Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo
Dauguma jaunuolių, baigę mokyklą, iš karto pradeda studijuoti universitetuose, kolegijose, profesinio rengimo centruose. Kur kas mažiau jų įsilieja į darbo rinką, nusprendę visus mokslus atidėti kuriam laikui į šalį. Vieni jaunuoliai darbo ieško Lietuvoje, antri susigundo geresnio uždarbio ieškoti svetur. Ten įleidžia šaknis ir į Lietuvą nebesvajoja sugrįžti. Visgi ne visi. Dalis jaunų emigrantų sugrįžta ir siekia įgytą patirtį, sukauptas lėšas panaudoti savo verslui kurti, norimai specialybei įgyti.
Kupiškėnė Kristina Motuzaitė – viena iš pastarųjų.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Darbininkiški gyvenimo universitetai
Kristina į Lietuvą sugrįžo po ketverių metų, praleistų užsienyje. Ten padirbėti išvažiavo netrukus po Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos baigimo. Iš pradžių ji mąstė apie finansininkės specialybę. Bet tuo metu Kristinai atrodė, kad finansus studijuojančių žmonių yra daug, kad gali būti sunku įsidarbinti, mintį apie tą specialybę nuvijo šalin ir priėmė kitą sprendimą – kol kas niekur nestudijuoti, bet sukaupti darbo patirties ir lėšų mokslams ar verslo pradžiai.
Tiesa, pirmiausia Kristina padirbėjo keletą mėnesių vienoje Panevėžio gamykloje, o vėliau išvažiavo į Londoną. Čia dirbo viešbučiuose, fabrike, kur gamino kalėdines dėžutes. Po metų iškeliavo į Norvegijos šiaurę dirbti žuvies fabrike.
Darbas ir gyvenimas užsienyje jai padėjo ne tik įgyti gyvenimiškos patirties, pagilinti anglų kalbos žinias, bet ir geriau pažinti save.
Prisitaikyti svetimoje šalyje merginai nebuvo sunku, nes kartu važiavo ir jos draugas. Vėliau Norvegijoje kartu dirbo ir vienas giminaitis.
„Abi šalys, kuriose gyvenau, labai skirtingos. Londone nustebino nematyti milžiniški žmonių srautai ir metro. Šis miestas tikras tautų katilas. Daugiausia ten dirbau tarp užsieniečių. Lietuvių sutikau nedaug. Londone erzino šiukšlės. Matyt, tai visų pasaulio didmiesčių problema. Norvegijoje žavėjo gamta. Žiemą ten gražios šiaurės pašvaistės. Aš labiau mėgstu gamtą nei urbanizuotą peizažą. Bėda tik, kad mažame Norvegijos kaimelyje, kur buvo tas žuvų fabrikas, po darbo būdavo labai mažai veiklos, ypač žiemą. Vasarą kopdavome į kalnus, žvejodavome. Didesnių pramogų kartais nuvažiuodavome paieškoti į didesnį miestuką Narviką už 70 kilometrų. Ten ir įdomesnį filmą galima buvo pasižiūrėti, ir paslidinėti. Norvegijos sostinėje Osle nebuvau, tik atskridau iki ten ir persėdau į lėktuvą. Iš Oslo iki mano buvusios gyvenamosios vietos šiaurėje yra apie pusantro tūkstančio kilometrų. Norvegijos žuvies fabrike apie 60 proc. darbininkų buvo įvairaus amžiaus lietuviai. Vieni dirbo laikinai, kiti turėjo nuolatinius kontraktus. Tautiečių likimai skirtingi. Yra ten giliai šaknis įleidusių, už paskolas namus įsigijusių ir apie grįžimą į gimtinę nekalbančių lietuvių. Atvažiavusių laikinai padirbėti vyresnių žmonių kitoks nusiteikimas. Tuo tarpu jaunesni tokiais klausimais, grįšiu ar negrįšiu, sau galvos nekvaršina ir kuriam laikui šiuos pasvarstymus atideda ateičiai“, – pasakojo Kristina.
Ji pastebėjo, kad užsienyje lietuviai nėra labai vieningi. Dažniausiai paiso tik savų interesų. Žinoma, yra ir gerų, labai nuoširdžių, noriai kitiems padedančių tautiečių.
Nori kurti savo verslą
Paklausta, ar patartų jaunimui važiuoti padirbėti į užsienį, Kristina teigė, kad kiekvienas pats asmeniškai turi tokį dalyką nuspręsti. Ji savo sprendimo nesigaili. Pakeliauti, pamatyti pasaulio, susipažinti su kitomis kultūromis reikia kiekvienam žmogui. Savarankiškas gyvenimas užsienyje ją užgrūdino. Ten gyvendama suprato, kad labai traukia Lietuva, kur liko šeima, draugai.
Kristina sugrįžusi į Kupiškį kol kas gyvena su tėvais ir svajoja kurti savo verslą. Panevėžyje rengiasi įgyti plataus profilio kirpėjos specialybę ir kartu su kolege tame mieste atidaryti savo kirpyklą. Kirpėja – praktiškas amatas. Kristinos sumanymą palaiko ir šeima. Merginos nuomone, geriausia, kai žmogus gali dirbti savarankiškai ir būti pats sau viršininkas.
„Kupiškis gražus ir jaukus miestukas. Jo niekada neužmiršiu. Jis turi perspektyvų tapti labai patraukliu turistiniu miesteliu. Čia bus gera atostogauti ir aktyviai leisti laisvalaikį. Mėgstu mankštintis. Tam mieste yra sudarytos neblogos sąlygos. Visgi manau, kad čia pradėti savo verslą galimybių yra mažiau nei Panevėžyje“, – išsakė savo nuomonę pašnekovė pasidomėjus, kodėl planuoja įsikurti Panevėžyje.
