Sakoma, kad kūryba yra pati prasmingiausia žmogaus egzistencijos išraiška. Tuo neabejoja ir Panevėžyje gyvenanti kupiškėnė, savamokslė dailininkė Nijolė Jokubkaitė-Paškauskienė šiemet išleidusi romaną „Moterys iš praeities“.
Kupiškio kultūros centro Subačiaus padalinyje dar spaustuvės dažais kvepiančią knygą pristačiusi autorė tikino negalinti nekurti, pirmoji knyga tikrai nebus paskutinė.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Persipina meilė ir mistika
N. Jokubkaitė-Paškauskienė žinoma kaip tautodailininkė, surengusi dvidešimt personalinių tapybos darbų parodų, tačiau rašymas taip pat yra neatsiejama jos gyvenimo dalis. Autorė rašo eilėraščius, kūrinius vaikams, pamąstymus, o visai neseniai išleido ir romaną.
„Rašau nuo mokyklos laikų. Laikui bėgant keitėsi požiūris į kūrybą. Sakyčiau, kad prie to prisidėjo ir emigracijoje praleisti metai – tai dar labiau sustiprino norą kurti. Kūryba man yra būdas išreikšti save ir dalintis turtingos vaizduotės vaisiais su kitais“, – sakė ji.
Autorė tikino, kad mintis parašyti romaną ilgai nedavė ramybės. Knygos kelias buvo ilgas, truko maždaug ketverius metus.
Ant knygos viršelio pavaizduotas kelias į tolį, pasak jos, simbolizuoja ilgai besitęsiantį kūrybinį procesą, o akys – fragmentas iš jos pačios paveikslo.
Akių simbolika labai plati, tačiau autorė ją sieja su mistika, žvilgsniu į praeitį.
Liepos 15 dieną Subačiuje lankėsi iš Kupiškio kilusi savamokslė dailininkė, kūrybinių tekstų autorė Nijolė Jokubkaitė-Paškauskienė. Čia ji pristatė debiutinį romaną „Moterys iš praeities“. Tūkstančio egzempliorių tiražu išleista knyga dar kvepia spaustuvės dažais.
Autorės nuotraukos
Romane „Moterys iš praeities“ vyrauja meilės tema. Pagrindinis knygos veikėjas Arūnas netikėtai pamilsta pusseserę, kuri tą pačią dieną jį palieka. Metai bėga, o vyras vis tiek negali jos pamiršti, ir štai vieną dieną juodu vėl suveda likimas. Bet į pagrindinio veikėjo gyvenimą veržiasi dar viena moteris iš tolimos vaikystės.
„Motinos meilė, meilė savo artimui, meilė moteriai, meilė pinigams, meilė sau – visa tai yra meilė, nesvarbu, ji gera ar žiauri.
Šalia meilės, visai greta, egzistuoja neapykanta ir godulys, naikinantis viską, kas mums brangu ir gražu… Apie tai šis romanas…“, – taip romano įžangoje kūrinį pristato pati autorė.
Knygoje sumirgėjo ir Kupiškis
Susitikimo metu viešnią kalbinusi Subačiaus padalinio kultūrinės veiklos vadybininkė Inga Dovydėnienė išsakė savo įžvalgas apie perskaitytą N. Jokubkaitės-Paškauskienės knygą.
„Istorija pasakojama iš pagrindinio veikėjo perspektyvos. Arūnas labai jausmingas, tačiau stengiasi išlikti vyriškai santūrus. Knygoje nemažai veikėjų, bet visi jie tarpusavyje labai glaudžiai susiję.
Pasakojimas labai įtraukiantis – aš asmeniškai labai palaikiau pagrindinį veikėją ir norėjau kad jis būtų laimingas.
Romane yra ir mistinių, ir detektyvinių elementų, jie labai tikroviški. Vietomis netgi panaudotas žargonas – tai sustiprina teksto įtaigumą“, – taip romaną susirinkusiems pristatė I. Dovydėnienė.
Pati N. Jokubkaitė-Paškauskienė tikino, kad knygą parašyti nebuvo sunku. Mintys savaime pačios rutuliojosi, vos spėdavo užsirašyti.
Ryte prabudusi kavos užsiplikydavo ir sėsdavo prie kompiuterio rašyti, o po to į darbą išlėkdavo. Po darbų – vėl prie kompiuterio. Būdavo ir tokių dienų, kad per dieną dešimt puslapių pasipildavo.
Viešnia, paklausta, kokia yra jos tikroji profesija, atsakė, kad yra baigusi dekoratyvinio apželdinimo ir verslo specialybės studijas. Tai kruopštumo reikalaujanti profesija. Kruopštumas pravartus ir knygą rašant – juk iš smulkmenų susideda bendra visuma.
Nijolė Jokubkaitė-Paškauskienė ir knygos sutiktuvių dalyviai.
N. Jokubkaitė-Paškauskienė pripažįsta, kad šioks toks iššūkis buvo perteikti pagrindinio veikėjo jausmus, tą vyrišką logiką, mąstyseną, tad ar pavyko, geriausiai pasakys knygą perskaitę vyrai. Veikėjų prototipų realiame gyvenime sutikti neteko, siužetas nuo pradžios iki galo – jos pačios fantazijos vaisius.
Romane paliečiama ir pastaruoju metu labai aktuali homoseksualumo tema. Vienas knygos veikėjas yra netradicinės lytinės orientacijos. Autorė sakė norėjusi nei iš blogosios, nei iš gerosios pusės kalbėti apie gėjus, o tiesiog parodyti, kad tokie žmonės yra mūsų visuomenės dalis ir jų diskriminuoti nederėtų, o tai, kas dabar vyksta yra grynų gryniausia politika.
Knygoje minimas ir Kupiškis, Kupiškio marios. Taip parašyta tikrai neatsitiktinai, mat N. Jokubkaitė-Paškauskienė yra iš šio krašto kilusi. Ji tikra kupiškėnė, gimusi netoli Palėvenės, Aukštaičių kaime, o Kupiškio mieste prabėgo jos vaikystė. Atminty išliko senelio Tado pasakos. Nors tos pačios, bet ir kartu skirtingos – kas kartą senelis vis kitaip jas pasekdavo. Autorė spėlioja, kad greičiausiai iš jo tą kūrybos gyslelę ir paveldėjo.
Vienas iš susitikimo dalyvių N. Jokubkaitei-Paškauskienei pasiūlė romaną išversti į kelias užsienio kalbas. Jo manymu, knyga turėtų sudominti ir kitų šalių skaitytojus. Tačiau kol kas ji tvirtino to neplanuojanti – mintis gal ir gera, bet tam dar šiek tiek ankstoka.
