Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

TIBERIADOS BROLIAI PER KARANTINĄ: „VISUOMET YRA VILTIS“

Brolis Ivanas Demeure.
Tiberiados bendruomenės nuotraukos

Brolis Ivanas Demeure – Tiberiados bendruomenės, įsikūrusios Baltriškių kaime, vyresnysis. Jis pasakoja apie vienuolyno gyvenimą karantino metu ir krikščionišką viltį šiuo sudėtingu laikotarpiu.

Karolina BAGDONĖ,
„Magnificat leidiniai“

Koks brolių gyvenimas šiomis dienomis? Ar labai pasikeitė dienotvarkė?

Gyvenant bendruomenėje šešiese ir dar kaime, reikia pripažinti, kad mums sekasi ir mūsų karantino sąlygos tikrai geros. Nė vienas iš brolių koronavirusu neserga. Tad mūsų dienotvarkė nelabai pasikeitė, gal tik būdas jos laikytis pakito.

Išoriniai pasikeitimai nedideli. Vėl pradėjome po pietų melstis rožinį, o prieš Gailestingumo sekmadienį (balandžio 19 d.) visą naktį budėjome ir meldėmės už visą pasaulį. Bet pasikeitimas yra pirmiausia vidinis.

Stengiamės užjausti kenčiančius įvairiais būdais, pasidomėti ir susisiekti su jais, pvz., ėmėme transliuoti liturgiją internetu, dažniau paskambiname prašančiam mūsų patarimo ar pagalbos. Pasaulio nelaimė neverčia mūsų sielvartauti. Sakyčiau, kad pasauliui reikia ir džiaugsmo, vilties, tad verkiame su verkiančiais, bet ir paguodžiame juos šypsena, stebėdami mažus vilties ženklus.
Pagaliau sakyčiau, kai pas mus atvyksta mažiau žmonių ir nebereikia organizuoti jų priėmimo, turiu daugiau laiko dirbti lauke. Šis darbas man suteikia pakilią nuotaiką ir jėgų.

Ką Jums reiškia šis karantinas ir koronaviruso pandemija? Kaip šią situaciją gali priimti ir suprasti krikščionys?

Koronavirusas ir visos jo pasekmės, pvz., karantinas, ekonominis smūgis ir t. t., yra tam tikras išbandymas. Labai aiškiai suvokiame savo trapumą ir silpnumą.
Ne viskas kontroliuojama, ir recepto, kaip šį laiką išgyventi, nėra. Išmokstame paklusti Vyriausybės ir vyskupų įsakymams tikėdamiesi, kad šis paklusnumas reiškia solidarumą, pagarbą trapiausiems.
Tikintiesiems irgi svarbu suvokti, kad tai nėra laikas kaltinti kinus, užsieniečius arba patį Dievą. Kiekvienas dabar gali prisidėti kurdamas geresnę visuomenę. Kančia dažnai reiškia smurtą, egoizmą ir pan.

Prieš tokią kančią reikia kovoti. Bet kovodami galbūt neišvengsime ir kitokios kančios – meilės, atsidavimo, drąsos kančios, kurią Jėzus parodė ant Kryžiaus. Tokia kančia ir liks didelis slėpinys, apie kurį nenorėčiau tik paprastai pakalbėti.

Brolis Jonas, brolis Gonzagas ir šuo Mozė.

Ar galima pas Jus atvykti apsistoti ir paviešėti?

Šiuo metu, deja, apsistoti pas mus negalima. Įstatymais nustatyta aiški tvarka, kurios ir mes laikomės. Kadangi buvo paskelbtas karantino sąlygų palengvinimas, mes juo pasinaudosime ir priimsime tikinčiuosius šiokiadieniais dalyvauti šv. Mišiose (daugiau informacijos mūsų svetainėje www.tiberiade.lt).

Reikia rūpintis ilgai šv. Mišiose negalėjusiais dalyvauti krikščionimis. Tad šv. Mišios vyks mūsų bažnyčioje, visi norintieji turės būti su kaukėmis. Truputį keista, bet priprasime. Nuolat klausomės naujos informacijos, kad esant galimybei ir Vyriausybei leidus galėtume priimti pas mus norinčius atvykti žmones.

Dabar kiekvieną vakarą, išskyrus sekmadienius, galime tiesiogiai stebėti Naktinės maldos transliaciją www.tiberiade.lt ir melstis kartu. Tikrai tikiu, kad galima skaityti Tiberiados neseniai išleistą knygą „Pašaukimo žemė. Žiedeliai“ („Magnificat leidiniai“, 2020)! Kaip dar kuriate bendrystę su tais, kurie negali jūsų aplankyti?

„Tiberiada. Pašaukimo žemė. Žiedeliai“ knygos viršelis.

Man asmeniškai patinka skaityti. Esu pastebėjęs, kad net mirę autoriai man brangūs it artimieji. Knygos yra ir priemonė keliauti. Žinoma, galima be galo naršyti internete, bet labai dažnai kyla jausmas, kad niekur nekeliavome, o tik iššvaistėme laiką. O skaitydamas gerą knygą pastebiu, kad autorius patraukia, personažai apsigyvena manyje, plečiasi pasaulio suvokimas. Pastebiu, kad kažką perskaitęs knygoje geriau atsimenu negu naršydamas internete.

Tiberiados broliai nėra dideli rašytojai, bet Lietuvoje išleidome net keturias knygas. Naujausia – „Pašaukimo žemė. Žiedeliai“. Knygą išleidome kartu su „Magnificat leidiniais“ 40 metų bendruomenės įkūrimo proga. Joje galite susipažinti su kiekvienu broliu ir seserimi, atrasti Tiberiados bendruomenės įsikūrimo Lietuvoje, Zarasų rajone, istoriją, išgirsti Tiberiados brolių misijos vaizdus lietuvių širdyse. O dabar dar galite įsigyti knygų ir su išskirtinai jums parašytu brolių palinkėjimu.
Atsakydamas į šį klausimą, šypsausi, nes mano atsakymas skamba kaip reklama. Bet suprantu, kad tokią knygą skaityti šiuo metu gali būti labai sveika.

Ko Jums labiausiai trūksta šiuo karantino laikotarpiu? Gal reikia kokios nors pagalbos ar finansinės paramos?

Tiberiada visuomet gyveno iš paramos. Jeigu žmonės nustotų aukoti, mūsų gyvenimas būtų labai sunkus. Labiausiai reikia paramos mūsų veiklai ir, žinoma, statybai. Kitaip broliai kukliai gyventų tik iš rankų darbo.

Šiuo metu nepriimame žmonių, nerengiame stovyklų, tad išlaidų laikinai sumažėjo. Prieš dvejus metus mums labai reikėjo pagalbos. Parašiau skirtingiems žmonėms ir mus labai paguodė tai, kad daugelis jų atsiliepė ir skyrė pinigų. Jeigu ir vėl mums ko nors trūktų, nuolankiai prašyčiau pagalbos.
Bet gal šiuo metu organizacijoms, kurios padeda sergantiems, vargšams, alkaniesiems, reikia būtent mūsų aukų.

Kokią svarbiausią pamoką turėtume išmokti iš šių suvaržymų? Ar mes kaip visuomenė mokame gyventi izoliacijoje? Ar po jos galime tapti geresniais žmonėmis ir krikščionimis?

Jau minėjau, kad man nelabai patinka pamokslauti. Tačiau patinka antra klausimo dalis. Turiu omenyje, kad nelabai mokame gyventi izoliacijoje.

Tiberiados broliai.

Aišku, pirmiausia kalbu apie save. Gal buvau suplanavęs skaityti daug knygų, tvarkyti daug reikalų, tikrai skirti daugiau laiko artimiesiems ir Dievui. Bet kai žvelgiu atgal, neatrodo, kad pasiekiau didžiulių rezultatų. Gal esu buvęs išsiblaškęs, tinginys ir pan. Gal net kilo ir kitų pagundų, sugrįžo senos priklausomybės.

Gal namie yra skaudžios įtampos. Visa tai rodo, kad karantinas nėra visuomenės idealas, kad žmogus nesukurtas vienatvei, užsidarymui. Bet gal šis laikotarpis ir mane moko, kad turiu būti kantrus ir gailestingas sau. Jeigu šiandien žengiau bent mažą žingsnį į priekį, gal neverta savęs kaltinti dėl visokių trūkumų, bet nuolankiai džiaugtis tuo žingsniu, pastiprinimu, kad kitą dieną žengčiau toliau. Aš tikiu, kad turime daug galimybių žengti pirmyn. Jeigu žmogus tik norėtų atsikelti, tobulėti, tikrai būtų vilties, nes pradžia jau yra. Bet kantriai, žingsnis po žingsnio, kaip man mokantis lietuvių kalbos.
Visos pastangos nebus veltui. Jos paslapčia suteikia vidinės jėgos, idant po karantino gyventume kitaip, dėmesingiau, atidžiau.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų