Trylika metų Norvegijoje gyvenęs kupiškėnas Leonas Kulesovas su šeima prieš porą metų grįžo į gimtąjį Kupiškį. Tai atnešė nemažai pokyčių ir tapo naujo gyvenimo etapo pradžia. Reikėjo svarstyti, kokia veikla galėtų tapti ne tik pragyvenimo šaltiniu, bet ir mėgstamu užsiėmimu. Nors yra bandęs visokius darbus, Leonas pasuko į naują sritį – vyriškų kirpimų ir barzdaskutystės pasaulį. Žingsnis po žingsnio jis mokosi šio amato paslapčių.
Jurga BANIONIENĖ
Leonai, tai toli gražu ne pirmas Jūsų darbas. Kur dar teko darbuotis ir kaip nutiko, kad tapote barberiu?
Kažkada skaičiavau, kad tai devintas ar dešimtas mano darbas per tiek metų gyvenant užsienyje.
Teko lentpjūvėje dirbti, liftus montuoti Vilniuje daugiabučiuose, darbuotis prie statybų, keisti padangas autobusams, statyti stelažus, triūsti ūkyje. Gyvenant Norvegijoje nutiko taip, kad ieškojau kirpėjo ir draugas pasiūlė nueiti pas dabar jau garsų meistrą Gediminą Kuicą, kuris vėliau atsidarė savo barberio saloną Osle. Turėjau daug ilgesnius plaukus, didesnę barzdą, pradėjau pas jį lankytis. Mane pakviesdavo pabūti modeliu. Po vienos tokios sesijos jis man pasakė, kad turiu būti barberis, nes kėdėje sėdėdamas daugiau išmokau nei viena mergina per visą mokymąsi. Pasijuokiau vieną kartą, paskui kitą iš tokio pokalbio.
Gyvenant Norvegijoje tam tiesiog nebuvo laiko, darbas, viršvalandžiai ir pan. Vėliau Gediminas grįžo į Lietuvą, Vilniuje atsidarė savo barberinę „Ponas aligatorius“. Mes taip pat grįžome gyventi į Kupiškį, susitvarkėme namą, pradėjau galvoti, kuo čia užsiimti. Į statybas bet kada galima grįžti, jei nepasiseks, todėl nutariau pamėginti mokytis ir tapti barberiu. Baigiau kursus pas G. Kuicą, kuris yra vienas iš Lietuvos geriausių šio amato meistrų.
Plačiau skaitykite spalio 9 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF
Autorės nuotrauka
Rimtai ir nerimtai | 2026-10-19
|
Seku seku pasaką. Susitiko WELDERis suvirintojas, PLUMBERIS santechnikas ir BARBERIS barzdaskutys . Kažkur Norvegijoje. Visi barzdoti. Nors vienas kito nepažinojo, atsitiktinai susitikę pasisveikindavo , pamojuodavo viens kitam statybose, gatvėje ar parduotuvėje prie akcijinių prekių. Kaip supratom, galima atpažinti savus pagal plaukuotą kodą , barzda atpažįsta barzdą. Laikas bėgo. Keliolika metų svetur praleidęs ir pats barzdą auginęs , nusprendė vienas iš herojų skusti barzdas Lietuvoje. Bet miestelis mažas, mažai žino ir supranta tie aplinkiniai gyventojai, todėl vieniems barberis, kitiems komentuojantiems vos ne barbinas ir dar visaip kitaip. O šiaip – gerbkime savo gražią lietuvišką kalbą ir savo žemę Lietuvą.
Iškilmingai?
Ruduo | 2026-10-19
|
Viskas gerai , žmogus pagaliau įgijo profesiją . Kad ir paprastas tas jo amatas , bet reikia visokių ir batsiuvių , ir bardaskučių, Svarbu , kad nesėdėtų darbo biržoje . Daktarais ir verslininkais ne visi juk gali būti.
PATIKEK | 2026-10-18
|
Nereikia patiket, reikia žinot; vyrai dešimtim kartų daugiau savoj draugijoj diskutuoja negu moterys, jie ir apie vyrus ir tiek pat apie moteris išgliaudo ypatingai jeigu , bent keli pažysta tą žmogų, ir manau normalu, esam gyvi ir apie vienas kitą turim bent kiek žinot, o tuo labiau mažam miestelyje, taip kad ir toliau diskutuokim mums rupima tema