Skelbimai
Pašnekesiai
Rezervuota jaunimui

APIE SONATOS SVAJONES IR JOS ATRASTĄ VILNIŲ

Sonata veda ekskursiją.

Prieš dešimt metų kraštietė Sonata Šulcė (Mogylaitė) buvo gimnazistė abiturientė ir svajojo studijuoti Vilniaus universitete kultūros istoriją ir antropologiją, išleisti poezijos, prozos ar publicistikos knygą, nepamiršti stalo teniso. Mergina tuo metu sakė, kad yra užsispyręs ir pasitikintis savo jėgomis žmogus. Apie tai ji kalbėjo per interviu „Kupiškėnų mintims“, kaip buvusi laikraščio jaunoji bendradarbė.

Kaip susiklostė Sonatos gyvenimas vėliau? Ar pildosi svajonės? Kokie jos gyvenimo prioritetai šiandien?

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kas ieško, tas randa

Šiuo metu Sonata Šulcė yra pristatoma kaip kultūrinės veiklos specialistė, gidė, siūlanti ekskursijas po neatrastą Vilnių. Sonata taip pat rašo kultūros, istorijos ir panašiomis temomis straipsnius, knygų recenzijas žurnalams „IQ“, „Naujasis židinys“, „Keliauk“. Ji ir pati jau yra žiniasklaidos akiratyje. Kas seka kultūros naujienas, tikriausiai yra girdėję per radiją pašnekesį su Sonata apie jos vedamas ekskursijas, skaitę apie ją „Moters“ žurnale.

Sonatos mokykliniai siekiai išsipildė su kaupu. Ji Vilniaus universitete baigė kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro studijas, vėliau – politikos ir medijų magistrantūrą. Šiuo metu yra Lietuvos istorijos instituto doktorantė.

Sonata Romoje, kurioje supratusi, kad Vilnius nė kiek nenusileidžia savo žavesiu ir yra ne mažiau įdomus.

„Mano gyvenime buvo ne vienas ieškojimų etapas. Po bakalauro studijų svarsčiau, kuo užsiimti, kas būtų miela mano širdžiai. Humanitarinę specialybę įgijus darbo pasiūla nėra labai didelė. Daug lemia paties žmogaus pastangos, drąsa ryžtis visokiems eksperimentams. Taigi trumpam buvau tapusi vestuvių planuotoja. Tai veiklai įkvėpė mano pačios vestuvės, kurias atšokau tuoj pat baigusi studijas. Visgi ieškojau kitokios veiklos, kuri būtų susijusi su kultūra, su istoriniu paveldu. Tad lygiagrečiai lankiau gidų kursus ir gavau šios veiklos licenciją. Vėliau įsidarbinau Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje kultūrinės veiklos specialiste. Čia dirbu beveik penkerius metus ir tuo labai džiaugiuosi. Ekskursijos po neatrastą Vilnių yra mano asmeninis sumanymas ir laisvalaikio veikla po darbo. Su žurnalais pradėjau bendradarbiauti, kai, gimus dukrai Kotrynai, buvau išėjusi motinystės atostogų. Tuomet susisiekiau su keliomis redakcijomis ir pradėjau bendradarbiauti su „IQ“ žurnalu, turiu ten savo istorijos rubriką. Ieškau dar negvildentų temų. Rausiuosi archyvuose, tyrinėju įvairius dokumentus, kol pavyksta surasti ir aktualizuoti kokį nors nepažintą dalyką. Žurnalui „Keliauk“ rašau apie didikų keliones, į keliavimą žvelgiu per istorinį aspektą. „Naujasis židinys“ dažniausiai spausdina mano pateiktas knygų recenzijas. Poreikį rašyti jaučiu nuo mažumės. Šis noras niekur nedingo, plečiasi, šaknijasi. Kasdien kažką parašau“, – apie savo studijas, darbo paieškas ir eksperimentus pasakojo kupiškėnė.

Bus ne tik knyga

Priminus Sonatai svajonę parašyti knygą, ji išdavė paslaptį – šiemet pirmoji knyga turėtų išvysti dienos šviesą. Mat visiškai netikėtai gavusi iš leidyklos „Tyto alba“ pasiūlymą ir pasirašiusi sutartį parengti Vilniaus istorijų leidinį, panašų į kelionių vadovą. Tai nebus tipiška šios rūšies knyga. Į sostinę ir jos senuosius pastatus skaitytojai galės pažvelgti per ten kadaise gyvenusių, iki šiol niekam nežinomų asmenybių gyvenimo istorijas, kurias bandanti prikelti ieškodama faktų archyvuose. Tai bus mokslo populiarinimo knyga. Planuojama ją pristatyti rudenį per knygų mugę.

Kotryna su tėčiu.

„Šiuo pasiūlymu labai džiaugiuosi. Knygą inspiravo mano vedamos ekskursijos po neatrastą Vilnių. Buvau pastebėta“, – knygos gimimo priešistorę atskleidė pašnekovė.

Sonata tvirtino, kad be vyro Vilhelmo pagalbos jai būtų sunku suderinti darbą ir šeimos rūpesčius. Beveik dvejų metukų dukrelė Kotryna – svarbiausias rūpestėlis. Sonatos darbotvarkė dažnai būna sustyguota ir mėnesiui į priekį, kad vyras žinotų, kada ją reikės išleisti į archyvą ar kokį renginį. Vilhelmas irgi istorikas, tik dabar persikvalifikavęs informacinių technologijų specialistas. Dirba viename banke. Beje, Sonata su juo susipažino žaisdama stalo tenisą.

Sutapo taip, kad su Sonata kalbėjomės paskutinę jos darbo dieną. Mat vėl bus malonių gyvenimo permainų – vasarą laukiama šeimos pagausėjimo.

Surado savo kryptį

Ar ir šiuo metu galėtų pasakyti, kad yra užsispyrėlė, pasitikinti savo jėgomis? Sonata patvirtino, kad tikrai tokia tebesanti.

„Visi mano gyvenimo etapai pareikalavo daug darbo ir užsispyrimo. Nebijau nerti į naujus išbandymus. Esu tokia pat, kaip prieš daugiau nei dešimt metų, kai dešimtokė atėjau į jūsų redakciją ir pasakiau – noriu rašyti, nors nieko apie žurnalistinį darbą neišmaniau. Ta savybė labai praverčia. Kartais reikia net dvidešimt knygų perskaityti, šūsnį dokumentų išstudijuoti, kad galėtum bent penkis sakinius parašyti apie niekam dar nežinomus faktus. Žmonės reiklūs. Nenori girdėti bet ko. Antai, kad sudominčiau savo ekskursijomis, turiu pateikti išskirtines istorijas, kurių niekas kitas nepasakoja. Man patinka tokių faktų ieškoti. Esu labai laiminga, kad radau savo kryptį.

Kotryna su Sonatos močiute.
Nuotraukos iš Sonatos Šulcės asmeninio albumo

Daug mano studijų draugų emigravo, pakeitė specialybę. Tai natūralu, jei nerandi darbo. Humanitaras turi pats sau darbo vietą susirasti, susikurti. Tai labai plati sritis. Svarbiausia suvokti, kas tave domina. Šiuo metu kurį laiką pertrauksiu doktorantūros studijas ir atsidėsiu šeimos rūpesčiams. Daktaro disertacija neturi būti siekiamybė. Neplanuoju imtis dėstytojavimo ar kitos konkrečios veiklos, kai baigsiu doktorantūrą. Svarbiausia gerai, nuosekliai padaryti darbą. Studijuoju norėdama tobulėti, dėl savęs. Tikiuosi, kad šis tikslas mane nuves ten, kur reikia“, – buvo įsitikinusi pašnekovė.

Buvo įdomu išgirsti, ar Sonatos ekskursijos po neatrastą Vilnių yra populiarios. Pasak jos, šiuo metu tokios ekskursijos miestelėnams yra ne tik edukacinė priemonė, bet ir pramoga. Laisvalaikio paįvairinimas, tarsi eitum į teatrą ar koncertą. Galinti patvirtinti, kad žmonių domėjimasis Vilniumi pastaruoju metu labai išaugęs. Gal dauguma jų persisotino kelionėmis į Paryžių, Romą ar Egiptą. Žmonės gręžiasi į savojo krašto, miesto istoriją. Ta istorija ne tik datos, karai. Yra poreikis ją pažinti giliau, kas slypi už tų senovinių mūrų, kokie ten gyveno žmonės, kokie jų charakteriai buvo, ką jie valgė, vilkėjo ir pan. Matyt, susidomėjimą galėjo paskatinti ir Kristinos Sabaliauskaitės romanai, ir Lietuvos valstybės šimtmetis. Šios ekskursijos dažniausiai rengiamos šiltuoju metų laiku. Žiemą S. Šulcė praleidžia archyvuose joms rengdamasi.

Širdies rūmai

Sonatos pati mėgstamiausia Vilniaus vieta – Sapiegų rūmai Antakalnyje. Jie ilgai stovėjo uždaryti. Visuomenei duris atvėrė visai neseniai. Ten galima patekti tik su licencijuotais gidais iš anksto užsisakius ekskursiją. Kol rūmai nerestauruoti, tokį sprendimą priėmė Kultūros paveldo departamentas.

„Ten, rodos, pažįstu kiekvieną plytą. Kaskart tuose rūmuose jaučiuosi tarsi namuose. Tai slapti mano širdies rūmai“, – su šypsena kalbėjo pašnekovė.

Sonata labai laukia šiltesnių orų, kad su šeima galėtų daugiau laiko savaitgaliais praleisti svečiuodamasi pas senelius Mieliūnų kaime, netoli Adomynės. Ji prisipažino, kad jai šalia mūro, architektūros reikia ir žalumos, kaimo gamtos, daržo bei sodo gėrybių. Deja, Kupiškis į jos kelionių maršrutus įtraukiamas rečiau. Dažniau būna Biržuose, iš kur kilęs Sonatos vyras.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų