2023/02/08

 

BEDALIŲ KAIMAS – KUR SAUGOMA PRAEITIS IR PUČIA NAUJOVIŲ VĖJAI

Marijus ir Evelina Drūčiai su dukrele – Bedalių naujakuriai.

Bedaliai – kaimas Kupiškio seniūnijoje, Antašavos parapijoje, 2,5 kilometro į šiaurės vakarus nuo Antašavos, 15 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Kupiškio, 6 kilometrai į pietus nuo Vabalninko.
Gretimi kaimai: Gikonys, Inkūnai, Trasykiai, Veleniškiai. Kaimo žemę kerta Kupiškio–Vabalninko plentas. Kaimo pakraščiu teka Tatulos upės šaka, iš Vakarų prieina Žaliosios girios masyvas (Kiaulėdžių miškas).
Kaimas yra ties Kupiškio ir Biržų rajono riba. 1998 metais čia buvo 2 ūkiai ir 5 gyventojai. Šiuo metu likusi tik viena gyvenama sodyba su trimis žmonėmis.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Pas jauną ūkininką

Į Bedalių kaimą iš Kupiškio reikia važiuoti per Antašavą Vabalninko link. Pravažiavus Gikonių koplytėlę, jau reikia pradėti dairytis, kur čia tie Bedalių kaimo vienkiemiai abipus plento. Viena negyvenama, begriūvanti sodyba palei kelią stūkso kairėje pusėje. Ten pat, tik tolėliau ant kalniuko, matyti tarp medžių paskendęs kito vienkiemio siluetas. Truputį pavažiavus tolyn, dešinėje plento pusėje yra dar viena sodyba. Jos kieme sustatyta žemės ūkio technika, gausi karvių banda, rupšnojanti žolę ganykloje greta šios sodybos, išduoda, kad čia esama ūkininkaujančių žmonių.
Išties kieme pasitikęs žmogus ir buvo jaunasis ūkininkas Marijus Drūtys. Jis papasakojo, kad šioje vietoje kurtis pradėjo maždaug prieš penkerius metus. Turi pieno ūkį, laiko per 100 karvių su prieaugliu. Pieno ūkį perėmė iš mamos Virginijos, kuri gyvena gretimame Gikonių kaime.

„Esu kilęs iš Šiaulių. Ten baigiau Simono Daukanto gimnaziją ir nėriau į ūkininkavimą. Tiesa, buvo minčių apie kokios nors žemės ūkio specialybės studijas, bet visa tai atidėjau. Gal kada nors ateityje.

Esu užaugęs šešių vaikų šeimoje. Visi jie, išskyrus mane, pasuko į miškininkystę. Kol tėvai ūkininkavo Kupiškio krašte, aš gyvenau Šiauliuose pas vyresnę seserį. Atvažiuodavau mamai padėti per vasarą fermoje. Žemdirbiški darbai man pažįstami nuo mažens.

Planuoju plėstis, modernizuoti ūkį. Žaliojo kurso reikalavimai negąsdina. Bandysiu prie jų prisitaikyti. Šiuo metu su nuomojama žeme turiu apie 120 ha žemės. Tai pievos ir kukurūzai. Pasinaudojęs jaunojo ūkininko programa susiremontavau ūkinio pastato stogą, įsigijau telyčių. Reikia tvarkyti ir gyvenamąjį namą, visą sodybą, tik tam vis dar nėra laiko. Dabar prioritetas ūkis“, – kalbėjo pašnekovas.

Pasak jo, pirmieji šios sodybos šeimininkai buvo prieškario ūkininkai Klasčiai. Jie turėjo apie 50 ha žemės. Išmokslino savo vaikus. Pokario metais jie nuo tremties į Sibirą slapstėsi Rokiškio rajone, o sodyboje jų gyveno kiti žmonės. Kolūkis šios sodybos ūkiniuose pastatuose laikė arklius.

Jo mama šią sodybą iš paskutinių jos savininkų nusipirko apie 2006 metus. Taigi čia kurį laiką gyveno jo tėvai, vėliau darbininkai. Kažkiek laiko sodyba buvo ir negyvenama.
Marijus sakė, kad jo žmona Evelina yra kilusi iš Žaidelių kaimo. Ji labiau norėjo gyventi mieste, bet ši sodyba prie gero kelio. Jei reikia, tai ir tą miestą nesunku greitai pasiekti.
Evelina papasakojo, kad anksčiau dirbo Kupiškyje, vienoje kavinėje. Dabar šeimininkauja namuose, nes augina dukrytę. Neseniai buvo jos krikštynos.

Su Marijumi pasigrožėjome jo žalmargių karvių banda, kaip tvarkingai jos visos per ganyklą traukė melžimo aikštelės link.

Paklaustas, ar visgi nepasiilgsta Šiaulių, ten likusių draugų, Marijus atsakė, kad retkarčiais ištaiko laiko ten nuvažiuoti. Susitinka ir su draugais. Kai kas iš jų ir grįžti paragina, bus rami galva. Bet jam jau ir Bedaliuose gerai. Susipažino su aplinkiniais ūkininkais iš Kupiškio ir Biržų rajonų. Tarp jų yra ir jo bendraamžių. Vieni kitiems prireikus stengiasi padėti, patalkininkauti.
Beje, Marijus pokalbio pabaigoje mane pataisė, kad reikia kaimo pavadinimą kirčiuoti žodžio gale. Pabandžiau, ir nebeliko to akcento, kad tas pavadinimas reiškia kažkokį nesėkmingą, neturtingą, nedalingą kaimą.

Vėliau skaitydama enciklopedijoje apie šį kaimą, supratau, kad jo pavadinimas galėjo kilti iš žmogaus pavardės Bedelis, Bedalis.

Kur buvo kaimo vidurys

Labai apsidžiaugiau, kai pasisekė susisiekti su Bedalių kaimo senbuvių palikuonimi Alvidu Narvidu ir apsilankyti jo prosenelių, senelių ir tėvų sodyboje, kurią šis žmogus su šeima puoselėja. Po kaimo išskirstymo į vienkiemius ji vienintelė išliko toje pačioje vietoje, kur buvo kaimo ulyčios vidurys.

Elžbieta Narvydienė Bedaliuose su savo vaikais. Stovi iš kairės Antanas, Adolis ir Julius. Sėdi iš kairės Adelė, o iš dešinės – Emilija.

„Kada sodyba įkurta, nežinau. Nežinau ir kas čia prieš Narvidus gyveno, kokia buvo mano probobutės mergautinė pavardė. Mat mano prosenelis į šią sodybą atėjo kaip užkurys. Senelis yra pasakojęs, kad anksčiau čia stovėjo dūminė pirkia. Kelios kartos Narvidų ją vis perstatinėjo, gražino.

Prosenelio vardas buvo Jonas. Jis turėjo du sūnus Joną ir Antaną. Antanas Narvydas buvo mano senelis. Mūsų pavardės rašymas dokumentuose įvairuoja. Senelio pavardė su „y“ , o mano tėvo kai kuriuose dokumentuose ir mano dokumentuose jau parašyta „i“.

Mano seneliai Antanas ir Elžbieta susilaukė penkių vaikų Antano, Juliaus, Adolio, Emilijos ir Adelės. Bobutė buvo kilusi nuo Vabalninko. Senelio brolis Jonas turėjo du sūnus Vladą ir Praną bei dvi dukteris. Senelis turėjo apie 17 ha žemės, ūkininkavo.

Mano tėvas Julius liko gyventi tėviškėje. Vedė Stasę Sirbikaitę nuo Antašavos. Abu kolūkiniais laikais dirbo laukininkystės brigadoje, fermose. Mano tėvų šeimoje buvo du vaikai – aš ir sesuo Jūratė. Ji jau mirusi. Gyveno Šiauliuose. Tarp gyvųjų nebėra nė vieno ir senosios kartos atstovo. Dauguma Narvydų giminės mirusiųjų palaidota Gikonių kapinaitėse.
Gyvename Kupiškyje. Ką ten ant to asfalto veikti? Dažnai po darbo nuvažiuoju pabūti į tėviškės sodybą. Čia su žmona mėgstu tvarkytis, praleisti laiką. Yra kūdra. Dukra Daiva ir sūnus Audrius iš Vilniaus su savo vaikais irgi atvažiuoja pasibūti“, – pasakojo Alvidas.

Buvusi kelių kartų Narvydų sodyba Bedalių kaime, kurią šiuo metu prižiūri Alvidas Narvidas

Po sodybą vaikštinėjome su Alvidu ir jo žmona Rita. Sodybos šeimininkas papasakojo, kad kaimo vaikai lankė Antašavos mokyklą. Jis yra baigęs tuometinį Panevėžio politechnikumą. Dirbo energetiku. Šiuo metu darbuojasi vienoje degalinėje.

Alvidas su žmona Rita puoselėja tėviškės sodybą Bedaliuose.

Ritą pažinau, kaip buvusią Kupiškio pašto darbuotoją. Moteris sakė, kad ten jau nebedirba. Pasirinko išankstinę pensiją.

Alvidas parodė ant pievelės netoli namo akmenį su duobute. Tai, anot vieno etnologo, su kuriuo konsultavosi, yra apeiginis akmuo iš Pagonybės laikų, gal pagoniškas šeimos altorėlis.

Tas akmuo daug metų gulėjo prie namo durų slenksčio, buvo tarsi laiptelis. Kitą tokį pat su duobute akmenį iškasęs prie miškelio, kai tvarkė sodybos kiemą. Dabar jis puošia gėlyną. Tie radiniai liudija, kad šioje vietoje žmonių gyventa jau pirmykščiais laikais.

Pagoniškas apeiginis akmuo Bedalių kaime, Narvidų sodyboje.

Kieme šalia kūdros auga nedidelė storakamienių beržų alėja. Juos, pasak Alvido, sodino jo tėvas su savo broliu, gavę tokią užduoti mokykloje. Tolėliau už tų beržų senais laikais ėjo kelias ir buvo išsibarsčiusios kitos kaimo sodybos. Dabar ten dirbami laukai. Kai tas kryžius sutrūnijo, Alvidas pasirūpino nauju kaimo kryžiumi. Tik jį pastatė prie įvažiavimo į savo sodybą, visiems matomoje vietoje.

Bedalių kaimo kryžius prie Narvidų sodybos.

Gėlynai, nuolat šienaujama aplinka, prižiūrimas daržas, tvarkingi trobesiai liudija ne tik dabartinių sodybos šeimininkų darbštumą, bet ir jų pagarbą praeičiai. Tų ženklų dar daugiau pamačiau viduje. Viename namo kambaryje ant sienų iškabintos senos fotografijos, iš kurių žvelgia čia gyvenę, gimę ir augę žmonės. Buvusi kamara skirta senoviniams namų rakandams. Daug jų pririnkta, gražiai sukabinta viskas, išdėliota. Jei prabiltų tie daiktai, tai jų pasakojimai netilptų ir į storiausią knygą. Ten būdama pasijutau tarsi Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse apsilankiusi. Keista, tik niekaip negalėjau kamaros ekspozicijos gerai nufotografuoti. Bandžiau ir fotoaparatu, ir mobiliuoju telefonu, bet išlįsdavo kažkokie šešėliai ir gana. Su Alvidu nusijuokėme, kad namų dvasios šiandien nenusiteikusios.

Namo kamaroje saugomi seni Narvidų šeimos rakandai. Autorės nuotraukos.

Iš archyvų

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko ir Alvydo Totorio parengtoje informacijoje rašoma, kad Bedalių kaimas susiformavo XVII a. ir vadinosi Vidiškiais. Priklausė Upytės pavieto, Vabalninko seniūnijos Mažuknėnų vatijai ir Vabalninko parapijai. Pirmą kartą paminėtas 1683 metais. Tada buvo penki dūmai (ūkiai): Petro Bedeliūno, Venclavo Gataučio, Martyno Transkio, Andrijaus Šimonio, Helarijaus Bedelio.

1698 metais Bedaliuose buvo 4 valakai žemės ir šeši dūmai. Panašu, kad kaimas nukentėjo Šiaurės karo ir maro metu, nes 1738 metais bebuvo likę trys dūmai.

XIX a. pirmoje pusėje panaikinus seniūnijas kaimas atiteko Vabalninko valstybiniam dvarui, o šį padalinus – Stumbriškio valstybinam dvarui.

1853 metais kame buvo 4 prievoliniai dūmai (Jono Klasčiaus, Jono Narvydo, Jono Gataučio, Justino Girijoto). Valstiečiai turėjo 6 gyvenamuosius ir 21 ūkinį pastatą. Laikė 25 arklius, 16 jaučių, 26 karves, 38 avis ir ožkas, 17 kiaulių.

1861–1915 metais Bedaliai priklausė Panevėžio apskrities Stumbriškio valsčiui, Darsiškių seniūnijai, iki1906 metų – Vabalninko parapijai.

1923 metais kaime buvo 8 ūkiai ir 48 gyventojai. 1932 metais prie kaimo buvęs 20 ha valdiškos žemės 4 metais kaimas priklausė skirtas Povilui Lazdynui.

1942 metais buvo11 namų ūkių: Prano Klasčiaus, Petro Paliulionio, Antano Girijoto, Jono Narvydo, Elzės Narvydienės, Antano Maniko, Povilo Vidugirio, Liongino Gataučio, Prano Aukštikalnio, Jono Karoblio, Stasio Šimonio. Iš viso 52 gyventojai.

1919–1954 metais kaimas priklausė Biržų apskrities Vabalninko valsčiui, Račgalių seniūnijai ir apylinkei. 1954–1988 metais – Antašavos, nuo 1988 metų – Kupiškio apylinkei. 1950–1959 metais priklausė Vabalninko rajonui, o nuo 1959 metų – Kupiškio rajonui. Iš pradžių čia buvo „Žalgirio“, o nuo 1959 metų – Antašavos kolūkio teritorija.

1959 metais Bedaliuose taip pat buvo 11 ūkių: Juliaus Narvydo, Elzės Narvydienės, Povilo Vidugirio, Antano Vaitiekūno, Vaclovo Čekausko, Prano Klasčiaus, Uršulės Narvydienės, Antano Maniko, Onos Gatautytės, Marijos Karoblytės, Prano Aukštikalnio. Iš viso 33 gyventojai.

Vykstant melioracijai kaimas sunyko. 1988 metais buvo likę 5 vienkiemiai (A. Maniko, J. Narvydo, J. Narvydienės, B. Samulionio, M. Karoblienės).
1935 metais užrašyti vietovardžiai: Antrieji šniūrai, Margelės, Padaržės, Platieji, Pridotkas, Pirmieji šniūrai, Siaurelis, Smėlynė, Skersinės, Šniūreliai (dirvos), Antstulpio, Atžalinė, Aikštelė, Blindynė, Balalė, Degimai, Kluonai, Klynai, Pakluonės, Pašylė, Telėtnykas, Telėtnykai, Užuravė, Užulėknis, Žydbala (pievos), Džiugiškiai, Lieknelis (pelkės), Pagrinda, Pylimas (keliukai), Stulpys (griovys), Velniakudrė (duobė).

Dalintis
Komentarų nėra

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video