2023/01/30

 

SKIRMANTAS Į TARNYBĄ SKUBA ŽMONOS PALAIMINTAS

Ugniagesys gelbėtojas Skirmantas Laužikas.

Ugniagesys gelbėtojas Skirmantas Laužikas.

Kupiškėnas Skirmantas Laužikas, būdamas penkerių metų, jau žinojo, kad taps ugniagesiu gelbėtoju. Savo vaikystės svajonę jis įgyvendino – dirba mėgstamą darbą ir džiaugiasi, kad šalia turi mylimą žmoną Agnę, kuri kaskart išlydėdama vyrą į darbą, jį palaimina. Beje, Skirmantas filmavosi didelio populiarumo sulaukusiame seriale „Černobylis“. Plačiau apie šią įdomią patirtį ir tai, kaip šiandien gyvena, su juo ir pasikalbėjome.

Jurga BANIONIENĖ

Paliko didžiulį įspūdį

Serialas apie Černobylio atominės elektrinės katastrofą populiarumo sulaukė visame pasaulyje. Lietuvoje jis filmuotas 2018 metų vasarą. Pripetė, Černobylio apylinkės, Maskva – beveik viskas kurta Lietuvoje.

Skirmantas skelbimą, kad filmuotis seriale reikalingi ugniagesiai, pamatė darbe.

Akimirkos iš serialo „Černobylis“ filmavimo aikštelės.

„Į filmavimą kvietė ir daugiau žmonių, reikėjo vaidinti kariškius, paprastus civilius, vaikus, gydytojus ir pan. Pasitarėme komandoje, kas nori pabandyti. Vieni abejojo, nenorėjo tam švaistyti laiko, sutiko keli ugniagesiai gelbėtojai iš skirtingų ugniagesių pamainų“, – prisiminė pašnekovas.

Pasak Skirmanto, jiems teko važiuoti į Vilnių. Savanoriams buvo parinkti filmavimo drabužiai, taip pat reikėjo savaitę iki filmavimo nesiskusti barzdos.

„Žinoma, buvome nugrimuoti, pasendinti, panašūs į to meto žmones. Į filmavimus skubėdavau po paros budėjimo, vakarais, į Vilnių važiavau keturis kartus. Filmavimai trukdavo gana ilgai. Man teko vaidinti atominės elektrinės gesinimo scenoje. Įvykus sprogimui, gavome iškvietimą ir važiavome į įvykio vietą“, – pasakojo S. Laužikas.

Pasak jo, sunku buvo įsivaizduoti, kaip viskas atrodys tikrame filme, tačiau kūrėjai išties pasidarbavo iš peties. Sukurta labai tikroviška aplinka.

„Mus filmavo už Vilniaus, tuščiuose laukuose, netoli didelio miško. Buvo privežta įvairaus statybvietės laužo, paruošta visa teritorija, įdėta labai daug darbo. Kai nuėjome filmuotis numatytoje scenoje, negalėjau atsistebėti, ar tikrai esu ne Ukrainoje, Černobylyje. Beje, labai norėčiau ten nuvykti. Sėdome į ugniagesių gelbėtojų mašinas, vieni už vairo, kiti šalia ir vykome kaip į tikrą gaisrą. Atlikome tą pačią funkciją, ką darome kasdien realiame gyvenime, tik kad gesinome reaktorių“, – įspūdžius pasakojo S. Laužikas.

Anot jo, filmavime dalyvavę žmonės pasirašė dokumentus tam tikrą laiką, kol serialas nepasirodys, paslaptyje laikyti filmavimo aplinkybes ir neviešinti fotografijų. Dabar, kai filmas jau rodomas, jie gali tai daryti.

Skirmantui pačiam buvo labai smagu pamatyti save vaidinantį. „Įspūdinga, serialas man paliko didžiulį įspūdį. Save aiškiai mačiau, dideli skruostai išdavė, kad čia aš“, – šypsojosi jis.

Kuo taps, žinojo jau penkerių

S. Laužikas – tikras kupiškėnas. Mokėsi Kupos pradinėje mokykloje, paskui Povilo Matulionio progimnazijoje, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje. Buvo medžio drožėjas, mokytojų tautodailininko Jono Šmigelsko, Ramūno Vizbaro mokinys.

Ir šiandien šio amato neužmiršęs. Skulptūras drožinėja mažiau, bet namų buityje reikalingų daiktų pirkti tikrai nereikia. Su žmona Agne važiuoja į muges, turi ir savo internetinį puslapį „Laužo liepsna“, kur prekiauja įvairiais medžio drožiniais. Gamina ir pagal individualius užsakymus.

Kad užaugęs taps ne kuo kitu, o ugniagesiu gelbėtoju, Skirmantas žinojo jau nuo vaikystės.

„Visiems sakau, nors ir pats dabar tuo stebiuosi, kad ugniagesiu gelbėtoju norėjau būti nuo penkerių“, – tvirtino pašnekovas.

Skirmantas iki šiol puikiai pamena vieną vasarą nutikusį įvykį, kuris, jo manymu, ir lėmė šį pasirinkimą.

„Buvau pas senelius kaime, Noriūnuose. Užsidegė kaimyno pirtis. Senelis pasakė apie gaisrą močiutei, ji liepė tuoj pat skambinti gaisrininkams, o aš tai išgirdęs bėgau pažiūrėti. Netoliese, už mūsų ūkinio pastato, ta pirtis buvo. Degė jau atvira liepsna. Pradžioje apibėgau aplink, atlikau žvalgybą, o tada įėjau į vidų, nes durys dar nebuvo pagautos liepsnų. Radau ant suolo sukniubusį žmogų, nuo dūmų, karščio jis jau buvo praradęs sąmonę. Atsimenu, pačiupau rundelį ir pradėjau pilti ant jo šaltą vandenį, mėginau kelti. Jis prabudo, kartu išėjome į lauką, atvažiavo Noriūnų ugniagesių komanda, taip pat Kupiškio ugniagesiai“, – nors ir senus, bet į atmintį giliai įstrigusius įvykius pasakojo S. Laužikas.

Tada vaikas nukentėjo ir pats – šiek tiek apdegė antakius, rankas. O kai vienas iš ugniagesių uždėjo šalmą, leido pabandyti atlikti gesinimo darbus ir paklausė, ar būsiąs ugniagesys, Skirmantas iš karto patvirtino, jog tikrai taip.

Užaugo gaisrinėje

Būdamas pirmoje klasėje po pamokų jis labai dažnai skubėdavo į Kupiškio priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą.

„Mama sakydavo, paruoši pamokas, gali eiti, todėl stengiausi gerai mokytis. Kupiškio ugniagesiai visada mane priimdavo ir labai kantriai mokė apsirengimo, virvės rišimo, lipimo kopėčiomis, į bokštą, kaip elgtis su kvėpavimo aparatu. Viso to išmokau nuo mažų dienų. Mes tapome kaip šeima, kartu minėdavome gimtadienius, švęsdavome Kalėdas. Labai puikus kolektyvas. Noriu nuoširdžiai padėkoti kolegoms iš Kupiškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pirmos pamainos bei jų vadui Dainiui Saukaičiui“, – kalbėjo S. Laužikas.

Visi iki šiol palaiko glaudžius ryšius, pats Skirmantas stengiasi, kai tik turi progą, kupiškėnus ugniagesius aplankyti, taip pat aktyviai dalyvauja ginant ugniagesių teises, priklauso profesinei sąjungai.
Pašnekovas pripažino, kad Kupiškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojams labai reikėjo naujo, modernesnio pastato, tačiau einant pro senąją gaisrinę Ugniagesių gatvėje jam iki šiol skauda širdį. S. Laužikas puoselėja unikalią idėją – kada nors nusipirkti šį pastatą ir jame įrengti muziejų.

Dalis Skirmanto Laužiko kolekcijos.

Jis savo namuose turi sukaupęs įdomią kolekciją – senų ugniagesių laikraščių, aprangos komplektų, automobilių modelių, aukcione net planuoja įsigyti ugniagesių gelbėtojų automobilį. Visa tai tokiame muziejuje tikrai tiktų.

„Kada nors vis tiek grįšime su žmona gyventi į gimtinę. Jei senosios gaisrinės pastatas dar stovės, tikrai jį įsigysiu. Čia kone kasdien būdavau nuo šešerių iki 18 metų, tai gana ilgas laiko tarpas. Muziejus būtų kartu padėka tiems žmonėms, kurie čia dirbo. Puikiai pamenu buvusius viršininkus Romusį Jablonską, Virginijų Greičių, dispečerę Genutę Smaliorienę. Kai atvažiuoju į Kupiškį, visada apeinu gaisrinę, matau bokštą, kur tekdavo lipti kopėčiomis, aikštelę, kur žaisdavome krepšinį, akyse tvenkiasi ašaros, sunku šį jausmą ir nupasakoti, skaudu matyti, kad pastatas nyksta“, – apgailestavo pašnekovas.

Kupiškyje gyvena Skirmanto tėvai, seneliai, tad gimtajame krašte jis dažnas svečias. Ypač per atostogas. Nepamiršęs Skirmantas ir savo gimtosios tarmės, šneka kupiškėniškai ir labai didžiuojasi esąs aukštaitis. Pastebi ir miesto kaitą. Gaila dėl centrinėje miesto aikštėje iškirstų medžių, dėl skulptūrų, kurioms vietos čia neliko.

Artimui pagalba – Dievui garbė

Iki tapdamas ugniagesiu gelbėtoju, S. Laužikas spėjo išbandyti save kitur. Po mokyklos nutarė paragauti kario duonos, tapo Krašto apsaugos savanorių pajėgų Kupiškio 5-osios rinktinės kariu savanoriu. Bet visada kirbėjo mintis siekti savo svajonės. Ji išsipildė, kai Skirmantas sutiko būsimą žmoną Agnę ir persikėlė gyventi į Kauno rajoną, Garliavą.

Ugniagesiu gelbėtoju jis dirba jau penkerius metus. Šiandien – Kauno apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje.

„Savo darbą visada atlieku su dideliu užsidegimu. Kiekvieną kartą išvažiuojant į gaisrą, žmona mane palaimina, įdeda į uniformos kišenę kryželį, kurį kunigas pašventino per vestuves, kad Dievas saugotų. Taip pat prieš išlydėdama palinki sausų rankovių“, – pasakojo Skirmantas.

Jis sakė, kad atlikdamas tarnybą, jaučiasi kaip žuvis vandenyje. „Labai myliu savo darbą. Esu užsidegęs ugniagesys, taip mane pristato žmona. Savo gyvenimo būdo jau nepakeisiu, kur gaisras – ten ir aš“, – tikino kupiškėnas.

Ir darbe, ir gyvenime S. Laužikas stengiasi vadovautis ugniagesių šūkiu „Artimui pagalba – Dievui garbė“.

Alytaus gaisre.
Nuotraukos iš asmeninio Skirmanto Laužiko albumo

Jis nesuabejojo, kai kolegoms reikėjo padėti gesinti gaisrą Alytuje, padangų perdirbimo įmonėje. Į šį gaisrą išvyko vienas pirmųjų iš Kauno rajono ugniagesių. Prieš tai jam yra tekę padėti gesinti taip pat didelį gaisrą Radviliškyje, kur degė pjuvenos.

Niekada neatsisako padėti nelaimės ištiktam žmogui. Pasakojo, kai kartą važiuodamas, ne tarnybos metu, pamatė degantį automobilį, panaudojęs gesintuvą, jį užgesino. Tuo tarpu kiti tiesiog stovėjo ir filmavo tai, kas vyksta. „Nelaimėje reikia būti vieningiems, lietuviai turi tokį požiūrį – ne mano, tai ir nesvarbu. Reikia tai keisti“, – akcentavo Skirmantas.

Skirmanto ir jo žmonos Agnės vestuvių fotosesija vyko ir prie gaisrinės automobilių. Tai buvo Skirmanto staigmena žmonai.

Su žmona Agne kartu jie jau penkeri metai. Skirmantas prisipažino, kad pažintis užsimezgė per radijo stotį. „Pasiskelbiau, kad ieškau tos vienintelės gyvenimo meilės, širdies žmogaus, ji atsiliepė“, – pasakojo S. Laužikas. Atžalų pora dar neturi, bet Skirmantui nesvarbu, ko susilauktų, dukros ar sūnaus, labai norėtų, kad pasektų jo pėdomis.

Šiandien Laužikai įsikūrę Kėdainių rajone, Beinaičių kaime. Skirmantas yra aktyvus kaimo bendruomenės narys, pagal projektą labai tikisi įrengti antžeminį hidrantą. Visa tai, anot jo, bendruomenės saugumui, kad kilus gaisrui ir atvykus ugniagesiams gelbėtojams jiems nereikėtų ieškoti papildomo vandens telkinio.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video