„Kūrybiškumo genas“ Kristina VALYTĖ Draugė, katro skaito mono šitas posakas, anųdėn soko: susdariau apė tau tokį pavėikslų, kad tavo gyvėnimas labai įdomus turat būtėn. Kiek veiksmo, kiek visa… Lakstai kėp salyklų padiegus. Vėnoj runkoj viedras su vandeniu, kitoj keselys su bulbom, po vienu požasčiu kotinas pokištas, po
„Kūrybiškumo genas“ Kristina VALYTĖ Obelys žydžia, žola dėnom žėlia, tai ir viena mono vištala, pilkoja, kitėp jėma kvakšėt negu visos ir no gaidžio nebastraukia. Reiškias, toj susmislis perėt. Kiaušinių kelinta diena nebanašu šaldytuvan, atskirai dėžutan prėmanaj dadu. Kadu no lizdo nebastrauks, runkon kirs, pėrkėlsiu šiperinan atskirai no kitų
Kristina VALYTĖ Kėp mokytojai, daktarai, muziejinykai ir visokių kitokių propėsijų atstovai kartų par matus minia savo dienų, tėp ir mas, žurnalistai, turiam savo. Ir šito diena labai graitai, trečiadėnį, gegužės septintoj dėnoj, bus. Jėgu pavartytumat unt priekį kalindorių, to diena gramatiškai vadinas Spaudos atgavimo, kalbos ir
Kristina VALYTĖ Panorama pažiūrata, bliūdėliai sumazgoti, kotas sumigdytos, možna sėst ir kai kų parašytėn. Daug daiktų mon šindėn nėkėp neišeina iš galvos. Anų rytų vėžė komunalinikai stiklų. Pokelas pilnos pristatytos iš vokaro žalių dėžėlių išvažtų. Visi gi turiat tos rūšiovimo konteinerius, žinot, apė kų kalbu. Tiktai mono unt kėlio neišvažiuota,
Kristina VALYTĖ Balandžio pirma no sano tėp jau apriliu vadinta būdavo. Šposų diena. Gali pamaluot, pašidyt kitų, tųdėn tokia valia paduota, laistina. Tėp labiau vaikom patinka, bat možna ir suaugusėm, kad norias, štukas krėstėn. Žodžiu, kad būt linksma. Pasakyk ti kom, kad va tau atsirišė čioboto šniurka,
Kristina VALYTĖ Kur tik golvų suksi, visur tė rinkimai. Vienas prošo, balsuok už manį, kitas – rink manį. O žoda tėp meiliai, nors prė širdės dėk: dorbo vietų sukursma, žvyrkelius išaspaltuosma, mokyklų neuždarysma, kultūrų išsaugosma, susisėkimų užtikrysma. Katru partiju labjau potiki žmogėlis, užu tų ir balsuoja. Tė politikieriai
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Šindei baisiai pavargau. Jau tėp kojas sopa, runkas gėlia, kad grįžus iš krautuvas dribau lovon kėp lopas. Sanai tėp babuvo, kad ailioj raiktų stovėtėn kelias adynas. O do par abi runkas namo vilktėn pilnas tarbas druskos ir kruopų. Nikdi tiek nepirkdavau, ale kai pasklausiau, kad druska
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Jau toks dabar čėsas, kė visi suka golvas, kėp čia galajo nutiktėn, kad toks vėlnias unt svieto atsirodo, katras lieja nekaltų žmonių kraujų ir nė nemislia sustotėn. Prisiminiau sanų istorijų. Matyt, ne šėp sau atajo galvon. Pavosėrį mono bobuta iš peryklos nuspirko viščiokų. Jė buvo nesanai
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Kupiškėnų tarma – rimtas dalykas. Kas jos nesuprunta, tom goli daug dyvų atsitiktėn. Vieni soko, kad tai stačiokų, kaimo barnų kalba, o kitiem kėp tik dūšių glosto kupiškėniškas pasrokovimas. Šitiek navatnų žodžių turim – kai katros nėt ištortėn sunku. Kartų sustikau su atvykėliais iš Žemaitijos
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Paroda žiema savo iltis. Jau tėp slidu, kad vos judu. Ir kėlias, ir takėliai kėp veidrodis blizga, švyti. Jau norėjau batus nusmaut ir su punčėkom aitėn, tadu gol mažiau slidinėsiu. Sunku ne tik mon. Kelaliu rieda mašina čiut gyva, ale vis tiek slidinėja. Šoperiuko okys išpūstos, bijo
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Baigės visos linksmybas ir lokstymai. Dykos krautuvas, niekas nebajieško silkės, vištos ar do kokios patrovos. Jau prisvolgėm, prisgėram ir prisimušėm lig sotės. Noris ramiai pabūtėn, tai vokar nuvėjau miškan. Šimonių giria toli, užtako ir netoli augunčio miškėlio. Tėp tyku, ramu, beržėliai ošia, aglalas, katrų niekas
Kristina VALYTĖ Par posnykų to nemožna, ano nemožna
Kristina VALYTĖ Kas da durnas doiktas tos punčėkos. Taryčios mazgoji po dvijei, porytam padžiauni, išdžiūsta, no pėčiaus nusdžiauni, pasidedi, o kė priseina mautis, po vienų barundi. Nedėlia, dvi, trys ir suskaupia būrėlis vėnišų punčekyčių skirtingų spalvų. Negi išmesi: nei kiauros, nei ko. Suporuoji, sukergi ir vėl toliau nešioji.
Kristina VALYTĖ Jėgu turi karvyčių, ilgai nepadrybsosi. Kėp budilnykas no ryto myks vėnodai, kožnųdėn to pačiu čėsu, ligi kol kūtan ataisi, pamėlši, pagirdysi ir paliuobsi. Labai gera rytina mankšta no ryto prasbudyt, grait okys atsimėrkia. Katro rami korva, tai gali do nestrioku prasbudyt iš rato malždamas, o jėgu
Vilė LEŠČINSKIENĖ Kėp graitai (tik švilpt!) ir prolakė vasarala – po nedėliai jau rugiasėjis. Ko mas banoriam iš trumputas vosaros, kad po teisybai ir visas žmogaus gyvėnimas tekinom baga. Do tik rodos vaikas buvai, ba kėlnių po kiemų strikinėjai, o graitai užaugai ir mamų su tati didumu
Vilė LEŠČINSKIENĖ Sveiki sulaukį švėžių bulbų! Do tokios vosaros nėsa buvį – šitiek bolių paspyla. Ir krikštynos, ir vesėlios, ir jubiliejai, ir visokė kitokė suvažiovimai. Visi tik skubja švįst, kol vėl neuždrauda. Tiktais unt man tai jau nežiūrėkit, jokio bolio pas savį netaisau, bat užu viešnių tako
