vis daugiau domėtis duomenų analize. Todėl bioinformatikos magistrantūros studijos man tada pasirodė kaip natūralus sprendimas, nes supratau, kad tokiu būdu galėčiau ne tik save išbandyti bioinformatikos srityje, bet ir esant reikalui keisti profilį tarp gamtos mokslų ir informacinių technologijų“, – tikino Simonas.

Deja, Lietuvoje yra tik bakalauro lygmens bioinformatikos studijos, todėl kupiškėnas ėmė ieškoti tokių studijų užsienyje. Taip prasidėjo jo gyvenimo etapas Švedijoje.

S. Marcišauskas įvardijo kelis studijų skirtumus Švedijoje ir Lietuvoje.

„Per visas magistrantūros studijas nereikėjo atiduoti jokio atspausdinto darbo, nes visur užteko skaitmeninio formato. Švedijoje kiekvienas semestras yra dalijamas į dvi lygias dalis. Taigi jei mokotės šešis semestro dalykus, pagal švedišką studijų organizavimą pirmoje semestro dalyje turėtumėte tris pirmus dalykus ir egzaminus, o antroje dalyje analogiškai studijuotumėte kitus tris dalykus. Tokia organizavimo tvarka užtikrina maždaug vienodą krūvį per visą semestrą“, – paaiškino Simonas.

Artimiausiu laiku – nežada grįžti

Pasak S. Marcišausko, adaptacija Švedijoje vyko sklandžiai, o esant dideliam studijų krūviui jis niekada nesijautė vienišas. Jo įsitikinimu, kritiniu laikotarpiu naujoje aplinkoje galima laikyti pačias pirmąsias savaites.

Geteborge yra beveik 20 muziejų ir meno galerijų. Nuotraukoje Geteborgo miesto muziejus.

„Jeigu randi jaukius santykius su aplinkiniais, tai sėkmingos adaptacijos pamatai vienoje ar kitoje šalyje yra pakloti. Mano bendrabutyje, kuriame gyvenau per magistrantūros studijas, buvo ir švedų, ir studentų iš kitų šalių, tad turėjau daug progų susidraugauti ne vien su šiaurietiško, bet ir su kitokio mentaliteto atstovais. Nors po studijų praėjo jau ketveri metai, su keliais iš jų dar reguliariai susiskambiname“, – kalbėjo Simonas.

Pašnekovas kontaktų su lietuviais Švedijoje specialiai neieškojo, tačiau beveik visada šalia būdavo ir tautiečių. Pavyzdžiui, tarp tą pačią magistrantūros kryptį pasirinkusių grupės draugų buvo lietuvė. Persikėlęs į Geteborgą doktorantūros studijoms pirmomis savaitėmis kupiškėnas sutiko dvi lietuves doktorantes, o visai neseniai prie dėstytojų kolektyvo prisijungė dar vienas lietuvis.

„Pagrindinis lietuvis, kurį pažįstu Švedijoje, yra mano žmona Simona. Ji iš Vilniaus į Geteborgą persikėlė pirmais mano doktorantūros studijų metais. Kiek teko domėtis, didžioji dalis Švedijos lietuvių koncentruojasi Stokholme ir jo apylinkėse. Ten bendruomenė yra labai aktyvi: nuolat organizuoja įvairius renginius, parodas ir rengia susitikimus su Lietuvos valdžios atstovais Lietuvos ambasadoje. Manau, dar šiemet su žmona bandysime dalyvauti viename iš šių renginių“, – sakė S. Marcišauskas.

Geteborgo Linne gatvė žavi savo architektūra.

Atrodo, kad grįžimas į Lietuvą baigus doktorantūros studijas turėtų būti intuityvus Simono pasirinkimas, bet jis teigė, kad tada nubrauktų pastarųjų penkerių metų įdirbį Švedijoje, įskaitant vietinį socialinį ratą.
„Turiu paminėti ir įkvepiantį pavyzdį savo žmonos, kuri greitai išmoko švedų kalbą ir dvejus metus dirba chemike naftos produktų laboratorijoje. Šios dvi aplinkybės motyvuoja bent artimiausią penkmetį auginti darbo patirtį būtent Švedijoje“, – teigė Simonas.

Kupiškio pokyčiai džiugina

S. Marcišausko paprašėme pasakyti, prie kurių dalykų per penkerius gyvenimo metus Švedijoje jam nepavyko priprasti. Pašnekovas tvirtino, kad jį kiek trikdo perdėtas švedų formalumas.

„Būna atvejų, kai svarbu išgirsti vietinių požiūrį tam tikru klausimu, tačiau, užuot atsakę, jie bando išsisukti nuo aiškaus ir tikslaus atsakymo. Antra vertus, tai gali būti ir klausiančio žmogaus kaltė, nes galbūt jis nepakankamai yra paaiškinęs klausimo rimtumą“, – svarstė kupiškėnas.

Kitas Simoną erzinantis dalykas yra stovėjimas eilėje. Pavyzdžiui, mobiliojo ryšio operatoriaus salone.
„Švedijoje konsultantai labai neskubėdami konsultuoja klientus, stovinčius eilėje prieš jus. Tokį elgesį taip pat galima suprasti, nes labai tikėtina, kad turintis neaiškumų klientas į saloną sugrįš ne kartą ir konsultuodamasis praleis dar daugiau laiko“, – sakė S. Marcišauskas.

Jo tikinimu, švedai nėra nacionalistai, todėl jie žmonių neskirsto pagal tautybes. Anot Simono, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių, vietinė kalba yra raktas, atrakinantis visas duris pas vietos bendruomenę.

S. Marcišauskas į Kupiškį grįžta maždaug du kartus per metus, o pagrindinis tokių vizitų tikslas – noras aplankyti čia gyvenančius tėvus. Visi Simono vaikystės draugai gyvena Vilniuje ar užsienyje, todėl dažniausiai su jais susitinka sostinėje.
„Visada įdomu grįžus stebėti gimtojo miesto pokyčius. Ypatingai džiaugiuosi prasidėjusia autobusų stoties ir centrinės aikštės renovacija, kuri stipriai pakeis miesto veidą. Taip pat džiugu ir dėl Kupiškio stadiono, nes dar puikiai atsimenu, kaip mums treniruojantis 2001–2003 metais senyvo amžiaus moteris važiuodavo dviračiu įstrižai stadiono aikštės“, – mintis dėstė pašnekovas.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų