Nuomonės

LAIMĖS STYGIUS

Ramūnas ČIČELIS

Gyvename laikais, kai jaučiamės tiek nelaimingi, kiek nesijautėme niekada anksčiau. Esame įpratinti nesidžiaugti tuo, kas mūsų tikrovėje yra pozityvu, ir nuolat norėti kažko daugiau – šiuolaikinis žmogus niekada nesitenkina esama padėtimi. Prieš kelerius metus viename iš kultūrinės žiniasklaidos interneto portalų buvo publikuotas psichologo komentaras apie tai, kad mūsų dienomis dažniausiai painiojami yra žodžiai „laimė“ ir „sėkmė“. Sėkmingais trokšta būti visi ir neretai tai pasiekia. Sėkmė mums reiškia finansinę gerovę, norimą darbą ir darnią šeimą. Atrodytų, ko gi reikia daugiau?! Trys išvardytos gyvenimo ypatybės jau turėtų garantuoti tai, kad žmogus yra viskuo patenkintas. Tačiau ne. Turėdami pakankamai pinigų, vis viena jų norime dar daugiau, esamos pareigos, kokios jos bebūtų geros, mūsų netenkina, žmogus turi nuolat kopti karjeros laipteliais, šeima kaip vertybė visuomenėje irgi patiria įvairių išbandymų. Žmogus, kuriam visada negana, paklaustas, kaip gyvena, standartiškai atsako, kad tikrovė jį tenkina ir yra pakankamai gera. Tačiau toks atsakymas yra tik viešas, o privačiai galvoje nuolat sukasi nepasitenkinimo emocijos ir sprendimai, kurie neleidžia mėgautis esama padėtimi. Reikalas tas, kad išorinė sėkmė, kuri daugeliui net kelia pavydą, slepia didelį vidinį nelaimingumo jausmą.

Viena esminių žmogaus nelaimingumo premisų yra optimizmo stygius: kai nuolat patiriame kaitą, viskas plėtojasi labai dinamiškai, esame praradę pasitikėjimą, kad rytoj gyvensime taip pat gerai, kaip ir šiandien. Dėl įvairių civilizacinių raidos ypatybių žmonės išvis atprato galvoti apie rytojų. O kai apie jį negalvoji, ištinka didžiulė nežinia. Gyvenime niekas nėra įmanoma, jei tai nėra įsivaizduota. Kiekvieno, kad ir menkiausio, tikslo siekiantis žmogus pirmiausia turi įsivaizduoti, kas bus, kai užsibrėžtas tikslas bus pasiektas. Jei šio vaizdinio galvoje nėra, tikėtina, kad tikslas nebus pasiektas. Kai esame įpratinti nuolat būti „čia“ ir „dabar“, taigi – negalvoti apie ateitį, vaizduotė patiria paralyžių. Savo vaizdinius jau kelis dešimtmečius kuriame ne mes patys, o technologijos, pradedant televizija ir baigiant dabar itin sparčiai kuriamu dirbtiniu intelektu. Pavirstame technologijas aptarnaujančiais žmonėmis, kuriems tiesiog uždrausta ko nors norėti ir geisti, nes uždrausta įsivaizduoti. Tai daryti galima tik tuomet, kai vaizdinius įperša technologija. Kai nesame savarankiški ir nekuriame savų idėjų, neturime kūrybinių ambicijų, optimizmas tiesiog neįmanomas. Ištinka paradoksas: iš pažiūros laisvose visuomenėse gyvenantys žmonės išties yra vergai visai kaip pramonės perversmo amžiuje tokiais buvo darbininkai. Tiesiog mūsų laikų vergavimas subtilesnis, įdomesnis, bet reikalaujantis dar didesnio paklusnumo, nei anuomet. Rytoj mūsų lauks ne asmeninių vaizdinių virsmas tikrove (tai paverstų mus laimingais žmonėmis), o eilinė mygtukų spaudymo diena, kuri menkai skirsis nuo šiandienos. Žmogus be kūrybingumo iš esmės negali būti laimingas. Tokia padėtis net nėra pesimistinė: taip gyvename jau dabar, o pesimizmas reikštų liūdną rytojų – ne, iš mūsų atimta net ir liūdnos permainos galimybė. Viskas bus tiesiog monotoniška ir kartosis iki atbukimo.

Esant tokiai civilizacinei būklei, nuolat randasi tų, kurie ima mokyti žmones būti laimingus, siūlo vaizduotės mokymą ir kitokias priemones žmogui prisiminti, kas jis kažkada buvo. Deja, net ir dalyvaujant tokiuose seminaruose, stovyklose, pirmasis tikslas yra susimokėti lektoriui nemažas sumas pinigų, o po to gauti pamokas, kurios pačios realybės juk nepakeis, galbūt kiek pasikeisime tik mes patys, tačiau aplinka išliks lygiai tokia pat, kokia buvo ir iki mokymo. Net patiems lektoriams uždavus klausimą, ar jie tiki tuo, kad savo mokymu gali sustabdyti visos Vakarų kultūros visuomenines slinktis, mūsų turbūt lauktų tyla. Juk pagaliau kvaila yra mokyti žmogų įsivaizduoti – jis to išmoksta vos gimęs ir ankstyvojoje vaikystėje.

Dar XX amžiaus pradžioje kai kurie Amerikos rašytojai kūrė romanus, kuriuose buvo kalbama apie dar vieną galimybę – tiesiog pasitraukti į kaimą ir ten pasijusti laimingiau. Toks sprendimas yra veikiantis, ir žmonių, kurie renkasi vienišą, mažai komunikuojantį gyvenimą, Vakaruose vis daugėja. Iš tiesų laimingus mus paverčia ne naujas buities daiktas ir net ne šimtais skaičiuojamų draugų gausa, o buvimas su artimiausiais žmonėmis ir vidinė laisvė. Kai ji pasiekiama, apie viešojo įvaizdžio formavimą, vergavimą technikai, paklusnumą mokytojams pamirštama – žmogus atgauna teisę spręsti apie kitus žmones, reiškinius ir daiktus pats. Tai yra prigimtinė mūsų laimės sąlyga.

LAIMĖS STYGIUS
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *







Į viršų