2023/11/29

 

SKAPIŠKYJE NUPINTAS BRANDUS PIENIŲ VAINIKAS

„Šių metų XXVI tarptautinio teatrų festivalio pirma diena skirta laisvės, jos kovotojų prisiminimui ir pagerbimui, ukrainistikos temai, antra – jaunimui, Europos jaunimo metams. Tą dieną pasirodė Lietuvos ir Latvijos jaunimo teatrai. Trečia diena skirta Maironiui, tautos atgimimo dainiui“, – apie festivalį pasakojo jo režisierė Vita Vadoklytė. Ji pridūrė, kad ir gamta buvo labai palanki renginiams. Lietus nesutrukdė programai.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Laisvės kainos liudijimai

V. Vadoklytė, festivalio sumanytoja ir organizatorė, pasidžiaugė, kad gamta visas dienas buvo palanki renginiams. Lietus nesutrukdė gausiai programai. Aldonos Vasiliauskienės sodyboje, kur pirmą dieną vyko ir čia įkurto ukrainistikos muziejaus veiklos 10-mečio paminėjimas, režisierė susirinkusiems svečiams sakė, kad festivalyje daug dėmesio skirta laisvės temai. Šiemet sukako 50 metų nuo laisvės šauklio Romo Kalantos susideginimo, tad vakare visi pakviesti pasižiūrėti spektaklio, kuris pastatytas pagal rašytojo, kurio tėvas buvo partizanas, o jo šeima ištremta į Sibirą, kūrybą.
Skapiškio kultūros namuose surengtos kraštiečio rašytojo, žurnalisto, tremtinio Jurgio Usinavičiaus (Napalio Augulio) naujos knygos „Vėjas“ sutiktuvės, skirtos autoriaus 90-osioms gimimo metinėms. Į renginį jis atvyko su žmona Irena ir sūnumi fotografu Virgilijumi Usinavičiumi-Auguliu.

V. Vadoklytė priminė, kad rašytojas ne pirmą kartą atvyksta į festivalį. Jis yra skaitęs pranešimą 2011 metais, minint tremčių 70-metį. Rašytoją sieja ilgametė draugystė su Kupiškio viešosios bibliotekos Skapiškio skyriumi.

Knygos sutiktuvių vedėja, Kupiškio viešosios bibliotekos darbuotoja Lina Matiukaitė, taip pat prisiminė, kad pažintis su rašytoju Jurgiu Usinavičiumi prasidėjo per knygas. Dėl pirmo romano „Išskridusios bitės“ pristatymo 1996 metais tuometinė Skapiškio bibliotekininkė Jolita Pipynienė važiavo tartis su rašytoju į „Mūsų sodų“ redakciją, kur jis tuo laiku dirbo. Vėliau savo knygas rašytojas pristatinėjo dažniausiai birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, nes jose atsispindi tremties tema ir rezistencija. Šiai temai rašytojas liko ištikimas visuose savo septyniuose romanuose, kurie parašyti per 1995–2014 metus.

Atsiminimų knygos „Vėjas“ sutiktuvės Skapiškyje. Iš kairės: renginio vedėja, Kupiškio viešosios bibliotekos darbuotoja Lina Matiukaitė, šios knygos autorius Jurgis Usinavičius ir Vilma Banytė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro leidybos skyriaus vedėja. Autorės nuotraukos

Pasak L. Matiukaitės, visuose J. Usinavičiaus romanuose daug autobiografinių dalykų, tik pakeisti žmonių, vietovių vardai. Kas žinojo apie tuos įvykius, galėjo atspėti, apie ką kalbama.
Nauja rašytojo knyga nuo seniau išleistų skiriasi. Tai ne romanas, o prisiminimų, pokalbių ir atsisveikinimų knyga. Išskirtinė ir tuo, kad pradedama nuo nuotraukų su išsamiais prierašais. Jie suintriguoja skaityti toliau.

Kodėl taip sukomponavo knygą, paklaustas rašytojas atsakė, kad norėjo viską kitaip, neįprastai pateikti. Tai istorinės nuotraukos žmonių, apie kuriuos rašo. Ar šis jo sumanymas geras, ar prastas, spręs skaitytojai. L. Matiukaitė tokį sumanymą pagyrė ir klausė, kodėl „Vėjas“ įvardyta ir kaip atsisveikinimų knyga.

„Galvojau, kad su tais žmonėmis niekada daugiau nebesusitiksiu. Tai tarsi atsisveikinimas su jais. Gal ir atsisveikinimas su pačia kūryba, kad ateina metas padėti tašką. Kai manęs klausia, kaip gyvenu, atsakau, kad pagal amžių. Tenka gyventi ilgiau nei kitiems giminės atstovams. Norėjau patikslinti savo romanų detales. Čia daugiau dokumentikos, tikresni prisiminimai. Norėjau viską kuo autentiškiau pateikti.

Dabar sugrįžęs į Skapiškį pravažiavau vaikystės keliais. Į aplinką žvelgiu per prisiminimų prizmę. Tas kelias į Skapiškį vingiuotas, mišku apaugęs, pasirodė toks pat. Kiek per jį eita, važiuota per gyvenimą, vaikystėje. Sustojome ir prie Skapiškio bažnyčios. Kunigas pakvietė į vidų. Ši bažnyčia kelia daug prisiminimų. Čia su Vidmantu Markevičiumi buvome klapčiukai. Jis dar likęs iš nedaugelio mano bendraamžių, su kuriuo galiu apie tuos tolimus laikus pasikalbėti. Abu klupinėjome apie altorių. Dievo stalą reikėdavo apdengti tokia staltiese. Labai sunku būdavo storą brevijorių pernešti. Kunigas Kasperiūnas mums padėdavo“, – kalbėjo apie atsisveikinimo prasmę ir prisiminė vaikystę rašytojas.

Jis sakė, kad su visais knygoje aprašomais žmonėmis jo asmeniškai yra kalbėta. Čia minima daugiau žmonių nei romanuose. Stengtasi parašyti taip, kaip buvo.
L. Matiukaitė atkreipė dėmesį, kad ir prisiminimų knygoje išlieka labai vaizdingas J. Usinavičiaus pasakojimo stilius, graži sakinių struktūra.

Šiai nuomonei pritarė ir knygos „Vėjas“ sutiktuvėse dalyvavusi Vilma Banytė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro leidybos skyriaus vedėja. Šio centro leidykla pernai išleido šią J. Usinavičiaus knygą.

V. Banytė teigė, kad jų centras per metus kartu su mokslinėmis-istorinėmis knygomis išleidžia ir kelias grožines ar atsiminimų, dienoraščių knygas.

„Džiaugiamės bendradarbiavimu su knygos „Vėjas“ autoriumi. Nors jis sako, kad gyvena pagal savo amžių, bet su juo bendraujant amžiaus ribos išnyksta. Ši knyga ypatinga, nes yra atsiminimų, kuriuos parašė rašytojas. Jo stilius labai meniškas. Manau, jog labai gerai, kad knygą pradėjome nuo nuotraukų. Tai buvo geras autoriaus sumanymas. Jos tarsi surištos su antra knygos dalimi. Skaitai toliau ir atrodo, kad tuos žmones pažįsti.

Esame palaiminti, kad dar turime žmonių, kurie gali paliudyti, kaip buvo. Kartais atrodo, kad tokios skaudžios temos svetimos jaunimui, jų nedomina. Mane džiugiai stebina, kad J. Usinavičiaus kūryba knygų mugėje buvo susidomėjęs jaunimas. Nemaža eilutė prie jo buvo sustojusi autografų, klausinėjo, domėjosi. Gal tie jaunuoliai studijuoja istoriją, gal iš savo senelių ar tėvų yra girdėję apie Sibiro tremtis, rezistenciją“, – kalbėjo V. Banytė.

Renginio pabaigoje J. Usinavičius perskaitė savo eilėraštį „Atsisveikinimas“. Prisimintas ir rašytojo gimtadienis. Ta proga jį pasveikino kultūros darbuotojai, bibliotekininkai, artimieji, draugai. V. Vadoklytė įteikė rajono mero Dainiaus Bardausko pasirašytą Savivaldybės padėkos raštą J. Usinavičiui už istorinės Kupiškio krašto praeities įamžinimą savo knygose ir 90-ojo gimtadienio proga.

Vilties ir troškimų tęsėjas

Tą dieną vyko ir Zenono Nekrošiaus bei Virgilijaus Usinavičiaus-Augulio fotografijų parodos „Kelias į Laisvę. Lietuva 1988–1991 metais“ atidarymo šventė Skapiškio kultūros namų antro aukšto balkone.

Renginyje dalyvavo tik vienas iš autorių, V. Usinavičius-Augulis, rašytojo J. Usinavičiaus sūnus.

Du menininkai – tėvas rašytojas Jurgis Usinavičius (Napalys Augulis) ir sūnus fotografas Virgilijus Usinavičius-Augulis.

V. Vadoklytė per šios parodos atidarymo šventę sakė, kad labai simboliška, kad palaikydami ukrainiečius, kovojančius su Rusijos agresija, gyvendami pasaulinių įvykių ritmu čia eksponuojame šią parodą.

„Manau, kad Virgilijus yra savo tėvelio nueito kelio, savo senelio, partizanų vado, vilties ir troškimų tęsėjas“, – kalbėjo ji.

V. Usinavičius-Augulis papasakojo, kad ši paroda buvo sumanyta Lietuvos Nepriklausomybės 25-mečiui paminėti. Jos kuratoriai buvo fotomenininkai Jonas Staselis ir Algimantas Aleksandravičius.
„Peržiūrėję to meto nuotraukų archyvą pamatėme, kad kai kurias nuotraukas galime ir kitiems parodyti, ir pradėjome įgyvendinti savo sumanymą. Tiesa, iš pradžių norėjome suburti ir kitus fotografus, kurie fotografavo to meto įvykius, jungtinei parodai surengti, bet tai pasirodė sunkiai įgyvendinimas sumanymas. Tad nusprendėme dviese imtis parodos rengimo. Čia atsispindi visi svarbiausi to meto įvykiai. Nebuvome gal tik keliuose.

Pirma paroda prieš septynerius metus buvo atidaryta Fotomenininkų sąjungos galerijoje. Vėliau keliavo į Latviją, į Lisaboną (Portugalija), Baltarusiją ir po Lietuvą“, – kalbėjo V. Usinavičius-Augulis.
Fotografuoti jį išmokė tėvas. Gal 3–4 klasėje pakabino fotoaparatą ant kaklo ir išleido į kiemą fotografuoti. Išmokė išryškinti, atspausti nuotraukas. Šios tėčio pamokos nulėmė Virgilijaus profesiją ir pašaukimą.

Į fotografiją vėliau gilinosi studijuodamas žurnalistiką, dirbdamas spaudoje. Kartu su Z. Nekrošiumi turi fotostudiją „Šviesos ratas“.

Darbe su skaitmenine fotografija dirba, o savo malonumui fotografuoja juostiniu fotoaparatu.

„Naudoju panoraminę kamerą. Manau, kad šiuolaikinėje fotografijoje daug manipuliacijos. Galime žiūrėti ir nesuprasti, ar tikras vaizdas, ar sumontuotas, suklijuotas gali būti. Aš pasirinkau nuotraukų spausdinimą be jokio kompiuterinio jų apdorojimo. Tokiu būdu fotografuojant melavimas gali būti minimalus (tamsinimas, juodinimas, šviesinimas)“, – apie fotografavimą pasakojo V. Usinavičius-Augulis.

Vėliau visi rinkosi į didžiąją salę pasižiūrėti Skapiškio teatro „Stebulė“ pastatymo pagal J. Usinavičiaus kūrybą „Nulaužytų šakų giesmės“, kurio režisierė V. Vadoklytė.

Pirmą festivalio dieną vainikavo Kupiškio kultūros centro Skapiškio padalinio teatro „Stebulė“ spektaklis „Nulaužytų šakų giesmė“ pagal tremtinio, rašytojo Jurgio Usinavičiaus kūrybą, kurį režisavo Vita Vadoklytė.

Pilnatvės pojūtis

Pasibaigus festivaliui pakalbinta jo sumanytoja ir režisierė Vita Vadoklytė sakė jaučianti kultūrinę pilnatvę. Šį kartą „Pienių vynas“ buvo itin brandus.
„Kiekvienas festivalis yra išbandymas. Vis pagalvoji, kam to ir kiek reikia. Labai svarbu kiekvieno renginio turinys, ką darai, ką daro aplinkiniai žmonės. Festivalio kartelę kaskart kilsteli jo renginiuose šalia meno mėgėjų dalyvaujantys ir profesionalai. XXVI „Pienių vynas“ festivalyje kūrybiniais darbais paminėjome tautos dainiaus poeto Maironio 160-ąsias gimimo metines. Aktoriaus Ramūno Abukevičiaus skaitomos šio poeto eilės bažnyčios šventoriuje labai siejasi su šių dienų aktualijomis. Maironio yra vaikščiota po Skapiškį. Jis čia atvažiuodavo. Šiemet prisiminėme ir rašytojo, poeto, avangardinio kino kūrėjo Jono Meko 100-ąsias gimimo metines. Jo eiles skaitė aktorius, bardas Gediminas Storpirštis.

Daug žiūrovų sulaukė filmas „Drugelio širdis“, kurio režisierė Inesa Kurklietytė ne kartą yra dalyvavusi mūsų festivalyje. Smagu, kad netikėtai sulaukėme ir aktorės Eglės Jackaitės, kuri skaitė poeziją.

Festivaliui pilnatvės suteikė ir jame dalyvavę muzikiniai kolektyvai. Į renginį atvykę žmonės neliko abejingi kraštietės, profesionalios menininkės Lionės Grigaliūnaitės tapybos darbų parodai. Miela buvo sulaukti rašytojo, kraštiečio ir bičiulio J. Usinavičiaus su šeima. Manau, kad festivalio dalyviams, žiūrovams daug kas įstrigo į širdį iš turiningos festivalio programos.
Jaunimo dienos renginių programą paįvairino Kupiškio jaunimo centro ugnies žonglierių grupė“, – festivalį apibūdino režisierė.

V. Vadoklytė padėkojo visai organizacinei festivalio komandai, kuri kūrė jaukią namų aplinką, kad jaustųsi laukiami ir festivalio dalyviai, ir žiūrovai. Pasibaigus šiam festivaliui režisierės mintys jau skrieja į kitus metus ir pradeda dėlioti festivalio „Pienių medus“ mozaiką.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video