2022/11/27

 

DVIGUBAS DUGNAS

Jurgitos Žiukaitės nuotrauka

Neringa BUTKEVIČIŪTĖ

Yra tokia gera patarlė: „Kito akyje ir šapą matai, o savojoje – nė rąsto.“ Štai gauna įstaigos vadovas nurodymą, kurio pabaigoje be kita ko priminimas, kad jeigu nebus taip padaryta, kaip reikalaujama, patrauks atsakomybėn. Kaip vyksta patraukimas atsakomybėn, kai kurie gerai žino, tik bėda, kad ne visi jau mynė valdiškus teisėsaugos slenksčius, dar yra dirbančių ir be, kaip sako, „uodegos“. O ir klausimas lyg kirminas vis kirba: kodėl man vis primena apie tą atsakomybę, o kitiems, net padariusiems akivaizdžius pažeidimus, – ne. Tie, kiti, gali ir savo noru darbą palikti, jeigu visai prastai pasidaro. Gal jie kokį nors „stogą“ turi?

Nors save laikome teisine, moraliai aukšta valstybe, joje dirba nepriekaištingos reputacijos pareigūnai, tačiau kažkas ne taip, nors tu ką. Nueini į valdžios mūrus, pasiklausai teismų sprendimų ir supranti tą paprasto, eilinio žmogaus šypseną pro ūsą. Ech, jau nebe verčiasi, o seniai apsivertė visos moralės normos, vertybės. Pirmiausia jos apsivertė aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, o paskui pamažu pamažu atėjo ir iki mūsų. Sako, nepagautas – ne vagis. Teisininkai labai aiškiai pasakytų – nekaltumo prezumpcija. Na, taip. Čia šventas reikalas – niekas su tuo nesiginčys. Bet yra dar vienas nenuginčijamas aspektas – moralė, sąžinė, kuri aukščiau ir už teismų sprendimus. Teisiškai gali būti nekaltas, bet nuo žmonių ir sąžinės teismo dar niekas nesugebėjo išsisukti. Juk ir sakoma, į balą puolęs, sausas neišlipsi. Visgi, pasirodo, kad taip buvo seniau, dabar balos kitokios – be vandens… Gali ne tik į jas įkristi, įlipti, bet ir voliotis. Kuo ilgiau ten būsi, tuo didesnė tikimybė, kad aukščiau pakilsi, nes vargšą nekaltą užsipuolė, sveikatą suėdė. Beje, apie sveikatą. Ar pastebėjote, kokia ligota mano ir jūsų valdžia? Kai tik teisėsauga pristoja, ligos, net operacijos pasipila lyg iš gausybės rago. Bet bala jų nematė! Kaip susirgo, taip ir pasveiks.

Dar neseniai per visą Lietuvą nuskambėjo detektyvas skambiu pavadinimu „Dingo meras“. Suvažiavo į Kupiškį televizijos, spaudos atstovai, bandė aiškintis, kodėl kelias dienas jis darbe nepasirodė. Meras lyg ir žmoniškai paaiškino, kad dirbo nuotoliniu būdu, turi tokią teisę, tačiau į pagrindinį klausimą KODĖL, sakė nesakysiąs, nes tai jo reikalas. Ar tikrai? Manau, kad jo reikalas, ką veikia, kai nedirba, bet tai, kas susiję su darbu, – visų reikalas. O jeigu į vadovo klausimą, kur buvai, kad nepasirodei darbe, „nesakysiu“ atsakytų sekretorė, buhalterė ar kitas (-a) darbuotojas (-a)? Išgirdus tokį atsakymą, logiškai mąstant, mažiausiai būtų pravaikšta, o žodį „nesakysiu“ ilgai pamirštų. O dabar kuo viskas baigėsi? Niekuo, nėra kam aiškintis, nes tai ne šiaip darbuotojas. O koks pavyzdys kitiems? Teigiamas?

Bet kai esi vadovas, iš kitų reikalauji punktualumo, skaidrumo, atsakingumo, pats turi būti kaip krištolas. Be išvedžiojimų, nutylėjimų, ieškojimų, įtarinėjimų, kas tas niekadėjas, išdrįsęs kelti nepatogų klausimą. Sakoma, kad nepatogių klausimų nebūna, būna tik kvaili arba nepatogūs atsakymai.

Artėja dar vienas išbandymas – rinkimai. Ar visi kandidatai bus skaidrūs, nekalti ne tik prieš teismą, bet ir žmones, suvoks, kur eina, įvertins savo gebėjimus?

Istorija iš gyvenimo. Jos dalyviai jau seniai išėjo Amžino poilsio, bet puikiai iliustruoja, kad laikas bėga, o žmogaus mąstymas liko toks pat – valdžios olimpas visada buvo siekiamybė. Kartais atrodo, kad paprastas pokštas silpnesnių nervų žmogeliui stipriai „nurauna“ stogą nuo galvos. Žmogus visą gyvenimą dirbo vairuotoju, vežiojo viršininką, klusniai vykdė jo nurodymus, todėl, kai pastarasis nutarė palikti savo postą, visi spėliojo, kas bus naujas įstaigos vadas. Kartą tam vairuotojui su draugais besėdint, vienas iš jų juokais pasiūlė kandidatuoti į viršininkus. „Visą gyvenimą poną vežiojai, daug girdėjai ir žinai, kaip elgtis su kitais tokiais pat viršininkais, taigi ko lauki, pirmyn“, – juokais paragino draugai. O tas žmogelis pasiūlymą priėmė labai rimtai: „Kitus viršininkus pažįstu, mano parašas gražus, kostiumą gerą turiu, portfelį nusipirksiu. O ko daugiau reikia? Tikrai galėčiau būti jo vietoje“, – garsiai ir rimtu veidu visiems pareiškė.

Po to draugų pasiūlymo žmogelis labai pasikeitė: darbovietėje su bendradarbiais nebekalbėjo, kalbino tik aukštesnes pareigas einančius darbuotojus, o sykį liepė sekretorei užplikyti kavos, nors iki tol jos negėrė. Gal dar ilgai lyg povas būtų vaikščiojęs, bet jo kolegos matydami tokį pastarojo virsmą, greitai nusodino ant žemės: „Žmogau, esi tik šoferiukas, o kad vienoje mašinoje su viršininku sėdėjai, dar nereiškia, kad juo gali būti. Mes tik pajuokavom tada…“

Apsidairykite aplinkui, nemažai rasite dabar tokių save viršininkais laikančių. Kartais net nesidrovinčių save meriuku pavadinti, kitiems pavadovauti, pasidžiaugti, kad tik jis gali „viską sutvarkyti“, nes šalia savo viršininko sėdi. Tiems „visagaliams“ gal tik žmonės dabar pakantesni – į akis nepasako, bet kamputyje tyliai kikena, anekdotus kuria.

Taip pamažu ir atsiranda tas dvigubas dugnas. Vieniems galima viskas, o kitiems – įstatymai pagal kiekvieną kablelį.

P. S. Atsakymas ir klausimas vienu sakiniu visiems tiems, kurie piktinsis, kad opozicija ir spauda valdininkams sveikatą suėda: jeigu labai blogai valdžioje, ar susimąstėte, kodėl visi ten veržiasi?

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • O, Kauno konserviukas prabilo. Pritariu autorės kiekvienai minčiai. Visos negerovės korektiškai parašytos. Neieškokite šeimų maršo Kupiškyje, jo čia nėra. Negeroves reikia kelti, o ne slėpti. Suprantu, kad jaunas kraujas verda, bet supratimas ir išmintis tikėkimės ateis su amžiumi arba…. neateis

  • didesnės sapalionės parašyti nebegalejot? ne žurnalistės rašinys, o kiemo bobutės kliedesiai. Nežinau, ar save gerbiantis žurnalistas publikuotų tokį straipsnį. Aš suprantu, jog artėja rinkimai ir prasideda konkurentų šūdų pylimai ir užsakomieji straipsniai, bet sustenėt tokią nesąmonę su kažkokiais pasakojimais ir svaigimais apie šoferius yra kito lygio žurnalistikos dugnas. Kol kas neriamiu nei vieno kandidato į Kupiškio metus, bet prisikabinti dėl žmogaus darbo nuotoliniu būdu yra kosmosas (ypač kai tai leidžia jo teisės). Jei surastumėte įrodymų, jog tuo metu jis neatliko savo pareigų (buvo išvykęs, žvejojo ar užsiminėjo kita veikla darbo metu) būtų visai kitas reikalas, bet dabar šis straipsnis yra tokie patys tušti žodžiai, kaip šeimų maršo platinamos pievos. Jo gero straipsnis užsakytas vieno iš būsimų kandidatų į Kupiškio raj. merus ir jei tai tiesa, tai tokio žemo moralės ir profesionalumo merų šiam kraštui tikrai nereikia. Pristatynekit savo programas, vizijas ir misijas, o ne užsiimkit marginalinio lygio šudų pylimu. Atsiminkit, kad nemaža dalis iš Kupiškio išvykusio jaunimo vis dar turi teisę balsuoti rajono rinkimuose ir šitie kliedesiai gali paveikti tik labai mažą dalį, kritinio mąstymo neturinčių gyventojų, dalį.

PALIKTI KOMENTARĄ

Taip pat skaitykite: