2023/02/08

ADOMYNĖ – NUO DVARO IKI DIDELĖS GYVENVIETĖS

Adomynės dvaras laukia turistų.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos

Adomynė – Šimonių seniūnijos kaimas, parapijos centras, 10 kilometrų į rytus nuo Šimonių, 8 kilometrai į šiaurės vakarus nuo Svėdasų, 18 kilometrų į pietryčius nuo Skapiškio ir 27 kilometrai į pietryčius nuo Kupiškio. Gretimi kaimai: Beregiai, Geiminiai, Naujikai, Ruzgai, Vodonys. Vakariniu pakraščiu teka Aluotis, Jaros dešinysis intakas. Čia, 2003 metų duomenimis, buvo 125 kiemai, 328 gyventojai. Šiuo metu, remiantis seniūnijos pateikta informacija, Adomynėje savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs 241 žmogus.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Rengėsi priimti ukrainiečius

Apie Adomynę ir jos darbščius, kūrybingus žmones rašyta ne kartą. Lietuvoje ši vietovė garsėja medinės klasicizmo architektūros dvaru ir kulinarinį šio krašto paveldą reprezentuojančiomis pagrabinėmis bandelėmis.

Adomynės mokyklos pastatas.

Šį kartą į Adomynę pažvelgėme tarsi iš šalies eilinę darbo dieną. Įvažiuojant į šią gyvenvietę iš Beregių kaimo pusės nebuvo matyti nei žmonių, nei mašinų. Turistinis, daržininkystės sezonas dar neprasidėjęs ir šaltoka pavasario diena kišti nosį į lauką be būtino reikalo, matyt, žmonių neviliojo. Rymojo nutilęs dvaras ir ryškiai geltonai dažyta bažnytėlė. Šiek tiek gyviau buvo Adomynės centre prie „Aibės“ parduotuvės. Čia vis stabtelėdavo vienas kitas automobilis, pro šalį pramynė dviratininkas.

Vienoje iš Adomynės parduotuvių dirbančios pardavėjos (iš kairės) Alma Vizbaraitė ir Kristina Kurkulienė.

Pirmiausia užsukau į mokyklos pastatą, su nupieštu vaiku ant fasadinės sienos.

Adomynės mokyklos pastatas.

Šiandien čia yra Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos ikimokyklinio ugdymo skyrius, vaikų dienos centras, biblioteka, medicinos punktas ir buvo rengiamasi laisvose mokyklos klasėse įkurdinti nuo karo bėgančius ukrainiečius. Vėliau Šimonių seniūnijoje sužinojau, kad Savivaldybės prašymu čia parengtos vietos maždaug 17 žmonių apnakvinti. Yra visi patogumai, sąlygos pasiruošti valgį. Vis dėlto tai būtų laikina stotelė karo pabėgėliams pailsėti, apsiprasti naujoje vietoje.

Buvusiose klasėse įrengtos vietos apsistoti nuo karo bėgantiems ukrainiečiams.

Kelios moterys tą dieną ruošė antrame mokyklos aukšte ir poilsio kambarį, kuriuo naudotųsi čia apsistoję ukrainiečiai.

Ne tik apie biblioteką

Su Adomynės bibliotekininke Egidija Namiejūniene pasikalbėjome apie skaitytojus ir šio kaimo kasdienybę. Ji ne adomynietė. Gyvena Bugailiškiuose ir beveik kasdien 6 kilometrus į darbą ir tiek pat atgal į namus numina dviračiu. Kai kelius užpusto, tenka tą kelią ir pėsčiomis sukarti.

Adomynės bibliotekininkė Egidija Namiejūnienė.

„Koks čia stebuklas! Normalus kaimo atstumas. Kai kurie žmonės kasdien specialiai po dešimt kilometrų eina pasivaikščioti“, – išsakius nuostabą, kad tiek daug vaikšto, sureagavo pašnekovė.

Moteris bibliotekoje dirba nuo 1991 metų rugsėjo. Biblioteka nuo 1956 metų buvo dvare. Pradėjus 1993 metais dvarą restauruoti ji laikinai perkelta į buvusį kolūkio kontoros pastatą šalia sporto salės. Šiuo metu tas pastatas jau nugriautas. Į dvarą biblioteka sugrįžo po trejų metų. Vėl persikraustyti teko 2017 metų rudenį į šias mokyklos patalpas, kai Kupiškio viešosios bibliotekos fondą sumanyta sujungti su mokyklos bibliotekos fondu.

„Iš čia jau nebelabai kur būtų kraustytis. Kraustynės gerokai išvargindavo. Kaskart reikėdavo pasukti galvą, kaip knygų fondą išdėlioti pagal nustatytą tvarką.
Mano darbo pradžioje Adomynės biblioteka aptarnavo gyventojus, įsikūrusius visoje buvusioje Adomynės kolūkio teritorijoje. Tuo metu Adomynėje ir aplinkiniuose kaimeliuose buvo apie 500 žmonių. Pagal 2021 metų statistikos duomenis, šiame mikrorajone gyveno 462 žmonės ir buvo 113 skaitytojų. Taigi per trisdešimt metų kažkur pradingo arti šimto žmonių“, – pakomentavo pašnekovė.

Bibliotekininkė džiaugėsi, kad mokyklos pastate bibliotekos patalpos daug šviesesnės ir geriau šildomos nei buvo dvare. Anot jos, labai gerai, kai biblioteka yra po vienu stogu su kitomis įstaigomis. Antai žmogus eina pro šalį į medicinos punktą ir kartu užsuka į biblioteką. Jos paslaugomis naudojasi dienos centro vaikai, su mokytoja ateina ikimokyklinukai, kartu organizuojami visokie renginiai, vyksta bendradarbiavimas tarp šių įstaigų.

E. Namiejūnienė nuogąstavo, ar ilgai pavyks išlaikyti gyvybingą mokyklos pastatą. Šiuo metu ikimokyklinukų grupę lanko tik penki vaikai. Daugiau jų susirenka į vaikų dienos centro užsiėmimus. Viskas priklausys nuo vaikų skaičiaus. Jei jų drastiškai nesumažės, reikės šio pastato. Deja, jaunimo kasmet mažėja. Dauguma patraukia į miestus, kur galima be vargo rasti darbo. Viena kita atsikraustanti į Adomynę gyventi jauna šeima nekompensuoja tų praradimų.

Pašnekovė prisiminė, kad po mokyklos stogu glaudėsi ir bendruomeniniai šeimos namai. Adomynėje buvo įgyvendintas pozityvios tėvystės projektas. Atvažiuodavo skaityti paskaitų medikai, psichologė. Baigus vykdyti tą projektą, nebeliko ir šeimų sambūrio.
Bibliotekininkė sakė, kad blogiausia būtų vietiniams gyventojams, jei netektų medicinos punkto. Senstant kaimui reikia, kad medicinos paslaugos būtų kuo arčiau žmogaus.

Reikalinga biblioteka ir kaip kultūros salelė kaime. Šiuo metu ir knygų fondas nuolat atnaujinamas, ir užtektinai užsakoma periodinių leidinių. Pernai birželį atnaujinta kompiuterinė įranga.

„Manau, kad tai bus ir virtuali, internete pristatoma, ir reali kelionė tuo maršrutu. Kas domisi Kupiškio kraštu, turės gerą progą susipažinti su jo dvarų ir vienuolyno kultūra, paragauti dvariškių ir vienuolių valgių“, – teigė pašnekovė.

Kaimas mokytojos akimis

Adomynėje apsilankėme ir pas ilgametę mokyklos direktorę Danguolę Mašauskienę. Šiuo metu moteris aktyviai dalyvauja Adomynės bendruomenės veikloje, yra etnografinio ansamblio „Jara“ narė.

Iš Danguolės, baigusios tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute lituanistikos studijas, taisyklingos lietuviškos kalbėsenos buvo sunku spręsti, ar ji vietinė, ar kilusi iš kito Lietuvos regiono.

To paklausta, Danguolė nusijuokė ir patvirtino, kad kupiškėniškai kalbėti jai sunku, nors dalyvaujant „Jaroje“ ir teko pramokti. Jos gimtasis Vaitkūnų kaimas yra netoli Adomynės, kitoje Jaros (Malaišos) upės pusėje. Ten jau Anykščių rajonas.

Buvusi ilgametė Adomynės mokyklos direktorė Danguolė Mašauskienė.

„Vaitkūnai yra prie trijų rajonų (Anykščių, Rokiškio ir Kupiškio) sankirtos. Ten gyveno daug iš kitur atsikėlusių žmonių. Mano amžinatilsį tėveliai, Juozas ir Bronislava Kutkai, irgi nekalbėjo grynai tarmiškai. Adomynėje taip pat buvo iš visur suvažiavę gyventi specialistai. Taigi visi stengėsi kalbėti bendrine lietuvių kalba. Taip susiklostė, kad likau be tarmės“, – pasakojo D. Mašauskienė ir pridūrė, kad yra baigusi Svėdasų vidurinę mokyklą.

Baigusi studijas Danguolė buvo gavusi paskyrimą į tuometinę Kupiškio Vlado Rekašiaus vidurinę mokyklą. Tik ten padirbėti jai neteko nė dienos, nes tuo metu Švietimo skyriaus vedėju dirbęs Stanislovas Rugaitis priprašė važiuoti į Adomynę, kur stigo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo.

„Neketinau likti Adomynėje. Galvojau, kad atidirbsiu trejus metus, kiek priklauso pagal paskyrimą, ir trauksiu į didesnį miestą. Baidė sena, suklypusi, malkomis kūrenama mokykla. Direktorė pasitiko su dviem raktų ryšuliais. Po Vilniaus buvo sunku toje glūdumoje apsiprasti. Bet čia būsimą vyrą Daną (aplinkiniai jį vadina kažkodėl Donatu), kolūkio inžinierių-mechaniką, sutikau. Po vestuvių kolūkis pažadėjo duoti namą. Taip pamažu ir įleidau šaknis Adomynėje.

Tuo labai džiaugėsi mano tėvai, nes aš juos galėjau dažnai aplankyti. Mano sesuo apsigyveno Vilniuje. Brolis įsikūrė netoliese, Anykščiuose, bet dirbo tolimųjų reisų vairuotoju. Taigi jie pas tėvus daug rečiau atvažiuodavo“, – apie įsikūrimo pradžią kalbėjo Danguolė.
Ji, tapusi mokyklos direktore, niekada neatsisakė ir lietuvių kalbos pamokų. Laikėsi nuostatos, kad reikia dirbti mokytoja, kad suprastų mokytojus. Džiaugėsi mokyklos kolektyvu. Adomynė visada atrodė šviesus kraštas.

Ilgainiui pagražėjo ir mokykla. Buvo nugriauta sutrešusi jos medinė dalis ir pastatytas mūrinis priestatas. Kolūkis jį statė savo jėgomis. Gal vienintelis aplinkui buvo ėmęsis mokyklos statybos darbų. Stigo gerų statybininkų. Tie darbai gerokai užtruko.

„Atnaujintoje mokykloje vykdavo šventiniai minėjimai, koncertai. Buvo daug mokinių. Adomynė buvo nauja gyvenvietė, kurioje kūrėsi jaunos šeimos. Kolūkis, pirmininkas, šviesaus atminimo Jurgis Valeckas, tuo metu dėjo pastangų, kad čia gyventi žmonėms būtų patogu. Atsirado buitinio gyventojų aptarnavimo centriukas, vaikų lopšelis-darželis. Dabar jo pastatas už tvenkinio baigia sugriūti.
Mokyklos pastatas irgi nusidėvėjo. Iš senesnių laikų likę paveikslai koridoriuose ant sienų.

Sumažėjo ir gyventojų Adomynėje. Daug namų, kuriuose gyvena po vieną ar du žmones. Yra ir tuščių. Liūdna tai matyti. Adomynėje nestinga gražių bendro naudojimo erdvių. Jose reikia žolę pjauti, tvarkyti. Bendruomenė bandė talką daryti, bet ne visi gali dėl prastesnės sveikatos padėti. Gal yra ir nesuprantančių, kad nuo mūsų pačių priklauso, kokioje aplinkoje gyvensime.

Smagu, kai Adomynė atgyja vasarą. Suvažiuoja vaikai, anūkai atostogauti. Mūsų kaimelis tada tampa vasaros rezidencija. Mus irgi vaikai aplanko. Vidurinysis sūnus su šeima gyvena Vilniuje. Vyresnysis ir jaunesnysis sūnūs įsikūrę Šiaurės Airijoje. Labai džiaugiuosi, kad užsienyje gyvenantys anūkai lanko šeštadieninę lietuvišką mokyklėlę, puikiai kalba, skaito ir rašo lietuviškai. Močiutei nereikia prisiminti anglų kalbos“, – pasakojo Danguolė.

Ji ir nebedirbdama mokykloje nenuobodžiauja. Laiko skiria bendruomenės reikalams, skuba į „Jaros“ repeticijas. Užsidaryti namuose ne jos būdui. Laisvalaikiu mėgsta skaityti. Anksčiau irgi skaitė, bet tik tai, ką reikia, o dabar gali skaityti, ką nori. Danguolė sakė, kad dėkinga savo vyrui, kuris pritarė jos visuomeninei veiklai ir laikė ant savo pečių visą namų ūkį. Marčios, anot jos, patenkintos, kad jų vyrai puikūs kulinarai. Mat su tėčiu išmoko maistą gaminti, kai mama tam neturėdavo laiko.

Pas ūkininkus apsilankius

Adomynėje apsilankėme pas ūkininkus Gintautą ir Reginą Klebonus. Jie turi pieno ūkį. Laiko 17 melžiamų karvių, o iš viso turi 21 raguotį. Sėja pašarams javų. Pasak Reginos, anksčiau visi karves laikė. Buvo apie 100 pieno statytojų, o šiuo metu tokių belikę apie šešiolika.
Didesnes karvių bandas žmonės ėmė laikyti iširus kolūkiams. Visi norėjo prasigyventi. Gyvenvietėje, kai kiemas prie kiemo, laikyti gyvulius prastokos sąlygos. Daug visokių aplinkosauginių suvaržymų ir vietos mažai.

„Teko mums ir tvartą praplėsti šiek tiek. Vasarą karves išgename į ganyklą už 6 kilometrų. Būna neramu, kad vilkai neįsisuktų ir nepridarytų nuostolių. Pernai žmogus buvo pastebėjęs vieną vilką, šalia mūsų bandos besisukiojantį. Gyvename dabar vien iš savo ūkio“, – pasakojo Klebonai.

Adomynės kaimo ūkininkai Regina ir Gintautas Klebonai.

Gintautas sakė, kad gimė Punkiškių kaime. Adomynės tais laikais dar nebuvo, tik dvaras su keliais namais ir bažnyčia. Jo tėvai pasistatė namą Adomynėje ir jį čia atsivežė pusės metų. Taigi jie buvo iš to būrio naujakurių, kurių dėka išaugo Adomynės gyvenvietė.
Jo seneliai gyveno Taraldžių kaime, Rokiškio rajone, už Jaros upės. Vienas iš vaikystės prisiminimų, kad važiuodavo per brastą pas senelius. Jis užaugo su seserimi ir broliu. Sesuo gyvena Adomynėje, dirba parduotuvėje, o brolis įsikūręs Rudiliuose. Tėvai jau mirę. Kolūkiniais laikais Gintautas dirbo vairuotoju.

Regina gimė Vėderiškiuose. Ten baigė tris klases Apirbų pradinėje mokykloje. Jos tėvai, Bronislavas ir Stanislava Vizbarai, Adomynėje, šiame name, apsigyveno 1979 metais. Jie abu anksti mirė. Reginos brolis gyvena Kupiškyje, o sesuo – Panevėžyje. Regina yra įgijusi zootechnikės specialybę. Kolūkiniais laikais dirbo fermos vedėja. Tad pieno ūkio reikalus gerai išmano.

Klebonams buvo nesvetima ir bendruomeninė veikla. Abu yra buvę šokių kolektyvo nariai. Anksčiau Adomynėje dirbusi meno vadovė Sandra Kirdienė buvo subūrusi šokėjus. Tas kolektyvas išėjus vadovei seniai jau iširęs. Šiuo metu, pasak Reginos, būtų sunku dalyvauti kultūrinėje veikloje. Repeticijos, renginiai prasideda vakare, kai namuose pats ūkio ruošos įkarštis.

Pasiteiravus, kuo užsiima jų vaikai, Regina papasakojo, kad dukra Simona ir sūnus Šarūnas yra baigę Vilniaus universitetą. Dukra ekonometrijos magistrė, o sūnus informacinių technologijų specialistas. Nenorėję, kad jų vaikai vargtų kaime, skatino juos visą laiką siekti mokslo, įgyti geras specialybes.

Iš archyvų

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad XVI a. dabartinė Adomynės teritorija įėjo į Aluotų dvaro, minimo nuo 1555 metų, valdas. Čia būta Aluotėlių dvaro arba palivarko. Nuo XVII a. priklausė Pliateriams. Po Pliaterio mirties 1817 metais Aluotėlės atiteko Ukmergės pavieto bajorų vadovui Jonui Ipolitui Žurauskiui. Nuo tada Aluotėlės imtos vadinti Jonava arba Žurauskyne, tačiau pirminis vardas išliko iki pat XX a. pirmos pusės.

J. Žurauskis Aluotėlėse-Jonavoje 1826 metais pastatydino koplyčią. Greičiausiai panašiu metu statyti ir dideli, vienaukščiai L raidės plano dvaro rūmai – medinės klasicizmo architektūros pavyzdys.

Didžiąją dvaro žemę su visais pastatais 1880–1881 metais nupirko valstietis Adomas Vilėniškis.
Jis šeimos neturėjo. Savo garbei Jonavą pavadino Adomyne. Čia įsteigė pašto skyrių, vartotojų bendrovės krautuvėlę ir ėmė statyti bažnyčią, kuriai užrašė pusę dvaro rūmų, ūkio trobesius, 30 hektarų žemės.

Po Adomo mirties jo turtas atiteko brolio Gasparo vaikams. Antanas Vilėniškis prie pralaidos iš tvenkinio į Aluotės upelį pastatė pieninę, įrengė stakles malksnoms drožti. Jomis buvo dengti beveik visi dvaro pastatai. Bažnyčiai funduotą žemę prižiūrėjo Mašauskas.

Seniausia mokykla apylinkėse veikė Punkiškiuose. Vėliau Apirbuose, Aluotose, Bugailiškiuose. 1935–1936 metais Naujikuose veikė Punkiškių pradžios mokyklos filialas, kurį lankė ir netoli Adomynės gyvenusių ūkininkų vaikai. 1939 metais Naujikų filialas perkeltas į Adomynę, kur Jonas Starkus mokyklą įleido į savo seseriai Emilijai pastatytą namą. Viename to namo gale buvo mokykla, o kitame gyveno jo šeimininkė. Vėliau mokykla plėtėsi. Jai pritaikyti kiti pastatai. 1981 metais nugriovus senąjį parapijos namą, jo vietoje 1984 metais pastatytas mūrinis mokyklos priestatas.

Vidmanto Jankausko ir Aldonos Liucijos Kurkulienės „Kupiškėnų enciklopedijai“ parengtoje informacijoje rašoma, kad Adomynės gyvenvietė 1919–1947 metais priklausė Panevėžio apskrities Šimonių valsčiui. 1923 metais buvo 3 sodybos ir 22 gyventojai. Pagrindinės įstaigos buvo įsikūrusios dvaro rūmuose. 1942 metais bažnytkaimyje minimi šie savininkai: Antanas Vilėniškis, Juozapas Vilėniškis, Uršulė Vilėniškaitė, Karusė Gudonytė, Jonas Braknė, Ona Jurkštaitė, Aleksas Zaborskas, Adomas Keršulis. Iš viso 25 gyventojai.
Adomynė sparčiau ėmė augti čia padarius centrinę kolūkio gyvenvietę (1979–1994 metais) ir apylinkės centrą (1950–1963 metais).
1959 metais čia buvo 70 gyventojų ir 13 namų valdų (Jono Braknės, Barboros Vilėniškytės, Onos Mulvinienės, Aldonos Ašmegaitės, Balio Vilnonio, Petro Skukausko, Juozo Lapienio, Albino Andrikonio, Vladislovo Silicko, Antano Vaškevičiaus, Vlado Narkevičiaus, Jono Keršulio, Kosto Bartaševičiaus).

XX a. 7–8 dešimtmečiais Adomynė, būdama centrinė kolūkio gyvenvietė, labai išsiplėtė. Vykstant melioracijai čia iš aplinkinių kaimų atsikėlė ir įsikūrė daug gyventojų, sutvarkyta aplinka, nutiesta naujų gatvių. 1970 metais buvo 94, 1979 m. – 168, 1984 m. – 238, 1989 m. – 331 gyventojas.

Virginija Pakalniškienė, Kupiškio rajono turizmo ir verslo informacijos centro vadybininkė, kuruojanti Adomynės dvarą.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video