Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

PERFEKCIONIZMAS – KŪRYBIŠKUMO ŽUDIKAS

Ūla Šveikauskaitė jau būdama penktokė žinojo, kad rinksis meno krypties studijas, o šiandien jos kurtos iliustracijos puikuojasi Lietuvos ir užsienio leidiniuose.
Dainiaus Labučio nuotrauka žurnalui „Moteris“

Tuo neabejoja iliustracijas straipsniams, knygoms, plakatams kurianti menininkė Ūla Šveikauskaitė. Kupiškėnams gerai pažįstamų žurnalistų Eugenijos ir Rimanto Urbonų anūkė, iš Kupiškio kilusios žurnalistės Ievos Urbonaitės-Vainienės dukra, baigusi studijas Vilniaus dailės akademijoje nusprendė įsikurti Austrijoje ir savo tikslo siekia jau trečius metus.

Ū. Šveikauskaitė papasakojo, kaip sekasi svečioje šalyje, kas dedasi kūrybinėje iliustratorės virtuvėje ir ar dažnai lieka laiko piešti savo malonumui.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Jūsų mama – žurnalistė, o tėtis – architektas. Kodėl pasirinkote iliustratorės kelią? Iš kur šis talentas?

Talentas svarbus, bet jo nepakanka. Daugiau lemia tai, kiek yra kūrybinio proceso įdirbio. Vieniems sekasi lengviau vieni dalykai, kitiems – kiti. O visa kita yra darbas.

Meninė aplinka man nesvetima. Mama turi muzikinį išsilavinimą. Tėčio profesija tam tikra prasme susijusi su piešimu, anksčiau jis yra tapęs paveikslus.

Būdama gal penktokė tvirtai žinojau, kad studijuosiu meninę specialybę. Pradžioje labiau domėjausi muzika. Tėvai mane leido į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Krūvis buvo nepakeliamas. Kartu matydavau vaikus iš dailės klasės. Tai, ką jie darė, man labai patiko.

Intensyviau piešti pradėjau nuo dvylikos. Nors santykiai su tėvais buvo komplikuoti, nesiekiau būti kažkokia maištinga menininke – man tiesiog labai patiko piešti.

Ūlos Šveikauskaitės iliustracija interviu su Juozapu Blažiūnu žurnalui „Cikados“.

Jūsų kuriamos iliustracijos – taiklios, paveikios, šiek tiek liūdnos. Kai kurios smeigia tiesiai į širdį, o kai kam ir į sąžinę. Kodėl?

Iliustracija ir turi būti tiesi, atkreipti žiūrovo dėmesį. Turbūt taip yra dėl asmeninių savybių. Situacijos pagražinimas, padailinimas man ne prie širdies. Mėgstu atvirumą, konkretumą, kontrastą.

Iliustracija Vilniaus universiteto „Spectrum“ straipsniui „Įmonių siūlomos lanksčios darbo sąlygos: privalumai gali virsti trūkumais“.

Esate sukaupusi nemažai portretų, kur dažniausiai pavaizduotos moterys. Ar palaikote feministines idėjas, ar patinka reflektuoti moterų padėties visuomenėje tema?

Prijaučiu feminizmui. Tai aktuali tema, ypatingai šiais laikais, kai keičiasi lyčių rolės, galima sakyti, kad darbų nebedera skirstyti į vyriškus ir moteriškus, o moterys nebėra šeimos židinio puoselėtojos, namų tvarkytojos.

Visuomenėje vis dar tenka girdėti stereotipų, kurie mane labai erzina. Pavyzdžiui, nuo vaikystės mergaitėms kalama gerai mokytis ne dėl to, kad jos įgytų žinių, o dėl to, kad jos mergaitės. Ne kartą girdėjau, kad moteriai reikia vyro, tik tuomet ji gyvens visavertį gyvenimą. Atrodo, kad moteris turi būti sutverta tam, kad tik patiktų kitiems. Moters nuolankumas kitiems pozicionuojamas aukščiau nei tai, ko ji nori pati. Laimė, visa tai po truputį nyksta.

Turbūt pastebėjote, kad iliustratoriai savo darbuose nevalingai vaizduoja žmones, kurie panašūs į juos pačius. Mano iliustracijose dažnai vaizduojamos neaukštos moterys tamsiais, trumpais plaukais. Tai tarsi dalis manęs, tačiau nesakau, kad manęs nedomina ir vyrų portretai.

Jau kurį laiką Vilnių iškeitėte į Austrijos sostinę Vieną. Ar lengvai šioje šalyje pritapote? Ar ten Jus, kaip menininkę, greitai pastebėjo?

Priprasti buvo tikrai nelengva. Į Vieną atsikrausčiau prieš trejus metus. Tada draugavau su vaikinu iš Austrijos, planavau toje šalyje studijuoti. Pirmi metai buvo patys sunkiausi. Šiek tiek studijavau, dirbau paprasčiausius darbus. Jaučiausi aplinkybių auka, atrodė, kad tikrai nepritapsiu.

Su draugu išsiskyriau, planas studijuoti taip pat neišdegė, tačiau į Lietuvą irgi negrįžau. Į situaciją žvelgiau pozityviai, kaip į galimybę pradėti viską iš naujo. Nusprendžiau kurtis čia. Prisipažinsiu, turiu šiek tiek problemų dėl vokiečių kalbos – man paprasčiau susikalbėti angliškai.

Kaip menininkė daugiau užsakovų pasiūlymų pradėjau sulaukti nuo praėjusių metų. Jaučiu, kad man reikia pakovoti dėl savo vietos po saule. Austrijoje, mano, kaip menininkės, kelias tik įsibėgėja – dėl savo svajonės teks nemažai padirbėti.

Viena yra lėtas liberalių pažiūrų miestas. Kai esi emigrantas, tai vietinių bendravimas su tavimi – paviršutiniškas. Lietuviai tiesesni.

„Lollipop“. Iliustracija iš asmeninio pašnekovės albumo

Ar daugelyje vietų norisi Lietuvą su Austrija lyginti? Kokie skirtumai ryškiausi?

Viena ir Austrija labai skiriasi. Aš galiu kalbėti tik apie Vieną, tačiau iš draugų girdėjau, kad kituose Austrijos miestuose žmonės konservatyvesni.

Vienoje, kaip ir kitose Vakarų Europos valstybių sostinėse, žmonės yra labai tolerantiški. Nėra spaudimo baigus mokyklą studijuoti, o po studijų tuoktis, imti paskolą, pirkti namą ir t. t., kaip būdinga jaunimą mygti Lietuvoje.

Prieš tai sakėte, kad Jūsų, kaip menininkės, kelias Austrijoje dar tik įgauna pagreitį. Sostinėje pragyvenimas nepigus. Kokios papildomos veiklos tenka imtis, kad pati išsilaikytumėte?

Gaunu užsakymų iš Lietuvos. Tai šiek tiek papildo mano biudžetą. Esu laisvai samdoma iliustratorė, mano iliustracijos skaitmeninės, užsakovais gali būti žmonės iš viso pasaulio. Kol kas esu turėjusi užsakovą iš Amerikos. Visi kiti – iš Austrijos ir Lietuvos.

Kad turėčiau stabilias pajamas, dirbu padavėja. Austrija tokia šalis, kurioje dirbdamas 20 valandų per savaitę jau gali užsidirbti tiek, kad galėtum kukliai pati išsilaikyti. Džiaugiuosi, kad sulaukiu vis daugiau užsakymų sukurti iliustracijas vienam ar kitam leidiniui. Kartais tenka žongliruoti tarp padavėjos darbo ir užsakovų pasiūlymų.

Čia vėl išlenda liberalumas. Jei dirbčiau padavėja būdama menininke Lietuvoje, turbūt būčiau nesuprasta.

Dirbti nekvalifikuotą darbą užsienyje yra įprasta. Dėl savo svajonės reikia ir pavargti, nemanau, kad čia problema. Retas kuris baigęs studijas pragyvena iš savo profesijos.

Iliustracija žurnalo „Moteris“ Daivos Budrienės straipsniui apie išgyvenimus sergant COVID-19 liga.

Gal galėtumėte atskleisti, kokie Jūsų iliustracijų įkainiai?

Kainą lemia mokėtojas. Jei užsakovai – geri draugai, atlieku darbą pigiau. Atsižvelgiu ir į tai, kad Austrijos ir Lietuvos rinkos skiriasi. Įkainis priklauso ir nuo iniciatyvos. Tautiečiams, t. y. lietuviams, nuolaidų nedarau.

Užmokestis gali priklausyti ir nuo užsakovo biudžeto. Tokie gigantai kaip dienraštis „New York Times“ už iliustraciją gali sumokėti ir tūkstantį eurų.

Kaip jau supratote, konkretaus įkainio nesu nusistačiusi. Daug ką lemia aplinkybės. Iliustracija tėra ledkalnio viršūnė, o kiek darbo buvo įdėta prieš tai, žino tik tas, kas su tuo susidūrė.

Papasakokite plačiau, koks tas iliustratoriaus darbas? Ar esate perfekcionistė, ar atvirkščiai – nemėgstate užsisėdėti prie vienos iliustracijos?

Įstrigti į detales, kad ir kaip norėčiau, negaliu. Reikia dirbti greitai. Pavyzdžiui, turiu perskaityti straipsnį, į jį įsigilinti ir padaryti iliustraciją – tam duotos keturios dienos.

Pateiksiu dar konkretesnį pavyzdį. Iliustravau Vilniaus universiteto žurnalą. Reikėjo penkiems straipsniams nupiešti penkias iliustracijas. Atsiųstą medžiagą perskaičiau, susižymėjau raktinius žodžius, nupiešiau eskizus, nusiunčiau užsakovui. Jei užsakovą eskizai tenkina, piešiu galutinį variantą. Jei ne – piešiu naujus eskizus.

Iliustratoriaus darbas įdomus tuo, kad skaitydamas gali daug sužinoti. Labai svarbu įsigilinti į tekstą, kad iliustracija būtų tiksli. Sudėtingą temą turi paversti į lakonišką, taiklų vizualinį kadrą.

Darbą palengvina kompiuteris – iliustracijas dažniausiai kuriu su technologijomis arba derinu su tradicinėmis technikomis. Gal ir gerai, kad nėra laiko perfekcionizmui. Tobulumas yra kūrybiškumo žudikas. O geriausi kūrybiniai sprendimai iš klaidos ir gimsta.

Iliustracija Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės knygai „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“.

Iliustravote tetos Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės debiutinę knygą „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“. Kaip jautėtės iliustruodama knygą, kurią parašė artimas žmogus?

Su teta bendradarbiavau ir anksčiau, iliustruodavau jos tinklaraštį „Pterodaktilis“. Kai Veronika planavo leisti knygą, apie tai iš karto pranešė.

Aš į Veroniką žiūrėjau kaip į užsakovę, ne kaip į tetą. Kartu tai buvo įdomi patirtis, nes artimą žmogų pamačiau visai kitaip.

Kai knyga tampa kūnu, jausmas labai malonus. Esu savikritiška, sau visada rasiu priekabių. Tik kai pamatau išspausdintus savo darbus, o ir žmonės tą knygą perka, skaito, jiems patinka, jaučiuosi pakiliai.

Ar lieka laiko piešti savo malonumui, ar tokiais dalykais jau persisotinote?

Būna įvairiai. Kai projektai užsitęsia, nuo piešimo būna bloga. Kai turiu ilgesnę pertrauką, piešimo išsiilgstu.

Anksčiau su savimi visada nešiodavausi eskizų sąsiuvinį. Dabar nešuosi tik retkarčiais. Laisvalaikiu einu paeskizuoti draugų, gamtos ar kokio mėgstamo pastato. Iš tų laisvalaikio eskizų galima ir ką nors užsakymams pritaikyti. Piešimo laisvu laiku poilsiu nevadinčiau. Tai visgi darbas.

Kas Jums yra tobulas poilsis?

Galima susidaryti įspūdį, kad labai daug dirbu, bet taip nėra. Poilsis – mano kartos problema. Sunku susikoncentruoti į darbą, kai aplinkui tiek išorinių dirgiklių. Tačiau kai ilsimės, jaučiamės kalti, kad nieko nedirbame. Dirbame susikoncentravę tik tuomet, kai laikas spaudžia.

Tobulas poilsis – kai nebaudi savęs už tai, kad nieko neveiki. Man patinka labai daug vaikščioti. Tiesiog vaikščioti.

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. Netrukdo (78.63.173.20)

    2020-11-06 at 10:06

    Vienas kitam netrukdo.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų