Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

PADEMBIS – ŽALIUOJA LYG ĄŽUOLAS

Padembis – kaimas Subačiaus seniūnijoje ir parapijoje, 1,5 km į pietryčius nuo Subačiaus miesto, prie Subačiaus–Senojo Subačiaus kelio, Viešintos dešiniajame krante. Gretimos vietovės: Senasis Subačius, Girėnai, Bražiškiai. 2001 metų gyventojų surašymo duomenimis, Padembyje gyveno 15 žmonių, 1989 metais buvo 4 gyventojai.
Subačiaus seniūnijos duomenimis, šiuo metu čia savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 6 žmonės.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Skaudus pokaris ir graži dabartis

Važiuojant iš Subačiaus miesto Senojo Subačiaus link kelio rodyklė bylojo, kur yra Padembis. Taigi nereikėjo klaidžioti aiškinantis, kur tą kaimą rasti. Tai ne tik pradžiugino, bet ir nustebino, nes Kupiškio rajone tokių rodyklių neturi ir kai kurios didesnės gyvenvietės. Padembis įsiminė kaip labai mažas, bet tenykščių žmonių rūpestingai tvarkomas, žaliuojančio miško peizaže įrėmintas kaimelis. Manoma, kad čia senovėje būta ąžuolyno. Iš šio medžio sulenkintos formos kilęs ir kaimo pavadinimas.

Jonas Rudys prie jo paties su namiškiais padaryto ir išpuošto vėjo malūnėlio.

Pirmas žmogus, sutiktas vienoje sodyboje, buvo Jonas Rudys. Užkalbintas jis sakė, kad pasitaikė saulėta diena, tai skubąs į šiltnamį komposto privežti. Nepaisant to, vyras sutiko pasikalbėti.

Tai jo tėvų Antano ir Juzefos Rudžių sodyba. Ji mena tragiškus pokario laikus. Mat 1947 metais plėšikai čia nušovė Jono tėvą ir sunkiai sužeidė motiną, peršovė inkstą. Ji vargais negalais sugebėjo nušliaužti pas kaimynus prašyti pagalbos.

„Man tada tebuvo šešeri metukai. Vienais metais tie patys iš kažkur atsibastę plėšikai mus buvo apvogę, o kitais atėję dar kartą norėjo susidoroti su visa šeima. Priemenėje, egzekucijos vietoje, netoli durų staktos po sienų apmušalais dar yra likusios kulkų žymės“, – prisiminė pašnekovas.

Jono Rudžio sodybos kiemą puošia augalų kompozicijos.

Jis sakė dar turįs ir butą Panevėžyje. Ten gyvenęs su žmona Aldona. Ji mirusi. Nusprendęs ir sodybą, ir butą palikti žmonos dukroms, kad jį senatvėje paglobotų. Savų vaikų jam Dievulis nedavęs. Taigi kiek išgali, padeda prižiūrėti paveldėtojams sodybą. Dalį laiko leidžia ir Panevėžyje.

„Džiaugiuosi, kad velionės žmonos žentai geri. Yra keturi anūkai. Visi atvažiuoja į Padembį pasibūti. Visi bendromis pastangomis tvarkomės. Žentas Darius daug ką čia sutvarkė, pastatė. Jaunimui ir krepšinio lenta pritaisyta, yra teniso stalas, vieta tinkliniui žaisti. Galima maloniai laiką leisti ir prie tvenkinuko su liepteliu. Viename namo gale – mano buveinė“, – pasakojo vyras.

Jis pradinę mokyklą baigė Senajame Subačiuje. Vėliau iki 8 klasės mokėsi Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietės vidurinėje mokykloje.

Jono Rudžio kiemo tvenkinukas.
Autorės nuotraukos

„Kolūkyje buvo sunkus gyvenimas. Jaunimas stengėsi visokiais būdais ištrūkti į miestus. Tuo metu įsikūrė Panevėžio politechnikumas. Tad nieko nelaukęs ten įstojau mokytis baigęs aštuonias klases. Paskyrimą gavau į Rokiškio tarpkolūkinę statybos organizaciją. Ten dirbau darbų vykdytoju. Algos buvo mažos, 140 rublių neatskaičius mokesčių. Jei planus įvykdydavome, tai per ketvirtį apie 100 rublių pridėdavo. Vėliau dirbau Kuro bazės prie Subačiaus vyr. inžinieriumi statybininku. Čia alga buvo dar skurdesnė – 100 rublių neatskaičius mokesčių. Iš Kuro bazės išėjau dirbti į Paulionkoje veikusį Panevėžio kompresorių gamyklos filialą. Alga jau buvo didesnė – apie 200 rublių, bet reikėdavo ravėti paskirtas kolūkio burokų normas. Gyvenau pas mamą tuo metu su pirma žmona Vanda. Ji irgi mirusi.
Kai mama mirė, su antra žmona Aldona apsigyvenome Panevėžyje. Padembyje dažnai lankydavomės. Aldona kilusi iš Biržų krašto. Buvo baigusi Kauno Mičiurino tarybinį ūkį technikumą.

Dabar esu pensininkas. Negeriu. Tai ir nedidelės pensijos užtenka“, – apie save pasakojo Jonas.
Paklaustas, kuo domisi, ką veikia, kai nereikia namuose ar kieme tvarkytis, jis sakė, kad mėgsta spręsti kryžiažodžius, paskaito spaudą. Labiausiai jį domina sporto naujienos. Mat jaunystės metais yra sportavęs. Buvo Panevėžio miesto jaunių bokso čempionas. Mėgsta krepšinį ir serga už „Žalgirį“. Tik nemėgsta žiūrėti varžybų, kai „Žalgiris“ pralaimi.

Čia jaučiasi laimingesni

Iš J. Rudžio kiemo patraukėme į kaimyninį kiemą, irgi labai įdomiai tvarkomą.

Edmundas Monkevičius parodė išmintingai gamtos nugludintą natūralų lauko akmenį.

Netrukus paaiškėjo, kad čia gyvena Danutė ir Edmundas Monkevičiai. Namų šeimininkė buvo darbe, bet šeimininkas svetingai pakvietė pasikalbėti. Pirmiausia papozavo nuotraukai prie užrašo „Mano sodyba“, iškelto kieme ant dviejų rąstų, improvizuotų medžio kamienų.

„Kas atsistos prie to užrašo iš namiškių, to ir sodyba“, – šmaikštavo Edmundas.

Tas pajuokavimas turėjo ir realų pamušalą. Mat vėliau iš kalbos išėjo, kad tvarkant sodybą prisideda ne tik jie, tėvai, bet ir abu jų sūnūs, gyvenantys kitur.

„Tikiu, kad vaikai neapleis sodybos, kai manęs ir žmonos nebebus. Jie prisidėjo ir mišką perkant, ir tvenkinį kasant“, – kalbėjo Edmundas.

Vyras Padembyje gyvena nuo 1998 metų. Prieš tai šeima buvo įsikūrusi viename iš Subačiaus daugiabučių namų. Į kaimą pradėjo dairytis, kai dėl savo pažiūrų prieš pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą neteko darbo Subačiaus kuro bazėje, kuri tada priklausė sukarintai sovietinei organizacijai. Galvojo, kad kaime bus lengviau pragyventi, ypač kilus ekonominei krizei. Namo ieškojo aplink Subačių penkių kilometrų spinduliu. Pagaliau nutarė įsigyti sodybą Padembio kaime iš Lapinskų. Kas anksčiau ten gyveno, nežino.

Lauko židinys, kurį pastatė sodybos šeimininkas Edmundas Monkevičius.

Girdėjęs tik, kad ši sodyba yra turėjusi daug savininkų. Kaime jiedu su žmona patys sėsliausi gyventojai. Aplinkiniai kaimynai dažniausiai atvažiuoja savaitgaliais, pavasaroti. Tik kaimynas Jonas dabar dažniau čia. Kitoje kelio pusėje gyvenusi Morkūnienė išvažiavo pas sūnų gyventi. Ta sodyba irgi atgyja tik retkarčiais.

„Aplinkiniai stebėjosi, kad pirkdami šią sodybą gerokai permokėjome. Viskas atsipirko ir toliau atsiperka. Iš pradžių gyvenome ūkiškai, karvę laikėme. Bet omenyje turiu ne tik materialinius dalykus. Žmonai, vaikams, mažajai anūkėlei Adrijai čia patinka. Grynas oras, miškas. Mes čia jaučiamės laimingesni, džiaugiamės gyvenimu“, – tvirtino pašnekovas.

Jis pridūrė, kad esąs kaimo vaikas. Jo tėvas buvo agronomas. Dirbo Rokiškyje. Ten susipažino ir su jo mama. Vedė. Tėvas atsisakė stoti į komunistų partiją, tad buvo priverstas palikti darbą ir keltis kitur su šeima gyventi. Apsistojo žmonos krašte, Joniškyje.

Suolelis prie tvenkinuko, ant kurio pasėdėti ir pasvajoti mėgsta Edmundas Monkevičius.

„Esu gimęs Rokiškyje, užaugęs Joniškyje. Kupiškio krašte atsidūriau pradėjęs dirbti tuometiniame „Šviesos“ kolūkyje eksploatacijos inžinieriumi. Tuo metu Danutė jau laukėsi mūsų pirmagimio. Ji yra kilusi iš Joniškio krašto.

Kolūkyje nelabai patiko darbuotis. Kai pasiūlė įsidarbinti Subačiaus kuro bazėje, tuoj pat ir pasinaudojau tuo pasiūlymu. Nuo 1984 metų iki šiol žmona dirba Subačiaus ambulatorijoje bendrosios praktikos slaugytoja.

Užauginome du sūnus Tomą ir Gediminą. Tomas gyvena Panevėžyje, o Gediminas Norvegijoje darbuojasi. Abu sūnūs vairuotojai.

Man patinka gamta. Patinka jos prieglobstyje apmąstyti, ką nuveikiau, ką dar galėčiau padaryti. Žmogui kartais reikia pabūti pačiam su savimi.

Danutė ir Edmundas Monkevičiai susėdo ant susitaikymo suolelio.

Kai gretimą mišką ankstesni savininkai išpjovė, nusipirkau iš jų 1 hektarą ir 10 arų miško žemės ir atsodinau. Žinau ten kiekvieną medelį. Kas prigijo, kas ne, ką atsodinti. Tik laiko viskam neužtenka. Esu ir medžiotojas. Mėgstu fotografuoti. Subačiuje buvo surengta mano gamtos fotografijų paroda.
Man rūpėjo, kad atsirastų mūsų kaimo rodyklė prie kelio. Surinkau gyventojų parašus. Įteikiau juos tuometiniam rajono merui Leonui Apšegai ir buvome išgirsti“, – apie savo pomėgius pasakojo Edmundas.

Vyras nepamiršo ir žmonos pomėgių. Pasak jo, Danutė aistringa grybautoja. Specialiai atostogauti eina tada, kai prasideda grybavimo sezonas. Net Varėnoje vykstančiuose grybavimo čempionatuose abu yra dalyvavę.

Edmundas aktyviai dalyvavo Krašto apsaugos savanorių veikloje Kupiškio krašte. Turi puskarininkio laipsnį. Jam šiek tiek apmaudoka, kad dabar retokai prisimenami krašto apsaugos savanorių pajėgas kūrę, už Lietuvos nepriklausomybę prieš trisdešimt metų kovoję žmonės.

Edmundo Monkevičiaus medžioklės trofėjai.

Kurį laiką Edmundas yra dirbęs ir vairavimo instruktoriumi Kupiškyje. Šiandien vyras visą savo laiką skiria sodybos priežiūrai, miškui. Prieš kaulių maro invaziją laikė savo sodyboje šernus. Tam turėjo oficialų leidimą. Atvažiuodavo žmonės pas jį šių gyvūnų pasižiūrėti.

„Vieną šerną buvau pavadinęs Fedia, o kitą Maša. Atvažiavo Skirmantas Pabedinskas iš televizijos tų šernų filmuoti. Jo paprašiau, kad neįrašytų, kaip aš juos vardais šaukiu. Sakau, kad šiuos vardus turintys žmonės gali įsižeisti. Visgi jis ėmė ir nufilmavo, kaip aš tuos šernus vardais šaukiu“, – prisiminė gana smagius nutikimus pašnekovas.

Edmundas Monkevičius pažįsta kiekvieną savo miško medelį.

Su Edmundu pasivaikščiojome jo prižiūrimame miškelyje. Jis pamokino, kaip pagal šakas galima sužinoti, kiek pušiai metų. Nusivedė ir prie jaukiausios sodybos vietos – pirtelės, suręstos iš tašytų rąstų, su durimis, padarytomis iš dviejų neįtikėtinai plačių lentų. Pasiklausėme, kokią melodiją išvinguriuoja veriamos senos jos durys. Pravėrėme duris ir į medžiotojų namelį, kur ant sienų sukabinti jo medžioklės trofėjai. Pasėdėjome prie pirtelės ant susitaikymo suolelio.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Alvydas Totoris ir Vidmantas Jankauskas rašo, kad Padembio kaimas susiformavo Subačiaus miestelio žemėje, netoli buvusio valstybinio miško sklypo. Matyt, čia būta ąžuolyno, dėl kurio ir gavo sulenkintos formos pavadinimą (tarpukariu kaimelį bandyta pervardyti Paąžuole, bet vertinys neprigijo).

Nors jau 1903 metais minimas Padembio užusienis, kuriame buvo 19 gyventojų, bet 1911 metais skirstant į vienkiemius Subačiaus žemę, už 2 km į šiaurės vakarus nuo miestelio, prie kelio į Subačiaus geležinkelio stotį, buvę keli mažažemių sklypeliai, dar vadinti Kešenava. 1919–1950 metais Padembis priklausė Subačiaus valsčiui, Paviešinčių seniūnijai (apylinkei).

1923 metais kaime buvo 4 ūkiai ir 23 gyventojai. 1942 metais buvo šie ūkiai: Jono Kurulio, Antano Kurulio, Antano Rudžio, Vlado Valentinavičiaus, Igno Laurinavičiaus. Iš viso 23 gyventojai.

1959 metais kaime buvo Zosės Valentinavičienės ir Magdalenos Makarskienės, Juzės Rudienės, Paulės Magilienės, Paulės Kizytės, Antano Kurulio, Jono Kurulio, Jono Bunkio namų ūkiai ir 20 gyventojų. 1979 metais Padembyje gyveno 14, 1989 metais – 4 žmonės. Su Padembio lokalizavimu XX a. pr. topografiniuose žemėlapiuose esama tam tikro nesusipratimo, nes kaimelis gana ilgai painiotas su Ilgalaukiu ir nurodytas esąs šalia Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietės.

Reklama
2 Komentarai

2 komentarai

  1. Augustas (188.69.198.236)

    2020-04-09 at 18:56

    Ačiū.Labai smagu paskaityti apie gimtinės kaimus ir ypač- žmones.Su Jonu Rudžiu teko lankyti pradinę mokyklą Subačiuje.Džiaugiuosi,kad Jis taip gražiai gyvuoja.

  2. patikslinimai (212.117.7.253)

    2020-04-02 at 17:31

    Spėju,kad Padembis yra būtent vertinys,pirminė pavadinimo forma galėjo būti Paųžuolis ar Paųžuolė.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų