Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

LINKSMAI NUVILNIJĘ PLENERAI

Kupiškio etnografijos muziejaus padaliniuose nuo liepos 20 d. iki 25 d. vyko du plenerai: vienas Adomo Petrausko muziejuje medžio drožėjų pavadinimu „Sparnuotosios sūpynės“, antras Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje tautodailininkų tapytojų – „Gyvenimo gėlėtos godos“. Abu plenerus finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Kupiškio rajono savivaldybė.

Kelia nuostabą, kas jungia tokias skirtingas technikas, švelnius teptuko potėpius ir griežtus pjūklo garsus? Jungia laikas ir vienas ir tas pats judesys – rankos mostas. Turbūt niekas neišdrįstų prieštarauti profesorės Viktorijos Daujotytės minčiai, kad protingos rankos sukuria grožį, kuris mus pakylėja virš pilkos kasdienybės. Kad tai tiesa, įsitikino visi, atvykę į Veronikos Šleivytės paveikslų galeriją ar Adomo Petrausko muziejų, kur visą savaitę vyko kūrybinis tapybos ir medžio dirbinių bei drožinių procesas.

Gyvenimo gėlėtos godos

Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje liepos 20 dieną prasidėjo pleneras „Gyvenimo gėlėtos godos“, į kurį susirinko tautodailininkai iš Kupiškio, Panevėžio, Rokiškio, Biržų ir Utenos rajonų. Plenero dienomis nebuvo vien tik tapoma ar piešiama. Visi dalyviai turėjo puikią progą pasiklausyti paskaitos ir pabendrauti su menotyrininke doc. dr. A. Narušyte, kuri skaitė paskaitą „Veronika Šleivytė – prieštaringa asmenybė ir kūrėja“. Menotyrininkė pristatė ir nuotraukas iš neseniai pasirodžiusios knygos „Foto Vėros Šleivytės“. Fotografijos iškalbingos, jose menininkės emocijos, charakteris, charizma: vienur ji žaisminga ir nerūpestinga, kitur susimąsčiusi, su nerimu ir ilgesiu akyse, dar kitur labai teatrališka ir ji pati, ir jos vaizduojami subjektai. Albumą rengė ir sudarė puiki išmanančių specialisčių komanda: M. Dainovskytė, I. Burbaitė, A. Narušytė, G. Zuozienė.

Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje vyko edukacinė veikla „Tapyba pastele“.
A. Vaičiūnienės nuotrauka

Plenero atidarymo dieną apie Veronikos Šleivytės paveikslų galerijos įkūrimą papasakojo ir atvykusius tautodailininkus pasveikino Lietuvos ir Kupiškio rajono politikos bei visuomenės veikėjas Albinas Vaižmužis, dailininkę gerai pažinojusi buvusi ilgametė muziejaus darbuotoja S. Gruodienė.

Muziejininkė Aušra Jonušytė knygos „Veronikos Šleivytės gyvenimo bruožai“ sudarytoja ir straipsnio „Kūrybos pasaulyje“ autorė, apžvelgė svarbiausius dailininkės gyvenimo momentus, pristatė menininkės grafikos ir pastelinės tapybos kūrinius.

Ekskursiją „Dailininkės V. Šleivytės gyvenimo keliu“ surengė Kupiškio etnografijos muziejaus padalinio V. Šleivytės dailės galerijos muziejininkė Jolanta Knizikevičienė. Edukacinius užsiėmimus, kaip tapyti pastele, vedė K. V. H. Vaičiūnas.

Aukštaitijos tautodailininkai tapytojai ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas (pirmoje eilėje antras iš kairės) plenero uždarymo šventėje.
Genios Vaičikauskienės nuotrauka

Po įdomių susitikimų ir pasakojimų prasidėjo kūrybinis procesas. Vieni plenero dalyviai, jaukiai įsikūrę prie menininkės trobos ant suoliuko ar tiesiog prisėdę pievoje, tapė V. Šleivytės sodybos fragmentus, rugių lauką, pasipuošusį rugiagėlių ir aguonų žiedais, margaspalvius darželius ar parimusį gluosnį, kitiems labiau rūpėjo perkelti ant drobės pačios V. Šleivytės portretą su žvitriu žvirbliu rankoje ar tiesiog pavaizduoti menininkę, parimusią ties fotoaparatu. Didžiuma darbų nutapyti gamtos tema, nes menininkei buvo labai svarbi jos namų aplinka, gėlės, medžiai, laukai, pievos.

Todėl ir tapytojų darbuose tiek daug gamtos motyvų. Su dideliu įkvėpimu dirbo visi plenero tautodailininkai naudodami įvairias tapybos technikas.

Pasibaigus plenerui savo darbus pristatė G. Adiklienė, A. Bučienė, R. Eidžiulienė, R. Bukienė, L. Jegor, I. Stasikėlienė, L. Dailidėnienė, J. Dailidėnas, G. Sutkuvienė, K. Preidžius, A Blažys, V. Kaulakienė, G. Vaičikauskienė, I. Vapšienė, D. Strazdienė.

Sparnuotosios sūpynės

Tuo pačiu metu, kai menininkai V. Šleivytės sodyboje tapė paveikslus, Adomo Petrausko muziejuje dūzgė pjūklai, skambėjo kaltai, taukšėjo plaktukai ir dusliai suskambėdavo krintantis akmuo, kuris prilaikydavo ąžuolo rąstą, jau paruoštą raižiniui ar įmantriam statiniui.

Nuo ankstaus ryto liepos 20 dieną į Adomo Petrausko muziejų sugužėjo tautodailininkai ir basų kojų tako meistrai: G. Tručinskas, R. Zinkevičius, D. Žvybas, R. Kaminskas, A. Vasiliauskas, A. Čelkys. Prasidėjo pleneras ,,Sparnuotosios sūpynės“. Darbas darbą vijo. Akyse keitėsi muziejaus kiemas pritraukdamas ne vieną atvykusį svečią smalsuolį. Atrodo, kad savaitė labai trumpas laiko tarpas, tačiau pamačius, kiek gali padaryti žmogaus rankos, kūrybinis potencialas, noras puošti savo krašto aplinką ir bendrystė, supranti, kad laikas visai nesvarbu. Viską lemia visai kiti dalykai.

Jurgitos Malevičiūtės ir Jolantos Knizikevičienės nuotraukos

Žiūrėdamas į medžio drožėjų darbų procesą, pamatęs jau gimusius darbus, atsistojęs basomis ant basų kojų tako užpildo, negali atsistebėti, kiek kruopštumo, kantrybės ir išmonės reikia. Sūpuoklės, namelis, smėlio dėžė, fotostalelis, šaškių ir šachmatų lenta, basų kojų tako ąžuolinių rąstelių linija – tai toli gražu ne viskas. Visi dirbiniai ar statiniai, nesvarbu, kaip juos pavadintume, išpuošti liaudies pasakų herojais, kurie atrado savo vietą, kur nutūpti, kur prisėsti, kur užšokti ar tiesiog ramiai priglusti prie ąžuolinio rąsto. Žvalgaisi ir nepaliauji stebėtis padykusiu kiškiu, pupsinčiu ežiuku, žvitruole voveryte, ūbaujančia pelėda ar krintančia ąžuolo gile. Rodos, taip ir girdi, kaip suskamba nuo drožinio nuriedantis riešutas ar ąžuolo paslaptingas vaisius.

Medžio drožėjai su Adomo Petrausko muziejininke Laura Eižiniene (iš dešinės antra).

Kiekvienas žmogus, atvykęs į muziejų, galės pasigrožėti medžio raižiniais, pasisupti sūpuoklėse, pasėdėti mediniame namelyje, pažaisti lauko šachmatais, šaškėmis ar nuspyręs savo apavą į šoną pasimasažuoti pėdas žingsniuodamas akmenėlių, kankorėžių, samanų, eglišakių ar medinių kaladėlių taku.

Atgijo A. Petrausko muziejaus kiemas, o ir kitaip negalėjo būti, nes pats sodybos šeimininkas Adomas visada laukdavo svečių ir prisigalvodavo įvairiausių naujovių, kad tik būtų įdomiau ir smagiau. Juk vyresni žmonės tikrai dar atmena ir paties A. Petrausko sukonstruotą namelį medyje, ir kiemo vartus su šelmiškais raižiniais, ir juokingas kiemo skulptūras. Pažinojusieji Adomą taip pat papasakotų, kad jis labai mylėjo vaikus ir gebėdavo juos užimti, labai noriai priimdavo visus atvykusius į sodybą kaskart nustebindamas naujais ir su išmone padarytais darbais. Nėra jokių abejonių, kad visa, kas atsirado muziejaus kieme per šį plenerą, tikrai pradžiugintų patį Adomą Petrauską ir jis šelmiškai šypsodamasis pritartų visam šurmuliui, kuris buvo kieme.

Pleneras ,,Sparnuotosios sūpynės“ baigėsi, bet tik šią vasarą. Esame tikri, kad kitais metais bus daug įdomių ir naujų darbų, kurie džiugins visus, kurie atvyks į muziejų.

Linksmai nuvilnijo abu plenerai, smagi buvo ir jų uždarymo popietė, kurią apibendrino Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas. Jis negailėjo gražių žodžių tapytojams, medžio drožėjams ir organizatoriams. Pirmininko žodžiais, šie abu plenerai prasmingi ir svarbūs, nes, kaip žinia, 2020-ieji paskelbti Tautodailės metais.

Abu plenerai ir uždarymas nebūtų buvę tokie puikūs, jeigu ne rėmėjai. Muziejininkė Laura Eižinienė dėkojo visiems, kurie prisidėjo įgyvendinant projektą. Nuoširdžiai ačiū tariame UAB „Žilvara“ direktoriui Žilvinui Vareikai, Pauliui Talačkai, Gediminui Laužikui, Pauliui Matijosui, Andriui Burkai, Tomui Rarivanui, Audriui Čemeriui ir, žinoma, Sandrai Gabrėnaitei-Juknienei, kuri visus dalyvius ir renginio svečius skaniai valgydino abiejų plenerų metu. Dėkojame už smagias melodijas Dranseikų šeimos kapelai „Polkutė“ iš Molėtų (vad. Jolanta Dranseikienė) ir Kupiškio kultūros centro Salamiesčio padalinio grupei „Muzika Tau“ (vad. Almantas Totoris).

Koncertuoja Dranseikų šeimos kapela „Polkutė“ iš Molėtų.

Džiaugiamės šiais plenerais, bendryste, bendradarbiavimu ir naujais kūrybiniais darbais, kurie papuošė A. Petrausko muziejų ir V. Šleivytės paveikslų galeriją. Užgimusi draugystė su rėmėjais ir su tautodailininkais išliks ilgam. Ne veltui vokiečių poetas J. W. Goethe rašė: „Geriausias būdas išlaikyti draugystę – dalytis mintimis apie savo darbus. Žmones labiausiai suartina veikla.“

Jūra Jurėnienė,
Kupiškio etnografijos
muziejaus direktorė

Reklama
4 Komentarai

4 komentarai

  1. Kor. (85.206.219.175)

    2020-08-15 at 10:26

    Vyksta plenerai, kiti renginiai, o koronos Kupiškyje vis daugiau. Sveikatos ministerija skelbia jau 4. Informacijos min. Tyli ir Kupiškio Ex situacijų komisija???

  2. Lauke (90.112.91.67)

    2020-08-14 at 16:21

    Pleneras – tai labai paprasta. Tai tapymas gamtoje, bandant tikroviškai perteikti matomus vaizdus.

    • Na, (78.61.149.74)

      2020-08-15 at 09:29

      Dilininkui taip beveik taip. Organizatoriui plenero rūpesčiai nesinaigia ir po renginio. Nors, taip mąstaniam geriausia būti ministru- siauras matymas padeda nepastebėti žmonių problemų ir rūpesčių.

  3. Taigi (78.61.149.74)

    2020-08-14 at 10:43

    Visada seku Kupiškio kultūros padangėje vykstančius įvykius. Smagu, kad mūsų kultūros įstaigos aktyvios, žinomos daugybei šalies žmonių. Tačiau iš rašinėlio matyti, lyg tai atėjo dėdė iš Lietuvos kultūros tarybos, padavė pinigų muziejaus direktorei, o ko trūko dar savivaldybė pridėjo ir viskas susiklostė į vietas, muziejaus direktorei pamojus rankele. Taip paprastas žmogelis ir nesužinojo kokios muziejininkės rašė projektus, kurie turėjo patraukti pinigų dalintojų dėmesį ir įtikinti, kad šie prolektai verti rėmimo. Taipogi keliolikai dalyvių Šleivytės muziejuje sudėtinga sudaryti elementarias buitines sąlygas darbui, nes ten net nėra vandens. O vien rankoms nusiplauti kiek jo reika dienos bėgyje… Lengviau pačiulbėti apie prisėdusius bei pritūpusius pasakų herojus, nei daug laiko trukusį nuoširdų, kūrybingą muziejininkių darbą ne tik plenerų metu, bet dar daug savaičių iki jų. Vargu ar rajono vadovai pastebės kultūros sričiai atsidavusių žmonių darbą, jei įstaigos vadovas to nepastebi. Aiškiai matosi muziejaus direktorės nepagarba savo pavaldiniams. Čia kvalifikacijos stoka ar charakteris? Atmušti norą dirbti kartais labai paprasta. O paskui ūdyti žmogų, kad nedirba, būna kai kam smagu. Gal nereiktų dirbti tokiais metodais.

Komentarai

Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų