„Jie gyveno šalia mūsų“ [caption id="attachment_15397" align="alignleft" width="349"] Lietuvos televizijos dokumentinių laidų ciklo ZACHOR. ATSIMINK scenarijaus autorė Julija Ciurupa (dešinėje) tariasi su istorike Aušra Jonušyte dėl filmuojamo epizodo.[/caption] Lietuvos televizijos dokumentinių laidų ciklo ZACHOR. ATSIMINK scenarijaus autorei Julijai Ciurupai bibliotekoje Vilniuje atsitiktinai į rankas pateko Aušros Jonušytės
2018 metų vasarą Kupiškio rajono Alizavos miestelyje apsilankė Keliaujančių architektų dirbtuvės (KAD). Per penkias dienas buvo pastatytas ypatingas objektas. Toks, kokį statyti nusprendė ne miestelio suaugusieji ar iš sostinės atvykę architektai ir menininkai, bet Alizavos vaikai. Jų pačių pasirinktoje vietoje, beržynėlyje prie mokyklos, iškilo grakštus
Kupiškio etnografijos muziejaus padaliniuose nuo liepos 20 d. iki 25 d. vyko du plenerai: vienas Adomo Petrausko muziejuje medžio drožėjų pavadinimu „Sparnuotosios sūpynės“, antras Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje tautodailininkų tapytojų – „Gyvenimo gėlėtos godos“. Abu plenerus finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Kupiškio rajono savivaldybė. Kelia nuostabą,
„Norėčiau, kad apie seniausią Kupiškio rajono mokyklą būtų kalbama kuo daugiau“, – taip mano daugiau nei dvidešimt metų Salamiesčio mokykloje dirbusi pradinių klasių mokytoja Danutė Zovienė. Kupiškyje gyvenanti pašnekovė dirbo šioje mokykloje iki pat jos uždarymo – mokė paskutiniuosius septynis pradinukus. D. Zovienė jautriai ir atvirai papasakojo
Reta matyti žmogų, kurio visas gyvenimas paskirtas idėjai. Toji idėja – lietuvybė. Lietuvybė išeivijoje, Amerikoje, toli nuo Lietuvos ir dar tais laikais, kai Lietuva gyveno Maskvos rankose, ir niekas nežinojo, kiek tai truks, kuo baigsis. Taip reta matyti lietuvybę iš meilės, širdies kūrinį, kuris nekaupia
Manote, kad gyvenimas nykus, nes dienų dienas praleidžiame ardami darbe, o Lietuva – per maža šalis saviraiškai? Ne veltui senoliai sakydavo, kad tik mes patys esame savo likimo kalviai. Visada galima rasti patinkamą darbą ir būdų, kaip prasmingai leisti laisvalaikį. Kaune gyvenantis alizavietis Konstantinas Pūkas studijavo multimedijų
Vilė LEŠČINSKIENĖ Mon parašyt, tai kėp kotai miltos paskapstyt. Kožnam žody prauda. Žiūriu par lungų: šiperio blėkėlas sudrėgį, unt valkos burbulaliai – pardėn lis nestrioku. Musios visos paskavojį, nors nuogu bumbu voikščiok – neišbirbs. Kokia gi vosara ba kvėpiunčio šieno. Šėnapjūtį vaikystaj prisimanu kėp didžiausių švintį. Tata buvo padirbįs možų
Pati talpiausia laikmena – atmintis. Jei į širdį įkrito giliai, tai ir galva atsimins. Regina TOTORYTĖ-STUNDIENĖ Prieš 23 metus su kolega fotografu Stasiu Skrebiu be jokių navigacijų mandrybių suradome miškuosna įsmukusį Liesnujų viensėdį su gyvomis išminties enciklopedijomis: vienužėmis seserimis Stanislova ir Genovaite Šlapelytėmis. Tuo laiku savaitraštis „Šeimininkė“,
Adomynėje liepos 28 dieną vyko respublikinio medžio drožėjų ir skulptorių plenero „Kai medis ir akmuo prabyla“ uždarymo renginys. Plenero dalyvių kūriniai buvo įkurdinti dvaro parke. Dauguma iš jų funkcionalūs ir ypač vaikams suteiks daug džiaugsmo. Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ Renginio svečius, susirinkusius prie Adomynės dvaro, apžiūrėti plenero dalyvių darbų
„Svetur apsilankius“ Dėl visame pasaulyje išplitusios COVID-19 pandemijos keliauti po užsienio šalis nerekomenduojama, tačiau Lietuvos teritorijoje to daryti niekas nedraudžia. Štai Alizavos pagrindinės mokyklos ir Antašavos daugiafunkcio centro mokytojai vienai dienai leidosi į kelionę pajūrio link. Vilė LEŠČINSKIENĖ Skrodė bangas burlaiviu Susėdę į geltonąjį autobusą nuo pat ankstyvo ryto
Uogšilys – Šimonių seniūnijos ir parapijos kaimas. 1 kilometras į pietus nuo Šimonių, Šimonių girios šiauriniame pakraštyje. Gretimi kaimai – Juodžiūnai, Margavonė, Šimonys. 2011 metais Uogšilyje gyveno 11 žmonių. Šimonių seniūnijos duomenimis, šiuo metu čia savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 4 gyventojai. Iš Šimonių Uogšilio link
[caption id="attachment_15478" align="alignright" width="366"] „Muzikos teorijos pagrindai kuriant elektroninę muziką yra privalumas, bet tokie specifiniai dalykai kaip natų pažinimas ar mokėjimas groti instrumentu nebūtinas“, – iš patirties sako Lukas Grinys.Naujas albumas „Tygos“ yra trečias jo, kaip Norto, albumas.Nuotrauka iš asmeninio pašnekovo albumo[/caption] Kaune gyvenantis Lukas Grinys
„Svetur apsilankius“ [caption id="attachment_15150" align="alignleft" width="1000"] Po archeologinį Medvėgalio kompleksą vaikščiojant.[/caption] Lietuvoje gausu puikių gamtos vaizdų. Šį kartą kviečiame virtualiai pakeliauti po Žemaitiją: užlipti į Maironio eilėmis apipintą Medvėgalio piliakalnį, aplankyti Šatrijos kalną, ant kurio siautėjo svieto lygintojas Tadas Blinda ir pasigrožėti Kurtuvėnų regioninio parko vaizdais. Vilė LEŠČINSKIENĖ Stiprybės
Vasara – tradicinis buvusių klasės draugų susitikimų metas. Šiemet susitikti planavo ir Kupiškio gimnazijos abiturientų 11-oji laida, mokyklą baigusi prieš 70 metų. Tai išties ypatinga sukaktis. Deja, jų planus sujaukė pasaulinė koronaviruso pandemija, buvęs karantinas. Garbaus amžiaus sulaukę žmonės nebesiryžo susiburti. Vis dėlto jie sugalvojo
Liepos 19 d. Palėvenėlės kaimo bendruomenė surengė sporto fiestą. Į azartiškas komandines estafetes įsitraukė net apie šventę nieko negirdėję atsitiktiniai poilsiautojai. Vilė LEŠČINSKIENĖ Gal taps tradicija Pamary toks sporto renginys organizuojamas antrus metus. Kodėl fiesta, o ne varžybos? Viena iš pagrindinių šventės organizatorių, aktyvi bendruomenės narė Raminta Ribokaitė tikino,
Palmira KERŠULYTĖ Niekas neužeina, dūksau dūksau viena namė. Gaidys gieda gol trėčiokart kakarieko, o mono darbėliai do niekur nieko! Gūrinėju tik pakraščiais, nelabai kų ir volgau. Kurčia, gerai nebagirdžiu, niekur nebainu, nieko ir nebažinau. Ale tai kad išvištėjau, daug ko ir nebaatomanu. Kom gi tėp sudilt
