Žurnalistė
Gyvendami mažame savo Kupiškyje kartais nebepastebime to, kas yra visai šalia. Kasdienybė tampa įprasta: tos pačios gatvės, žmonės, pastatai ir vietos, pro kurias praeiname nebesusimąstydami, kokią jie turi reikšmę. Tik kažko pasigedę imame kelti klausimus, ko mums trūksta.
Įdomi jaunimo nuomonė. Antai neseniai kalbinta viena jauna pora pasakojo, kad juntamas stygius vietų, kur būtų galima ramiai padirbėti per nuotolį. Išties, be Kupiškio viešosios bibliotekos daugiau nelabai rasi kur. Nuėjęs su kompiuteriu į kavinę gal ir būsi suprastas, bet žvilgsnių sulauksi. Nors tenka pastebėti nešiojamuose kompiuteriuose naršančių, ramiai sau kavą gurkšnojančių ir dirbančių žmonių.
Gal mieste turėtų būti daugiau lengvai prieinamų kampelių darbui? Kultūros centro, muziejaus, kitų įstaigų viešosios erdvės galėtų tapti vietomis, kuriose žmogus galėtų kelias valandas ramiai dirbti, mokytis, dalyvauti nuotoliniame susitikime. Juk keičiasi ne tik darbo pobūdis, bet ir žmonių supratimas, kam priklauso miesto erdvės, natūralu, kad kartu turėtų keistis ir miesto infrastruktūra.
Neseniai vienoje feisbuko grupėje iškeltas klausimas, ko stinga Kupiškio mieste. Jis sulaukė gana nemažai nuomonių ir pasisakymų. Kupiškėnų manymu, yra esminių problemų, mažėja gyventojų, juntamas ryškus darbo vietų stygius, nėra naujos statybos daugiabučių namų, trūksta medikų.
Kiti pasigenda banko, kur atėjęs dar galėtum pabendrauti su darbuotoju, daugiau drabužių parduotuvių, fotostudijos, knygyno, žaidimų kambario didesniems vaikams, užimtumo centro, kavinukės šalia centrinės miesto aikštės, boulingo, biliardo, kino salės, šokių Kultūros centre, riedlenčių parko. Pramogų stinga, bet išsakyta, kad su mažais Kupiškio atlyginimais ne kažką gali nuveikti, algos pakanka tik elementariems buitiniams poreikiams patenkinti.
Kiekvienas mažas miestas turi savitą ritmą. Čia žmonės dažnai vieni kitus pažįsta, puoselėja tradicijas. Būtent dėl to kartais sunku pamatyti savo miestą naujai.
Reikėtų ne tik pastebėti, ko trūksta, bet ir iš naujo pažvelgti į tai, ką jau turime, kas džiugina.
Pavyzdžiui, kad gali visur nueiti pėsčiomis. Žinoma, dabar daug girdėti skundų dėl vykdant rekonstrukciją uždarytos centrinės miesto gatvės, kad tenka sukti ratus aplinkkeliais. Sutinku, yra nepatogumų, bet juos turbūt vargiai palyginsi su problemomis didmiesčių gyventojų, kuriems kasdien reikia daugybę laiko sugaišti automobilių spūstyse. Kalbantis su sostinėje gyvenančiais ir čia tik kartkartėmis atvykstančiais žmonėmis, jiems tokie remontai anaiptol neatrodo bėda.
Poilsis gamtoje pas mus – ranka pasiekiamas. Ir per pietų pertrauką gali nukulniuoti sparčiu žingsniu iki marių ir grįžti atgal. Pažįstu keletą žmonių, kurie pietus šiam sveikatinimuisi kasdien puikiai išnaudoja.
Vaikščiojimas vis labiau populiarėja ne tik tarp vidutinio amžiaus gyventojų, kasdien gali pamatyti ir vaikštinėjančius senjorus.
Pokyčiai galėtų prasidėti ne nuo klausimo, ko mums trūksta, o nuo kitokio, ką galime sukurti iš to, ką jau turime. Juk miestą kuria ne vien pastatai, gatvės ar infrastruktūra, bet ir žmonės, jų iniciatyvos, santykis su aplinka. Galbūt kartais tereikia sustoti, apsidairyti ir pažvelgti į jį tarsi pirmą kartą. Tuomet galime pamatyti ne tik tai, ko mieste trūksta, bet ir tai, kiek čia yra daug visko.