Kristina VALYTĖ Kur tik golvų suksi, visur tė rinkimai. Vienas prošo, balsuok už manį, kitas – rink manį. O žoda tėp meiliai, nors prė širdės dėk: dorbo vietų sukursma, žvyrkelius išaspaltuosma, mokyklų neuždarysma, kultūrų išsaugosma, susisėkimų užtikrysma. Katru partiju labjau potiki žmogėlis, užu tų ir balsuoja. Tė politikieriai
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Šindei baisiai pavargau. Jau tėp kojas sopa, runkas gėlia, kad grįžus iš krautuvas dribau lovon kėp lopas. Sanai tėp babuvo, kad ailioj raiktų stovėtėn kelias adynas. O do par abi runkas namo vilktėn pilnas tarbas druskos ir kruopų. Nikdi tiek nepirkdavau, ale kai pasklausiau, kad druska
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Jau toks dabar čėsas, kė visi suka golvas, kėp čia galajo nutiktėn, kad toks vėlnias unt svieto atsirodo, katras lieja nekaltų žmonių kraujų ir nė nemislia sustotėn. Prisiminiau sanų istorijų. Matyt, ne šėp sau atajo galvon. Pavosėrį mono bobuta iš peryklos nuspirko viščiokų. Jė buvo nesanai
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Kupiškėnų tarma – rimtas dalykas. Kas jos nesuprunta, tom goli daug dyvų atsitiktėn. Vieni soko, kad tai stačiokų, kaimo barnų kalba, o kitiem kėp tik dūšių glosto kupiškėniškas pasrokovimas. Šitiek navatnų žodžių turim – kai katros nėt ištortėn sunku. Kartų sustikau su atvykėliais iš Žemaitijos
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Paroda žiema savo iltis. Jau tėp slidu, kad vos judu. Ir kėlias, ir takėliai kėp veidrodis blizga, švyti. Jau norėjau batus nusmaut ir su punčėkom aitėn, tadu gol mažiau slidinėsiu. Sunku ne tik mon. Kelaliu rieda mašina čiut gyva, ale vis tiek slidinėja. Šoperiuko okys išpūstos, bijo
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ Baigės visos linksmybas ir lokstymai. Dykos krautuvas, niekas nebajieško silkės, vištos ar do kokios patrovos. Jau prisvolgėm, prisgėram ir prisimušėm lig sotės. Noris ramiai pabūtėn, tai vokar nuvėjau miškan. Šimonių giria toli, užtako ir netoli augunčio miškėlio. Tėp tyku, ramu, beržėliai ošia, aglalas, katrų niekas
Kristina VALYTĖ Par posnykų to nemožna, ano nemožna
Kristina VALYTĖ Kas da durnas doiktas tos punčėkos. Taryčios mazgoji po dvijei, porytam padžiauni, išdžiūsta, no pėčiaus nusdžiauni, pasidedi, o kė priseina mautis, po vienų barundi. Nedėlia, dvi, trys ir suskaupia būrėlis vėnišų punčekyčių skirtingų spalvų. Negi išmesi: nei kiauros, nei ko. Suporuoji, sukergi ir vėl toliau nešioji.
Kristina VALYTĖ Jėgu turi karvyčių, ilgai nepadrybsosi. Kėp budilnykas no ryto myks vėnodai, kožnųdėn to pačiu čėsu, ligi kol kūtan ataisi, pamėlši, pagirdysi ir paliuobsi. Labai gera rytina mankšta no ryto prasbudyt, grait okys atsimėrkia. Katro rami korva, tai gali do nestrioku prasbudyt iš rato malždamas, o jėgu
Vilė LEŠČINSKIENĖ Kėp graitai (tik švilpt!) ir prolakė vasarala – po nedėliai jau rugiasėjis. Ko mas banoriam iš trumputas vosaros, kad po teisybai ir visas žmogaus gyvėnimas tekinom baga. Do tik rodos vaikas buvai, ba kėlnių po kiemų strikinėjai, o graitai užaugai ir mamų su tati didumu
Vilė LEŠČINSKIENĖ Sveiki sulaukį švėžių bulbų! Do tokios vosaros nėsa buvį – šitiek bolių paspyla. Ir krikštynos, ir vesėlios, ir jubiliejai, ir visokė kitokė suvažiovimai. Visi tik skubja švįst, kol vėl neuždrauda. Tiktais unt man tai jau nežiūrėkit, jokio bolio pas savį netaisau, bat užu viešnių tako
Vilė LEŠČINSKIENĖ Soko, kupiškėnai Geri žmonas yra – Pamačlyvi, kuntrūs, Tokė sarmatlyvi. Ale vėlnio išmislas Tasai internėtas, Prarijo sarmotų, Ir išlaida griekus. Kas ti do parkūnai! Kėp akranan žiūria, Nebasusikinčia, nebasusituria – Kad pradas tūliotis, Lojotis, koliotis
Vilė LEŠČINSKIENĖ Vasarala jau dušnumo Dova ba iškodos, Čirškina kėp unt patelnios, Kad net daga podai! No karštybas parazitai Čystai išklekėjo, Visų daržai ir sodėliai Kirmalam apajo! Boikis uoga pažiūrėt, Bat jėgu prakųsi, Drųsiai rasi vizgūnėlių Baltų kėp kopūsti. Bulbų stimburai balikį, Nepodada joks tručas, Raik kožnas vobolas pražiodyt, Burnon įpūst, gol močis? Ir gyvulaliai nabagėliai, Gylių, sparvų nutūpti, Žabolas sagas kėp pasiutį Ar laukan
Vilė LEŠČINSKIENĖ Vasarala kėp raikiunt įsismogino. Trys parkūnai po Sekminių ir jau maudytis možna. Mon kėp prė Lavėnio gyvanunčiai tai ne tėp ir akvatu, nėlakiu, jėgu kadu baisiai koršta, kad praauščia. Visi pakriaušiai išbraidyti, no visų lėptėlių nušokinata, kiekviena kertala pažįstama, kų ti naujo bapamatysi. Šiokioj dėnoj tai do
Vilė LEŠČINSKIENĖ Kas nedirba, tas nevolgo – prauda. Rauda donyta tinginio volgoma – jir teisingai patarla soko. Mas, sesytas, nedrybsom pardėn, dirbam, bat ir pokertam riktingai. Tik mūsų volgymo bobuta kartais nesuprunta. O mum kas, mas palei modų volgom – vegetariškai! Prisdroskom salotų, biškį ridisėlių pasičėčkavojam, biškį alyvos (aliejaus),
Vilė LEŠČINSKIENĖ Šoltas pavoseris, jėgu saulyta neišlenda, tai ir paukštėliai bijo pragėdot. Gėlytas unt sau sustraukį, nė nemislia apė žydėjimų. Unkstyvos tulpytas pašalaj ir tos nabagytas sučiaupį galvalas. Pėrniai tokian pot čėsi kitėp buvo, dušniau, jau mėgojau šaltojoj. Vienųnokt unksčiau kažin kėp užusnūdau, tik girdžiu pikš akmenėliu lungan
