Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

LORETA TIMUKIENĖ: „TAUTIŠKUMAS UŽKODUOTAS PRIGIMTYJE“

Šią vasarą po trejų metų pertraukos Lietuvoje viešėjo mūsų kraštietė, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) lietuvių bendruomenės administratorė, Čikagos Maironio lituanistinės mokyklos mokytoja Loreta Timukienė. Su ja pasikalbėjome apie veiklą, apie problemas prasidėjus pasaulinei koronaviruso pandemijai. Viešnia taip pat papasakojo, kokių patyrė įspūdžių šį kartą su sūnumi keliaudama po Lietuvą.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Sėmėsi lituanistinės veiklos naujovių

Loreta Lietuvoje buvo nuo šių metų liepos vidurio iki rugsėjo pradžios. Ši viešnagė buvo skirta dalykiniams susitikimams, poilsiui ir darbui nuotoliniu būdu. Su ja pabendravome likus kelioms dienoms iki skrydžio atgal į Čikagą.

Loreta Timukienė su mama Birute Breskuviene prie Kauno pilies.

„Po trejų metų labai gera vėl būti Lietuvoje, Aukštupėnuose pas mamą. Su sese mamytę vadiname „maisto departamentu“, mat ji mums tris kartus per dieną valgį ruošia ir patiekia jo didžiules, sunkiai įveikiamas porcijas“, – su šypsena kalbėjo pašnekovė ir pasidžiaugė, kad nuotolinis darbas lėmė, kad galėjo pabūti gimtinėje ilgiau nei dvi atostogų savaites.

Viešnagės pradžioje Loreta dalyvavo kasmet Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje rengiamuose lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursuose, o jiems baigiantis, forume „Lietuva diasporoje: tobulėti, augti, garsinti, su(si)žinoti“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Tie kursai ir forumas skirti užsienio lituanistinių mokyklų vadovams ir mokytojams, lituanistiniam ugdymui. Pasaulyje yra per 220 užsienio lituanistinių mokyklų, kuriose mokosi ten gyvenančių lietuvių vaikai.

„Šį kartą susitikimas buvo šiek tiek kitoks. Buvo atvykę lituanistinių mokyklų atstovai iš kelių pasaulio valstybių (Rusijos, Baltarusijos, Airijos, Jungtinės Karalystės, JAV), kiti kolegos prisijungė nuotoliniu būdu. Buvome labai pasiilgę vieni kitų, gyvo bendravimo. Buvo aptarti lietuvių kalbos mokymo metodikos, įvairūs pedagoginiai klausimai. Akcentuota informacijos, komunikacijos svarba siekiant išeivijos vaikams padėti išsaugoti lietuvių kalbą, tradicijas, savo šaknis ir tapatybę.

Čikagos priemiestyje Lemonte veikiančioje Maironio lituanistinėje mokykloje dirbanti Loreta Timukienė dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje šią vasarą surengtuose lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursuose, o jiems baigiantis – forume „Lietuva diasporoje: tobulėti, augti, garsinti, su(si)žinoti” Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, skirtame užsienio lituanistinių mokyklų mokytojams ir lituanistiniam ugdymui.
Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Mums buvo parengta ir įdomi kultūrinė programa. Klausėmės paskaitų apie sovietinį kiną. Patiko savitas jaunų lektorių požiūris į tą laikotarpį, kuris mums pažįstamas ne teoriškai, bet realiai.

Pasivaikščiojome po Vilniaus operos ir baleto teatro užkulisius, susipažinome su kūrybine teatro virtuve. Lankėmės Rumšiškėse, kur užsienio lietuvių vaikai, suvažiavę iš viso pasaulio, parodė muzikinį spektaklį, pastatytą su kompozitoriumi Gediminu Zujumi. Sutartines dainavo ir iki stovyklos mažai lietuviškai kalbėję vaikai. Atrodė neįtikėtina! Taip pat daug vaikštinėjome po Vilnių. Per tuos metus, kai nebuvau čia, daug kas sostinėje atrodė pasikeitę į gerą pusę, miestas pilnas gyvybės, tvarkomas, jame gausu renginių, daug gatvėse šaunaus jaunimo.

Teko nuotoliniu būdu dalyvauti dar vienoje lituanistinėje konferencijoje ir Klaipėdos universitete. Buvo ir kitokių dalykinių susitikimų. Antai su Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininke, Seimo nare Dalia Asanavičiūte kalbėjomės apie neseniai priimtą įstatymą, kuriame įtvirtinta nuostata užsienyje dirbantiems pedagogams skaičiuoti pedagoginį stažą, kuris turėtų reikšmės, jeigu iš užsienio mokytojas sugrįžtų į Lietuvą dirbti pedagoginio darbo.

Taip pat kalbėta ir apie Švietimo įstatymo pakeitimo projektą, kuriame numatytas bent dalinis visų lituanistinių mokyklų finansavimas, taip pat lietuvių kalbos vertinimas nustatant kalbos mokėjimo lygį ir sertifikato suteikimas. Dabar sunku rasti norinčių dirbti mokykloje ne tik dėl menko atlyginimo, bet žmones vargina ir didelis atstumas, kai iki mūsų mokyklos reikia tik į vieną pusę važiuoti valandą ar ilgiau“, – lituanistinės veiklos aktualijas dėstė pašnekovė.

VDU Švietimo akademijos kursuose.

Ketvirti metai – laikinai

Loreta anksčiau yra dirbusi kitoje lituanistinėje mokykloje ir lietuvių kalbos mokytoja, ir direktorės pavaduotoja. Tą mokyklą baigė abu jos sūnūs. Dvejus metus buvo atitolusi nuo šios veiklos, nusprendusi pailsėti, nes tai veiklai buvo skiriami šeštadieniai, laikas po pagrindinio darbo.

Maironio lituanistinės mokyklos, įsikūrusios Čikagos priemiestyje Lemonte, direktorei paprašius laikinai padirbėti, kol rasianti lietuvių kalbos mokytoją, Loreta sutiko. Tas laikinumas tęsiasi jau ketvirti metai. Rasti kitą mokytoją nesiseka. Pasak Loretos, atlyginimas simbolinis, dėstant vyresnėse klasėse pamokoms reikia daug ruoštis.

Maironio lituanistinėje mokykloje su abituriente.

„Prieš pandemiją mūsų mokyklą lankė 700 vaikų. Jie čia ateidavo po amerikietiškos mokyklos, turime dvi pamainas. Viena mokėsi penktadieniais vakare, kita – šeštadieniais iš ryto.

Aš dirbu penktadieniais, nes šeštadienį lietuvių kalbos mokau studentą amerikietį, jis neturi lietuviškų šaknų, bet labai žavisi Lietuva ir mūsų kalba. Susitinkame kiekvieną šeštadienio rytą kavinėje, mokau gramatikos, kalbamės lietuviškai įvairiomis temomis.

Lietuvių kalbos mokytojų stinga vyresnėms klasėms. Mažesnius vaikus mamos atveda į mokyklėlę ir pačios moko lietuvių kalbos pradmenų. Vyresniems ir lietuvių kalbos, literatūros, Lietuvos istorijos egzaminus rengiame, ir kalbos mokėjimo lygio nustatymo testus, parengtus Lietuvoje, abiturientai turi įveikti. Tad čia be mokytojo specialisto neišsiversi.

Per karantiną, kai mokymas vyko nuotoliniu būdu, vyresniems suradome mokytoją iš Lietuvos, kuri praktiką buvo atlikusi mūsų lituanistinėje mokykloje ir susipažinusi su tokios mokyklos specifika. Čia toje pačioje klasėje mokosi ir lietuviškai beveik nekalbantys vaikai, ir gerai kalbantys, augę Lietuvoje.
Reikia įgūdžių dirbti su dvidešimčia skirtingo kalbos mokėjimo lygio vaikų.

Po karantino jau turime užsiregistravusių 500 mokinių, dar vis naujų užsirašo į mokyklą. Tikimės, kad bus jų panašus skaičius, kaip ir iki karantino. Lietuvių kalba mūsų mokyklos mokiniams kai kuriose amerikietiškose mokyklose įskaitoma kaip antra užsienio kalba. Tai irgi vienas iš stimulų jos mokytis, o tėvams – už tą mokslą mokėti. Lituanistinė mokyklėlė yra mokama, į ją tėvai vaikus atveža iš įvairių Čikagos priemiesčių, dažnai kelionė trunka valandą ir ilgiau.

Lietuviškai mokantys studentai iš JAV, baigę 2–3 kursus, gali stažuotis, atlikti praktiką Lietuvoje pagal savo specialybę. Kiekvieną vasarą JAV lietuvių bendruomenė organizuoja Lietuvių studentų išeivijos stažuočių (LISS) programą. Antai neseniai vienas studentas medikas praktikos metu Santaros klinikose stebėjo iš arti operacijas.

Lietuvių kalbos mokėjimas atveria galimybes ne tik mūsų mokiniams palaikyti ryšį su Lietuvoje likusiais artimaisiais, bet ir Lietuvoje studijuoti, stažuotis. Apskritai Europoje studijų lygis gana aukštas ir jos palyginti pigesnės“, – kalbėjo Loreta.

Laukia šventė

Loreta yra ne tik lituanistinės mokyklos mokytoja, bet ir JAV lietuvių bendruomenės administratorė, taip pat laikinai atsakinga už informacijos sklaidą, nes vis neatsiranda žmogus, kuris tuo užsiimtų. Ji pabrėžė, kad darbas lituanistinėje mokykloje ir lietuvių bendruomenėje yra glaudžiai susijęs.

Palėvenėje.

„Šiemet JAV lietuvių bendruomenė švenčia 70-metį. Rugsėjo 10–12 dieną į Pasaulio lietuvių centrą, kuris įsikūręs dideliame pastate Lemonte, iš įvairių JAV valstijų į Bendruomenės tarybos sesiją, vykstančią kartą per metus, rinksis lietuvių bendruomenių atstovai. Šventės proga vyks pokylis. Bus idėjų mugė, prie kurios organizavimo prisidedu ir aš, iš čia per naktis sėdėdama prie kompiuterio. Visus pievelėje šalia centro kviesime ir į geltoną, gintarinį vakarą, skirtą ne tik bendruomenės jubiliejinei sukakčiai, bet ir Vytauto Kernagio 70-mečiui. Tikiuosi, kad prastėjanti COVID-19 ligos situacija šių planų neišardys“, – vylėsi pašnekovė.

Loreta sakė, kad be veiklos, skirtos lietuvybei palaikyti, pagrindinis jos darbas gydytojo Jono Prunskio skausmo klinikoje, kurios ne vienas filialas yra aplink Čikagą. Čia ji eina vykdomosios padėjėjos pareigas. Tai administracinis ir viešųjų ryšių darbas.

„J. Prunskis yra dalyvavęs kaip Baltųjų rūmų visuomeninis patarėjas Vyriausybės Skausmo įveikimo geriausių praktikų tarpinstitucinėje darbo grupėje, kuri sprendė su opioidų vartojimo mažinimu susijusius klausimus. Tokių preparatų vartojimas JAV yra didžiulė problema. J. Prunskio skausmo klinikoje skausmas mažinamas fizioterapija, akupunktūra, o ne medikamentais.

J. Prunskis yra Lietuvos garbės konsulas Kolorado valstijoje. Tad būna daug darbų, susijusių su Lietuva, tai įvairių renginių, susitikimų su verslininkais ir kitais svečiais organizavimas, pranešimų spaudai rengimas. Dirbu daugiausia nuotoliniu būdu“, – apie kitą savo veiklą pasakojo viešnia.

Bendruomenę burti vis sunkiau

Su Loreta pasikalbėjome ir apie pandemiją, kaip ji paveikė lietuvių bendruomenės veiklą. Pasak viešnios, per visas valstijas yra 50 lietuvių bendruomenių, kai kurios iš jų gana mažos. Ten keletas žmonių susirenka į šv. Mišias, o po jų – pabendrauti prie kavos puodelio.

Yra lituanistinių mokyklėlių, veikiančių kurio nors mokinio tėvų namuose, jas lanko tik apie 10 mokinių. Didžiausios lietuvių bendruomenės, įsikūrusios Čikagoje, Niujorke, Los Andžele, turi tūkstančius narių. Vien Čikagoje yra nuo 100 iki 200 tūkst. žmonių, priklausančių lietuviškai diasporai.

Vilniuje.

„Per karantiną JAV lietuvių bendruomenės veikla oficialiai nebuvo nutrūkusi. Reikėjo palaikyti visos bendruomenės gyvastį, nes paleisti viską labai lengva, o suburti iš naujo būtų sudėtinga. Vyko bendravimas nuotoliniu būdu. Buvo nuotolinių koncertų, įvairių bendrų projektų su Lietuva.

Gaila, bet negalėjome surengti šokių, dainų švenčių, sutraukiančių tūkstančius dalyvių ir žiūrovų iš visos Amerikos. Antra vertus, šiuolaikiniam jaunimui nuotolinis bendravimas priimtinas. Be to, jie nebeina po keletą kartų tų pačių saviveiklos atlikėjų klausyti, jiems reikia profesionalesnių atlikėjų. Prieš pandemiją prestižiniame Čikagos „Auditorium“ teatre vyko miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ (rež. Anželika Cholina) pasirodymas.

Didžiausio ir brangiausio visų laikų lietuviško miuziklo premjera JAV tapo istoriniu įvykiu: dar niekada tokio dydžio muzikos kūrinys iš Lietuvos nebuvo atvežtas į Ameriką, renginyje apsilankė keli tūkstančiai žiūrovų. Koncertavo pas mus ir Andrius Mamontovas.

Žinoma, populiarūs ir kiti atlikėjai. Vis dėlto jaunimas renkasi, ar mokėti 100 dolerių už Madonos koncertą, ar tiek pat už prastesnio lygio mažiau žinomo atlikėjo koncertą. Į žinomų profesionalių atlikėjų iš Lietuvos koncertus jaunimas atsiveda ir savo draugus amerikiečius“, – teigė pašnekovė.

Pasak jos, ankstesnė išeivijos karta susirinkusi giedodavo ,,Lietuva brangi“. Jų tikslas buvo ne tik išlaikyti lietuvybę, bet ir padėti Lietuvai tapti nepriklausoma. Dabar lietuvių tikslas susirinkti, kad būtų smagu pabendrauti, pasimėgauti lietuvišku maistu ir pajusti tautinį jausmą, palaikyti tautiškumą. Bet ne visiems atvykėliams to reikia.

Daug kosmopolitiškai nusiteikusių žmonių, daug mišrių šeimų. Lietuvybę stipriau sekasi palaikyti toms šeimoms, kur mama lietuvė. Moterys labiau sugeba išlaikyti kalbą, papročius. Gali parengti daug stebuklingų lituanistinio švietimo projektų, bet jei šeimoje nebus noro, poreikio kalbėti lietuviškai, nieko nebus. Yra paskaičiuota, kad tik 6–7 proc. lietuvių, gyvenančių užsienyje, vaikus veda į lituanistines mokyklas. Vežioti vaikus į tokias mokyklas, mokyti lietuviškai kalbėti yra darbas.

„Bendruomenė leido žurnalą „Naujienos“, kurį teko redaguoti. Deja, popierinio jo varianto nebeleidžiame, nes dėl didelių pašto išlaidų (JAV dideli atstumai), kartais net viršijančių leidybos kaštus, to atsisakyta. Dabar kas mėnesį išleidžiame naujienlaiškį, kurį siunčiame elektroniniu būdu. Esu jo redaktorė.

Yra minčių Čikagoje kurti kupiškėnų klubą. Čia, mano žiniomis, gyvena nemažai iš Kupiškio krašto kilusių žmonių. Toks klubas kadaise buvo daktaro Andriaus Graičiūno įkurtas.

Vis dėlto kuo toliau, tuo sunkiau lietuvių bendruomenei, kaip organizacijai, lietuvybę palaikyti. Reikia ieškoti naujų veiklos formų, kad tautiečius patrauktume, kad finansiškai išsilaikytume.

Dirbame labdarai, bet lėšų reikia, pvz., salės nuomai, pasikviesti atlikėjams. Rašome projektus, kad gautume savo veiklai finansavimą iš Lietuvių fondo“, – apie bendruomeninės veiklos aktualijas kalbėjo pašnekovė.

Per dvarų ir bažnyčių prizmę

Loretos paprašiau išsamiau papasakoti šios vasaros kelionių po Lietuvą įspūdžius. Ji sakė, kad visų spontaniškų išvykų iniciatorius yra kartu atvykęs jų sūnus Augustas. Dvidešimt ketverių metų vaikino tikslas buvo per mėnesį apkeliauti visą Lietuvą. Jis yra išmaišęs ir nemažą dalį JAV, anksčiau keliaudavo kartu visa šeima, dabar tai daro savarankiškai. Taigi žmogui, susidūrusiam su tenykštėmis platybėmis, Lietuvą apvažiuoti – tik vienas juokas.

Su sūnumi Augustu vasaros kelionėse po Lietuvą

„Išsinuomotu automobiliu kartu su sūnumi neapvažiavau visos Lietuvos, bet daug kur vis dėlto pavyko apsilankyti. Net po dvidešimties metų! Buvo įdomu palyginti pokyčius. Patyriau daug sentimentų. Vizualiai viskas keičiasi į gerą pusę ir tie pokyčiai toliau tęsiasi. Įvažiuojant į Nidą pasitiko plakatas „Atsiprašome, Nida tvarkosi.“ Tvarkomi keliai, parkai. Smagu tai matyti.

Kiekviename mieste, miestelyje savo viešnagę pradėdavome nuo apsilankymo dvare, o jei jo nėra, bažnyčioje. Vėliau ieškodavome, kas dar toje vietovėje yra įdomaus, savito. Smagu, kad dauguma bažnyčių buvo atviros lankytojams, galima ten užėjus pasimelsti, žvakutę uždegti, pamedituoti. Anksčiau to nebūdavo, po šv. Mišių bažnyčias užrakindavo.

Dvarai Lietuvą pakylėja iš valstietiškos kultūros į aukštesnį jos lygį, ypač jei jie sutvarkyti, ten vyksta koncertai, edukacinės programos. Dvarai yra ir užsieniečių turistų traukos vieta. Gražios ir mūsų tradicinės gryčiutės, bet prie tos autentikos akis jau pripratusi. Sužavėjo Rokiškyje namai su išpieštomis langinėmis. Traukos vietos – ir Lietuvos piliakalniai, ir ežerai, upės.

Su vyru Svajūnu ir vyresniuoju sūnumi Dominyku.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

Šią vasarą baidarėmis plaukėme Šventosios upe. Pasijutau ten lyg rojuje. Nespėjome dairytis – toks grožis aplinkui. Daug kur privačios valdos ir matyti, kad jų savininkai tvarko ne tik aplinką, bet ir pastatus. Kupiškio mariomis plaukėme laiveliu, išvydome gražiai tvarkomą pakrantę. Važiuojant keliu to nesimato.

Išgražėjęs ir Kupiškis, visuomet miela čia sugrįžti ir matyti, kaip jis keičiasi. „Kupiškėnų mintyse“ nuolat skaitau tarmiškus tekstus. Smagu, kad jau galima ir jų įrašo pasiklausyti. Tai retas dalykas. Linkiu toliau populiarinti kupiškėnišką šneką ir perduokite geriausius linkėjimus tų tekstų autorėms.

Atskridusi į Lietuvą daug greičiau prisitaikau prie laiko juostos pokyčių. Atskrendu ir iškart pasineriu į lietuvišką ritmą. Matyt, prigimtyje tai užkoduota. Čia gerai emociškai jaučiuosi. Grįžus į Čikagą vėl reikės kurį laiką prie amerikietiško dienos režimo adaptuotis. Ten vis tiek iki galo nebūsi savas.

Brandaus amžiaus žmogui išvykus gyventi svetur, ko gero, jau sunku tapti kosmopolitu, ,,persijungti“, kad visame pasaulyje jaustumeisi kaip namie. Nemažai į JAV išvykusių gyventi šeimų save bando įprasminti pasilikdami lietuviškoje veikloje. Tai ir savo tapatybės patvirtinimas, ir tarytum savotiškos skolos toli likusiai gimtinei grąžinimas. Vieni tą skolą stengiasi grąžinti pinigais, kiti – visuomenine veikla lietuvybės labui“, – išsakė savo įžvalgas pašnekovė, JAV gyvenanti keturiolika metų.

Reklama
6 Komentarai

6 komentarai

  1. Didžioujamės (78.63.188.171)

    2021-09-26 at 17:50

    Didžiuokimės,kad turime tokią lietuvaitę. ,tai didelis džiaugsmas mamai,gaila kad nesulaukė tėvelis,jisai buvo irgi labai labai gabus.Tokiems gabiems žmonėms reklamos nereika priešingai jie reklamuoja mūsų Lietuvėlę

    • Pasiginčyčiau- (78.58.211.63)

      2021-09-26 at 23:50

      Kad kai dirbo cia, tai nieko gero nebuvo…profkėj lituanistė

  2. Jonas (84.15.184.19)

    2021-09-26 at 11:55

    Protingų tėvų protingi ir vaikai,nėra čia ko pavydėti…

  3. skaitytojas (85.206.211.247)

    2021-09-25 at 09:32

    Žodžiu moteris nori reklamos, dar ir motina parode…..

    • xxx (98.234.205.183)

      2021-09-25 at 20:11

      >skaitytoja
      Nepavydėk, savo kaimelyje sedėdama.

  4. Zeda (188.69.193.245)

    2021-09-24 at 21:04

    Žuvis-kur gyliau , žmogus-kur geriau . Kur gera -ten ir tėvynė.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų