2024/04/26

 

MIESTAS, KURIS NESKUBA GYVENTI

Žvelgiant į Talino žemutinę senamiesčio dalį.

Ruduo – tinkamiausias metas atsigręžti atgal, prisiminti tai, ką teko pamatyti vasarą, ramiai pasvarstyti ir patarti tiems, kurie galbūt nutars patys aplankyti Estiją.
Tad šį kartą kelias nuvedė pas tolimesnius broliukus estus į jų sostinę Taliną.

Neringa BUTKEVIČIŪTĖ

Skirtumai ir panašumai

Pasakojimą apie Estiją ir estus pradėsiu nuo seno anekdoto. Žvejoja lietuvis, latvis ir estas. Po valandos neištvėręs lietuvis atsisuka į kitus du žvejus ir klausia: „Ar kimba?“ Praėjus dar valandai atsiliepia latvis: „Ko čia triukšmauji?“ Po trijų valandų pasigirsta esto balsas: „Kaip gali kibti, kai be perstojo kalbatės?“ Taigi, tikriausiai ne veltui sakoma, kad mes, lietuviai, esame Baltijos gruzinai, o patys ramiausi ir lėčiausi – estai.

Ši kelionė anekdotą patvirtino keliais šimtais procentų. Ramiai, be streso, skubėjimo, visai kitu rimtu gyvenantys estai mums, atvykėliams, iš pradžių buvo sunkiai suprantami. „Kaip taip galima?!“ – pradžioje garsiai bandėme aiškintis. Reikėjo, kad praeitų kelios dienos, kol pamažu perpratome ir patys aprimome, sumažinome tempą. Lietuvius išdavė viskas: skubus ėjimas, gestikuliavimas rankomis, garsus kalbėjimas.

Kadangi pirma pažintis su Talinu buvo apsilankymas garsiuosiuose Kadriorgo rūmuose, atrodė, kad nuo mūsų garsios kalbos net rūmų darbuotojai susigūžė. Ir čia laukė pirmas netikėtumas. „Sveiki, lietuvaičiai“, – staiga išgirdome lietuvišką pasisveikinimą iš rūmų apsaugos darbuotojos. Žinoma, tuoj visi būreliu apstojome naują pažįstamą ir įsikalbėję sužinojome, kad jos gimtinė Rokiškyje. Greitai pasijutome vos ne giminės – juk tai iš mums labai artimo krašto. Ponia Aldona sakė, kad jos kolegos, išgirdę garsiai kalbančius turistus, jai iš karto praneša: „Eik pasitikti, tavo lietuviai atvažiavo.“ Šią vasarą mes jau keliolikti buvome.

spūdingas Kadriorgo rūmų – buvusios Rusijos caro Petro I vasaros rezidencijos sodas.

Netrukus radome ir panašumų, tai, ko tikrai nesitikėjome. Vaikštant po išpuoselėtą Kadriorgo rūmų kiemą net mintis nebūtų atėjusi, kad aplink rūmus įrengtas parkas bus panašus į nešienautus Vilniaus parkus. Pasirodo, Vilniaus meras būtent iš estų nusižiūrėjo šį dalyką. Smulkia skaldele nupilti platūs takai po parką tarytum perspėja, kad pasukus į šoną pievos link, nebus smagu eiti. Ten prasideda natūrali, nešienauta pieva. Vis dėlto mums, lietuviams, tai labiau panašu į netvarką nei į ekologiją.

Tikras kantrybės išbandymas buvo ir viešbutis. Administratorius jau duodamas raktus-plastikines korteles perspėjo, kad jas reikia į specialią spyną dėti pamažu. Kaip mes dėsime pamažu! Viens, du ir perbraukta, bet durys neatsirakina. Viena pora taip „kalbino“ duris gal dešimt minučių. Visa bėda, kad tokia užsitęsusi durų atrakinimo procedūra galėjo baigtis nekaip – vyriškiui labai reikėjo į tualetą, todėl atbėgusiam į registratūrą kalbos barjero kaip nebūta, iš išsipūtusių jo akių administratorius suprato, kad daugiau klientas nelauks nė sekundės, ir rankos mostu parodė, kur tarnybinis tualetas. Mums juokas, o kai kam, kaip paskiau sakė, jau akys apsemtos buvo…

Pagarba istorijai

Ne kiekvienas žino, kad iki 1918 metų Talinas turėjo kitą vardą. Jis vadinosi Ravelis. Senoviniuose dokumentuose miestas dar vadinamas Lindanise, Kesoniemi, rusiškai vadintas Колывань (Kolyvan).

Visiems bene didžiausią įspūdį paliko senamiestis, kuris skirstomas į tris dalis: Toompea (Katedros kalva) – buvęs miesto valdžios centras. Dabar čia išsidėsčiusios svarbiausios valdymo institucijos, ambasados. Labai įspūdingai atrodo Estijos parlamento rūmai, žvelgiant iš vienos pusės, tai senovinė Tompėjos pilies siena su bokštu, o įėjus pro jos vartus, visai kitaip atrodantys rūmai. Pasakojama, kad po Tompėjos kalva yra dar viduramžiais iškasti požemiai, kuriuose temperatūra tiek žiemą, tiek vasarą siekia vos 8 laipsnius šilumos. Kažkada čia buvo laikomi kaliniai, vėliau, per Antrąjį pasaulinį karą, gyventojai požemiuose slėpdavosi nuo miestą bombarduojančių bombų. Sovietiniais metais čia rinkdavosi ir maištaujantis jaunimas, kuriuos vienijo meilė pankrokui, išskirtinė išvaizda ir alternatyvus gyvenimo būdas. Dabar bokšto tuneliuose eksponuojami praeitį menantys daiktai.

Toompea pilis, dabartiniai Estijos parlamento rūmai iš abiejų pusių.

Kitas šios senamiesčio dalies nepaprastas objektas – Aleksandro Neviškio soboras, pastatytas carinės Rusijos valdymo laikais. Katedra pasižymi gausia puošyba, mozaikomis ir svogūno formos kupolais. Legenda pasakoja, jog katedra buvo pastatyta ant estų tautos didvyrio Kalevo kapo. Dar viena katedros ypatybė – 11 varpų, iš kurių didžiausias sveria net 15 tonų.

Lyg iš paveikslėlio atrodantis Aleksandro Neviškio soboras.

Antra senamiesčio dalis – senovinis Hanzos stiliaus miestas iki pat XIX a. pabaigos nebuvo sujungtas su Katedros kalva, kuri laikyta atskiru miestu. Svarbiausia žemutinio miesto dalis – Talino rotušė ir Rotušės aikštė. Vienas žinomiausių – Didžiosios gildijos pastatas, kuriame dabar įsikūręs Estijos istorijos muziejus. Taip pat labai žymus objektas – Šv. Olafo katedra, kuri 1549–1625 m. buvo aukščiausias pasaulyje pastatas. Jo aukštis – 124 metrai.

Trečia dalis vadinama estų miestu ir driekiasi piečiau senamiesčio. Čia gyveno daugiausia estai, kurie miesto dauguma tapo tik XIX a. viduryje, skaičiumi pralenkę Baltijos vokiečius. 1997 m. Talino senamiestis (įskaitant ir Toompea) tapo UNESCO Pasaulio kultūros paveldo objektu.

Kokia gi pilis be vaiduoklių.

Nepamiršę jūros

Pasivaikščiojus užburiančiomis Talino senamiesčio gatvelėmis verta nuvažiuoti į dar vieną išskirtinį Estijos sostinės objektą – Jūrų muziejų, kuris įkurtas didžiuliame angare, pastatytame per Pirmąjį pasaulinį karą.

Prieš šimtmetį čia buvo laikomi hidrolėktuvai, naudoti žvalgybai.

Neįprastose muziejaus erdvėse galima susipažinti su visa Estijos, kaip jūrinės valstybės, istorija. Lauke stovi jau eksponatais tapę keturi senieji Estijos karo laivai.

Jūrų muziejaus ekspozicijų salė.

Vis dėlto įspūdingiausias muziejaus eksponatas – povandeninis laivas „Lembit“, pastatytas Anglijoje 1935 m. Beje, tai seniausias pasaulyje povandeninis laivas, eksponuojamas muziejuje. Ne kiekvienam jauku vien būti patekus į šio laivo vidų: siauri liukai, minimalios buities sąlygos puikiai parodo, koks sunkus ir daug ištvermės reikalaujantis buvo šio povandeninio laivo jūreivių gyvenimas. Nelengva net suvokti, kaip jautėsi jūreiviai, tūnodami giliai jūros dugne, kaip įmanoma miegoti siaurose pakabinamose lovelėse, kai šalia ūžia varikliai ir nuo jų sklinda karštis. Laivas gali panirti į 90 metrų gylį ir ten išbūti iki 20 dienų. Čia vienu metu gali būti iki 38 ekipažo narių. Dėl vietos stokos, kol vieni jūreiviai dirbdavo, kiti ilsėdavosi.

Povandeninio laivo „Lembit“ viduje. Neringos Butkevičiūtės nuotraukos

Apsilankius šiame muziejuje supratome, kodėl jis toks populiarus ir vadinamas vienu iš Europos lankomiausių muziejų. Čia vaikštinėjant galima lengvai prarasti laiko pojūtį – kelios valandos gali prabėgti lyg pusvalandis.

Taigi, kaip ir mėgsta estai, pamažu, ramiai, neskubėdami ir nesinervindami, pajudėjome namų link. Viskas čia patiko, tik per tas kelias dienas nepavyko taisyklingai estiškai pasisveikinti – tere päev – mums skambėjo per sunkiai.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video