Vilė LEŠČINSKIENĖ Šoltas pavoseris, jėgu saulyta neišlenda, tai ir paukštėliai bijo pragėdot. Gėlytas unt sau sustraukį, nė nemislia apė žydėjimų. Unkstyvos tulpytas pašalaj ir tos nabagytas sučiaupį galvalas. Pėrniai tokian pot čėsi kitėp buvo, dušniau, jau mėgojau šaltojoj. Vienųnokt unksčiau kažin kėp užusnūdau, tik girdžiu pikš akmenėliu lungan
Vilė LEŠČINSKIENĖ Kožnas asam girdėjį kukuojunt šitų paukštytį, pavoserio pronašį. Jėgu gegutai kukuojunt gulajai, būsi olkanas visus matus. Jei kešėnaj radai centų, būsi visus matus bagotas. Kai katrė soko, kad geguta golia iškukuot, kiek metėlių liko gyvintė. Ale gi to geguta visų čėsų nekukuoja, o tik povoserį apė
Vilė LEŠČINSKIENĖ Ar atomanat mono kačiūkštį, kur kaiminka atidava? Koks basotis palikįs, nebaišliuobiu. Iš bliūdėlio prišlumštįs, šniukš šniukš visas kertas išostinėja, dairos, kų čia do prarytėn. Čia iš gobšybas jom tėp doros. Škič oran, bant kiek prasvėdinsi, pasgausi, ponoiti, ko norėsi! Ale ko norėt iš gyvulalių, kad ir žmogėlių nagėliai
Vilė LEŠČINSKIENĖ Ar pamisliot, kad unt svieto Šitėp būt galatų, Par kompiuterį jau mokslas Vyksta untri matai. Nieko sau gyvenimėlis – Pamokos iš lovos, Jė bobuta nepakėla, Skaitos pavėlovįs. Kas ščyrėsnis iš unksčiau, Atsokymus runda, Kas tingėjo, tom dabar Knyga runkų kunda. Mokytoja par akranų Pasakoja, rošo, Taįdomu gol keliem, Kiti nosis kropšto. Mokslai toks marūdnas dorbas, Zbitkyt – nenobodu. Va katras par pamokų Užpakalį
Vilė LEŠČINSKIENĖ Aukštyn nosį iškėlįs, Žaliu žiponu apsivilkįs, Atošlepsia pavasarėlis, Žibučių kėselį pririnkįs. Jau pimpa rėkina unt dirvos, Ir starkas varlinėja, Ti vėversėlis medy čirpia, Ti gėrva garlinėja. Paukštėlis kožnas lizdų suks, Krūvon šakytas das, Tiktai ba klopato geguta – Kiti jai vaikus išparas. Toj pumpurai išsproginas, Pradžius grioviai, valkėlas, Grait balta ieva sužydas – Jaunomarta panala. Ir vabolaliai atsigaus, Bimbs, zirs pardėn
