Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

ASFALTUOTU KELIU Į MAKSVYČIUS

Maksvyčiai – Kupiškio rajono savivaldybės kaimas, nuo Noriūnų nutolęs 6 kilometrus. Maksvyčių kaimas priklauso Subačiaus parapijai. Iš čia iki Subačiaus miestelio – 6,5 kilometrai, o iki Rudilių – 1 kilometras. Per kaimą teka Suosos upelis. Eina Rudilių–Subačiaus vieškelis.
Gretimi kaimai: Kukauka, Mažionys, Paprūdžiai, Paliepė, Rudiliai.
2001 m. duomenimis, Maksvyčiuose gyveno 45 žmonės. Šiuo metu čia savo gyvenamąją vietą deklaruoja 22 gyventojai.
Pasisvečiavome Maksvyčiuose, kur nuo seno būta bajorų valdų, pasižvalgėme, kaip šis kaimas gyvena dabar, pašnekinome tenykščius žmones.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kad anūkai žinotų

Genovaitės Jakštonienės sodyba Maksvyčiuose.

Važiuojant iš Kupiškio Panevėžio link pro Noriūnus, Rudilius Maksvyčius galima pasiekti geru asfaltuotu keliu. Tik dėl pagrindinio kelio remonto, kad išvengtume stovėjimo prie šviesoforų, į šį kaimą važiavome prastesniu keliu per Puponis.

Maksvyčiai pasirodė tarsi būtų Rudilių tęsinys. Tarp šių kaimų vos kilometro atstumas. Visgi šiuos du kaimus iki šiol skiria skirtingos parapijos. Rudiliečiai priklauso Palėvenės, o Maksvyčių gyventojai – Subačiaus parapijai. Žinoma, šiais laikais tas skirtumas nebeturi didelės reikšmės.
Pirmiausia į Maksvyčius pasidairėme pro automobilio langą. Gyvenvietė pasirodė labai tvarkinga. Tik keliose vietose buvo matyti prasčiau prižiūrėti, nuo senatvės pajuodę pastatai. Pamatėme ir tvartelį ar daržinaitę įdubusiu stogu. Važiuojant nuo Rudilių pusės kaimo pradžią žymėjo senas medinis kryžius, kitame jo gale akį traukė pakelėje išlikęs antkapinis kryžius, žymintis buvusią senųjų kaimo kapinių vietą.

Pervažiavę tiltą per Suosą, stabtelėjome prie riboženklio, bylojančio, kad čia baigiasi Maksvyčiai, o toliau už 6 kilometrų bus Subačiaus miestelis.

Genovaitė Jakštonienė į Maksvyčius atitekėjo iš Antašavos.

Dešinėje akis patraukė jauki sodyba su kieme besikapstančių vištų pulkeliu. Pasibeldus į duris ir įėjus į vidų pirmiausia pasitiko amsintis šuo. Vėliau iš šių namų šeimininkės Genovaitės Jakštonienės sužinojau, kad tai namų sargas, geriausias jos draugas Laris, labai gerai sugyvenantis ir su katinu Simba bei būriu jo bičiulių katinų, kurie labai mėgsta užklysti į šią sodybą. Tikriausiai jaučia ir pačios Genovaitės palankumą. Mat moteris prisipažino, kad labai nevejanti lauk svetimų kačių.

„Esu šio krašto marti, buvusi Karoblytė, atitekėjusi iš Antašavos. Gyvenu viena. Vyras Leonas miręs. Čia yra jo tėvų, mano uošvių Eugenijos ir Jono Jakštonių, sodyba. Dvidešimt metų dirbau vietinėje mokykloje, o vėliau dvidešimt vienerius metus Subačiaus gimnazijoje biologijos mokytoja. Esu baigusi Klaipėdos tuometinę pedagoginę mokyklą, kur įgijau pradinių klasių mokytojos specialybę. Vėliau neakivaizdiniu būdu tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute baigiau biologijos studijas. Šią aukštąją mokyklą yra baigusi ir mano vienintelė dukra Asta Petrulienė. Ji dirba istorijos mokytoja Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje. Turiu anūką Tomą, studijuojantį Kauno technologijos universitete, ir gimnazistę anūkę Simoną. Gyvenu ūkiškai. Jau šešti metai nebedirbu mokykloje. Sodinu daržus. Laikau dvi karvytes. Jos abi šiuo metu užtrūkusios, veršingos. Taigi man atostogos, nereikia melžti. Dar turiu ir vištų. Tas ūkelis pamažu tampa istoriniu dalyku. Visada norėjau, kad anūkai pamatytų tikrą kaimo gyvenimą. Dukra barasi, vis spiria karvių atsisakyti, pailsėti nuo ūkiškų darbų. Kol kas dar to daryti nenoriu. Pievos beveik palangėje, aplink apie 8 hektarai, anūkas, žentas padeda šienauti“, – pasakojo apie save G. Jakštonienė.

Genovaitės Jakštonienės žento statyta pirtelė.

Pašnekovė labai gyrė savo žentą, dirbantį Norvegijoje. Ji aprodė jo rankomis pastatytą šiuolaikišką pirtelę, padarytus originalius kiemo šviestuvus.

Moteris sakė, kad jų kaime stambių ūkininkų nėra. Daugiausia sodybose įsikūrę po vieną gyventoją. Yra ir apytuščių namų, kurie labiau atgyja vasarą, kai suvažiuoja vasaroti mirusių jų savininkų palikuonys. Maskvyčių gyventojai šliejasi prie Rudilių bendruomenės, kuriai šiuo metu vadovauja Regina Šimėnienė.

 

Originalus šviestuvas Genovaitės Jakštonienės sodybos kieme.

„Labai blogai ir liūdna, kad Rudiliuose pašto nebeliko. Antai šiandien jau vidurdienis, o vakarykštės spaudos dar negavę. Nėr teisybės. Nieko kaimuose nebelieka. Maksvyčiuose anksčiau ir parduotuvė buvo, ir pieno surinkimo punktas. Gerai, kad dar neuždarė medicinos punkto Rudiliuose, kad pati vairuoju automobilį. Tai prireikus į parduotuvę, vaistinę ar kitais reikalais galiu ir pati nuvažiuoti. Kitaip čia gyvenant būtų prapultis“, – išsakė savo rūpesčius pašnekovė.

Kur užaugo pulkas vaikų

Maksvyčiuose būtinai stabtelėjome prie Aldonos ir Antano Jatužių sodybos. Jų gyvenamasis namas pats aukščiausias šiame kaime. Peržengus šių namų slenkstį, nosį kuteno malonūs verdamų pietų kvapai, gerai nuteikė dvelkianti jaukumu ir šiluma namų aplinka.

Šie žmonės rajone žinomi kaip vaikų globėjai. Jų šeimynoje per daugiau nei du dešimtmečius rado prieglobstį ir buvo išleisti į gyvenimą 17 globojamų vaikų. Ši pora užaugino ir keturias savo dukteris. Šiuo metu šeimyna baigia veiklą. Joje dar auga paskutiniai du globotiniai. Vienam greitai sukaks 18 metų.

„Sveikata nebeleidžia darbuotis, nors dar labai norėčiau padėti tėvų rūpesčio netekusiems vaikams“, – sakė Aldona. Moteris džiaugėsi, kad visi jų vaikai nuostabūs. Tarp jų yra ir bakalaurų, ir magistrų, ir dainininkų, pavyzdžiui, Deividas Valma, dalyvaujantis „X faktoriuje“, ir įvairias specialybes įgijusių, savo vietą atradusių žmonių.

Visi jie gyvena savo gyvenimus, bet ryšiai su jais nėra nutrūkę. Kartkartėmis susitinka, pasikalba telefonu ar per skaipą.
Jatužiai susilaukė savo dukterų penkių anūkų ir dviejų globotinių anūkų.

Antano ir Aldonos Jatužių šeimynoje prieglobstį gavo didžiulis būrys tėvų globos netekusių vaikų.

„Didžiuojuosi, kad mūsų globotinės myli savo vaikus, rūpestingai juos augina“, – sakė Aldona.
Paklausti, iš kur tas jų noras rūpintis vaikais kilo, Aldona ir Antanas tvirtino, jog svarbiausia, kad abiejų norai sutapo. Didelė šeima jų nebaidė. Antanas, kilęs iš Pasvalio rajono, augo šešių vaikų šeimoje, o vilkaviškietė Aldona – su daug už ją vyresniais broliu ir sese. Jų interesai skyrėsi. Maža galvojusi, jog užaugusi turės daug vaikų, kad jiems augti būtų nenuobodu.

Savo dukras augindami stengėsi dirbti tokį darbą, kad galėtų abu su vyru pakaitomis vaikus prižiūrėti, nes tuo metu ir darželio kaime nebuvo.
Šeima visą laiką gyveno ūkiškai. Maksvyčiuose jie įsikūrė prieš dvidešimt dvejus metus. Prieš tai gyveno Noriūnuose, Rudiliuose. Vis ieškojo gyvenamosios vietos, kur patogu būtų jų didelei šeimynai, kad ganyklos arčiau namų būtų.

Jatužių namas bene pats aukščiausias Maksvyčiuose.

„Kaime mums labai patinka gyventi. Liūdna, kad kaimas tuštėja. Turėjome labai gerus kaimynus, pradinių klasių mokytoją Palmirą ir jos vyrą Tautvilį Jėčius, Bronių Žiūką ir jo motiną Aleksandrą Žiūkienę. Deja, visi jie mirę. Jų sodybas tvarko artimieji. Gerai, kad vyras vairuoja automobilį. Tai apsipirkti, vaikų reikalais (abu jie mokosi gimnazijoje) dažniausiai važiuojame į Kupiškį. Vaistų susileisti vykstame į Rudilių medicinos punktą. Gerai, kad jis tebėra. Artimiausia parduotuvė yra Rudiliuose. Į Maskvyčius kelis kartus per savaitę užsuka ir automobilinė parduotuvė. Taigi būtiniausių produktų ir ten galima įsigyti. Nesame Dievo užmirštas kampelis. Be to, kursuoja ir autobusas, tik labai retai. Ankstesniais metais būdavo labai patogu susisiekti su Panevėžiu. Pro čia į tą miestą kursuodavo mikroautobusas. Dabar to reiso nebėra. Matyt, yra nuostolingas mažėjant kaimuose žmonių. Labai prastai dirba paštas. Ypač pastaruosius du mėnesius. Spaudą gauname vakarykštę ar užvakarykštę. Negi galvojama aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, kad laikraštis kaimiečiui tik pakuroms reikalingas. Visos šios bėdos atsirado praūžus kaimo paštų naikinimo vajui. Kai taip sunkinamas gyvenimas, įvairių paslaugų prieinamumas kaimo žmogui, kaip čia norės kurtis jaunimas“, – pasakojo apie gyvenimą Maksvyčiuose pašnekovė.
Jatužiai sakė, kad jiems šiek tiek neramu, kad vėliau silpstant sveikatai vieniems be pagalbos gali būti sunku gyventi kaime.

Dalia Barzdžiukienė, Anelė Žiūkienė ir Vitalis Barzdžiukas.

Pas vyriausią gyventoją

Aplankėme ir seniausią Maksvyčių gyventoją Anelę Žiūkienę. Moteris gimusi 1925 metais, taigi jai – 93 metai. Anelė papasakojo, kad yra gimusi Kupiškio rajone, Pajuodupės kaime, Kručų šeimoje. Jos tėvai išvyko į Ameriką, palikę keturis vaikus seneliams auginti, ir daugiau niekada į Lietuvą nebesugrįžo. Tiesa, kaskart vis atsiųsdavo jiems vieną kitą siuntinį.

„Buvau trečias vaikas šeimoje. Turėjau vyresnius brolį ir seserį bei jaunesnį brolį. Kai man buvo dešimt metų, mirė senelis. Teko eiti bandos ganyti. Vėliau gal nuo 14 metų ėjau tarnauti pas ūkininkus Plundakuose, Dvaramiškyje. Tuo metu mirė ir močiutė. Kurį laiką pas tetą Kaune gyvenau. Po karo apsistojau pas dėdę Jurgį Kručą Maksvyčiuose. Gyvenimas mėtė iš vienos vietos į kitą. Taigi ir čia apsiprasti man nebuvo sunku. Maksvyčiuose susipažinau ir apie 1950 metus ištekėjau už Petro Žiūko. Jo tėvų Marcelės ir Aleksandro senoji sodyba buvo kaimo pradžioje. Vėliau mes įsikūrėme kolūkio mūrinuke. Abu dirbome kolūkyje laukininkystės brigadoje. Susilaukėme dviejų dukterų – Dalios ir Jolitos. Jolita jau mirusi. Turiu keturis anūkus. Audrius, Mantas, Indrė – Jolitos vaikai, o Dalia – Dalios dukra. Krykštauja ir du proanūkiai – Manto dukra Ugnė ir Dalios sūnus Matas. Vyras už mane buvo aštuoniolika metų vyresnis. Nugyveno be vieno mėnesio 107 metus. „Kupiškėnų mintys“ apie jo 100-ąjį jubiliejų rašė. Buvo atvažiavęs pasveikint ir meras Leonas Apšega“, – pasakojo pašnekovė padedama dukros Dalios ir žento Vitalio Barzdžiuko.

Anelės Žiūkienės sodyba Maksvyčiuose.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos

Paklausta, kur slypi jų tokio ilgo ir darnaus gyvenimo paslaptis, A. Žiūkienė šyptelėjo ir pasakė, kad vyras buvęs ramaus būdo, ne girtuoklis, o ji išgerti irgi nemėgėja. Taigi nebuvę jokių priežasčių visokiems vaidams. Gerai sutarę su kaimynais.

Dalia ir Vitalis Barzdžiukai gyveno ir dirbo Utenoje. Šiuo metu persikėlė į Maksvyčius, nes A. Žiūkienė nesutinka persikraustyti pas juos gyventi, o pagalbos buityje reikia.
„Mama nenori važiuoti į Uteną ir gana. Kai abu išėjome į pensiją, atsirado galimybė čia atvažiuoti, nors mūsų namai tebėra Utenoje. Gerai ir Maksvyčiuose. Tik žmonės anksčiau labiau vieni su kitais bendraudavo. Gal bendras darbas suartindavo? Dabar kiekvienas savo kiaute linkęs tūnoti“, – kalbėjo Dalia ir Vitalis.

Pasidomėjau, ar Pajuodupėje dar yra išlikusi A. Žiūkienės gimtinė. Pasak Vitalio, senelių grytelės prie Pajuodupio upelio nebėra, o žemė marių užlieta. Neseniai ten vienoje sodyboje vyko Žiūkų giminės suėjimas.

Iš kaimo praeities

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas iš įvairių istorinių šaltinių yra surinkęs ir pateikęs gana daug išsamios informacijos apie Maksvyčių praeitį.
Jis rašo, kad 1603 m. Kupiškio seniūnijos inventorius maždaug šioje vietoje mini buvus pono Smelevičiaus valdas, priklausiusias Subačiaus parapijai. Nuo 1681 m. Maksvyčiai (de Makxwitiszki) minimi Palėvenės metrikų knygose. XVIII a. čia buvo Radviloms priklausęs palivarkas, nuolat įkeitinėtas įvairiems laikytojams.

Buvęs mokyklos bendrabutis.

1795 m. minimi šie baudžiauninkų dūmai: Mykolo Čepelio (karčema), Jurgio Gražio I, Martyno Vėtos, Jono Vėtos, Agotos Vėtienės, Mykolo Vėtos, Jurgio Gražio II. Iš viso 30 revizinių valstiečių.
1816 m. kaime buvo 6 dūmai (ūkiai), 46 gyventojai. 1903 m. – 75 gyventojai.
1919–1950 m. Maksvyčiai priklausė Subačiaus valsčiaus Mažionių seniūnijai. 1923 m. čia buvo 13 ūkių ir 76 gyventojai.

1926–1927 m. Maksvyčius į vienkiemius išskirstė privatus matininkas Antanas Kubilius. Žemė buvo išdalyta trylikai savininkų: Justinui Povilaičiui, Juzei Povilavičiūtei, Povilui Buzui, Teodorai Juodviršienei, Kaziui Jakštoniui, Jonui Žiūkui ir Rapolui Puidokui, Marcijonai Žiūkienei, Alfonsui, Juozui, Albinui, Petrui Žiūkams, Stanislavai ir Barborai Žiūkaitėms, Juozui Dūdai, Jurgiui Kručui, Onai Vėtienei, Antanui, Juozapotai, Pranei ir Genovefai Vėtams, Antanui Žiūkui, Kaziui Sabaliauskui, Jonui ir Juozui Užusieniams.
Bendrai nuosavybei palikti kapai, mokyklos sklypas, žvyrynas.

1942 m. Maksvyčiuose gyveno77 žmonės. Pokario metais kaimas išvengė žmonių aukų. 1951 metais per apsiaustį Maksvyčių miške žuvo partizanas Alfonsas Pajuodis-Radvila, o kiti kovotojai išsigelbėjo. 1949 m. įkurtas „Laisvės“ kolūkis, kuriam kaimas priklausė iki 1992 metų.

Buvusio pieno surinkimo punkto pastatas Maksvyčių gyventojams tapo savotiška skelbimų lenta.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos

1954–1963 m. Maksvyčiai priklausė Rudilių, o vėliau – Noriūnų apylinkei. 1959 m. kaime buvo Anelės Trečiokaitės, Anelės Ivonytės, Alfonso Pipiro, Jono Užusienio, Zosės Bagdonavičienės, Adelės Sabaliauskienės, Juozo Zumbricko, Antano Vėtos, Kostės Dūdienės, Alfonso Žiūko, Petro Žiūko, Emilijos Jurkevičiūtės, Aloyzo Buzo, Onutės Krasnauskaitės, Kazio Simaškos, Leono Rudinsko, Onos Barašauskaitės, Zinaidos Petrulytės, Monikos Karvelytės, Aldonos Andriškevičiūtės, Janinos Plerpaitės, Broniaus Žiūko, Uršulės Žiūkienės, Albino Gervatavičiaus, Eugenijos Jakštonienės, Povilo Žeimio, Kazio Jakštonio, Petro Karoso namų ūkiai, iš viso gyveno 76 žmonės. 1979 m. buvo 61, 1989 m. – 40 gyventojų.
1924 m. Maksvyčiuose atidaryta pradžios mokykla. Jos steigimu pasirūpino Jurgis Kručas ir Jurgis Čepė. Mokyklai patalpos nuomotos Jurgio Kručo namuose. 1926 m. Zatyšių dvarininkė M. Okuličaitė skyrė kaimui 0,44 ha žemės, kad ši žemė būtų panaudota mokyklos tikslams. 1931 m. mokyklos sodyba aptverta. Kaimui skirstantis į vienkiemius mokyklai skirtas 1 hektaras J. Kručo žemės.

1933 m. mokykloje įkurtas muziejėlis. Po karo pastatytas naujas mokyklos pastatas. Pirmi mokytojai buvo Ignas Penkauskas (1924–1926), Vaclava Laužikaitė (1926–1928), J. Soblys (1929), Albina Jankauskienė (1929–1933), Mikas Černiauskas (1933–1935), Valė Vaičiūnaitė-Morkūnienė (1935–1940), Ona Ramoškaitė (1936–1937).

1950–1962 m. čia veikė septynmetė mokykla, 1963–1986 m. aštuonmetė, 1986–1987 m. nepilna vidurinė, 1987–1992 m. devynmetė, 1992–1994 m. pagrindinė. 1994 m. rugsėjo 1-ąją mokykla iš Maksvyčių iškelta į Rudilius.

Iš Maksvyčių kilęs švietėjas, tolstojininkas Balys Dūda, agronomas Bronius Dūda, dailininkai Aldona Žiūkaitė, Violeta Rudinskaitė-Juodzevičienė, Remigijus Rudinskas.
Čia užrašyti vietovardžiai: Užvidupievis, Vidupievis, Paračyšė, Lunka, Prūdelis, Pakrūmė (ariamoji).

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų