2023/01/31

 

KUPIŠKIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS NYKSTANČIAIS PĖDSAKAIS

Sinagogos seniausia vieta. Už šių langų buvo rabino kabinetas.

Sausio 27 dieną visas pasaulis minėjo Tarptautinę holokausto aukų atminimo dieną.
Kupiškio rajono savivaldybės atstovai, Kupiškio etnografijos muziejaus darbuotojai tą dieną prisijungė prie pasaulinės akcijos „Mes prisimename“. Buvo uždegtos atminimo žvakeles, pagerbti žuvusieji tylos minute Kupiškio laisvamanių kapinėse, kur palaidoti per Antrąjį pasaulinį karą nacių ir lietuvių kolaborantų nužudyti žydai. Žvakelės uždegtos ir žydų kapinėse prie buvusios kareivinių teritorijos, ir prie paminklinio akmens senųjų žydų kapinių vietoje Gedimino ir Krantinės gatvių sankirtoje.
Kupiškyje yra išlikusių ir daugiau buvusios gausios ir įtakingos žydų bendruomenės gyvenimo pėdsakų. Į jų paieškas šios atmintinos dienos išvakarėse leidomės su muziejininke ir istorike Aušra Jonušyte.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kur buvo centras

Kupiškyje 1941 m. vasarą galėjo būti nužudyta apie 1,5–2 tūkst. įvairių tautybių žmonių. Tačiau visgi labiausiai nukentėjo Kupiškio miestelio ir valsčiaus žydai – faktiškai visa vietos žydų bendruomenė buvo sunaikinta.

Sinagogos seniausia vieta. Už šių langų buvo rabino kabinetas.

Neatsitiktinai savo kelionę pradėjome nuo buvusios Didžiosios sinagogos, o dabar Kupiškio viešosios bibliotekos pastato. Manau, kad šis atnaujintas pastatas yra tarsi paminklas, įamžinantis prieškario metais gyvenusios mieste žydų bendruomenės atminimą. Pasak A. Jonušytės, miestuose žydai kūrėsi maždaug kilometro spinduliu nuo savo maldos namų. Sinagoga buvo centras. Pagal žydų tikėjimą šeštadienį, šabo dieną, žydams negalima dirbti. Jei gyveno toliau, tai jų atvykimas pasimelsti šabo dieną buvo susijęs su darbu, pvz., arklio kinkymu, vadeliojimu. To buvo galima išvengti, nebent kas atvežtų juos į sinagogą. Tad šabo dieną žydai visokiems neatidėliotiniems darbams (pavėžėti, krosnį pakurti, laišką atplėšti ir kt.) samdydavo lietuvius berniukus.

Nuėjome prie dviejų sinagogos pirmo aukšto langų, kur buvo rabino kabinetas. Bendrakeleivė priminė, kad prieš rekonstrukciją tyrinėjant šį pastatą šioje vietoje aptikti dar senesnio pastato fragmentai. Pasirodo, tai seniausia sinagogos dalis. Taigi, matyt, žydų bendruomenė šioje miesto dalyje kūrėsi jau nuo XVII a. vidurio ir neatsitiktinai tris sinagogas vėliau buvo čia pastačiusi.

1897 metais Kupiškyje gyveno 2661 žydas. Tai buvo daugiau nei pusė miesto gyventojų.

Pasak A. Jonušytės, Kupiškio centre gyvenantys žydai savo turtais beveik nesiskyrė nuo savo tautiečių, įsikūrusių didmiesčiuose. Apie tai byloja ir rekonstruojant aikštę rastos monetos, kurias mokslininkai priskiria XVII a.

Toliau nuo centro gyveno mažesnes pajamas turintys amatininkai, prekybininkai. Jie buvo pasklidę aplink buvusią Turgaus, o dabar Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštę, dabartinėje Alyvų, P. Matulionio, Sinagogos, Ugniagesių, Vilniaus, Vytauto, Maironio, S. Dariaus ir S. Girėno, iš dalies Gedimino gatvėse. Zuntėje gyveno medžio darbais garsėję ir puodynes žiedę žydai. Už Aukštupėnų buvo įsikūrę šios tautybės žmonės, gaminę molines plytas.

Sinagogos gatvelės kerai

Kupiškyje šiuo metu išlikusi autentiškiausia vienintelė Sinagogos gatvelė. Dalis jos tebėra kaip ir seniau grįsta akmenimis. A. Jonušytė sakė, kad tokių kompaktiškai sustatytų buvusių žydų namelių Lietuvoje galima sakyti, kad ir nelikę. Mokslininkai, architektai, tyrinėję paveldą, teigė, kad čia viena iš įdomiausių Kupiškio vietų, kad būtų prasminga čia atkurti amatininkų dirbtuvėles, parduotuvėles. Būtų gerai, kad tų valdų savininkai išgirstų tai, kad ir toliau čia išliktų nors mažytis žydų gyvenimo istorijos fragmentas. Atsidūrus šioje vietoje, istorikę kaskart apima ypatingas jausmas.

Sinagogos gatvelės autentika.

„Dabar mes einame vienintele tokia autentiška Sinagogos gatvele. Žvelgdamos į šalia stovinčius medinius namelius, bandykime įsivaizduoti, kaip skirtingais laikotarpiais čia gyveno, dirbo, šventė šventes žydų tautybės Kupiškio gyventojai.

Antai už šio lango galbūt dirbo stiklininkas, batsiuvys, o čia gal gyveno odininkas ar kitokiu verslu užsiimantis žmogus. Vasarą ant senojo grindinio žaidė vaikai, prakaukšėdavo moterų bateliai, sparčiu žingsniu gatvelę pereidavo vyrai.

Atkreipk dėmesį į šį nedidelį namelį su tipišku žydų namams būdingu statmenu lentelių apkalimu. Jame su žmona Chana Leja Šlamova gyveno amatininkas Mendelis Smilga.

Štai ant kito namo matyti jo skydo rąstų sujungimo ir sutvirtinimo elementai. Namas su dideliu rūsiu, kuriame buvo laikomos prekės ar daržovės. Čia tikriausiai gyveno prekybininkas, kuris prekėms (ir sau, o gal ir kaimynams) atsivežti iš geležinkelio stoties laikė arklį. Pro plačias duris galima buvo įvažiuoti su vežimu į uždarą patalpą (čia gal ir šieną laikė) ir pro kitas duris patekti į namo kiemą. Į gatvės pusę laipteliai link dvivėrių durų, matyt, liudija, kad tame name gyvenęs žydas turėjo ir parduotuvėlę“, – pasakojo Aušra.

Pasidomėjus, kodėl visi žydų namų kiemai turi aklinus vartus nuo gatvės, istorikė paaiškino, kad žydai laikėsi nuostatos, kad šeimos reikalai yra tik šeimos. Aplinkiniams nėra ko visko žinoti ir į tuos reikalus kištis. Jie būdavo atsitvėrę ir nuo aplinkinių sklypų, ne tik nuo gatvės.

Kur karaliavo prekybininkai

Autentikos paieškas toliau tęsėme P. Matulionio ir Gedimino gatvių sankirtoje. Čia stovintis tipiškas žydų namukas tebeturi autentiškas dvivėres duris į Gedimino gatvę. Šiame name irgi būta parduotuvėlės. Sekmadienį žydai dirbdavo ir laukdavo pirkėjų lietuvių, kurie grįždami namo iš šv. Mišių Kupiškio bažnyčioje, užsukdavo pakeliui ir apsipirkti. Visiems būdavo patogu.

„Žydai parduotuvę įrengdavo vienoje namo pusėje, o kitoje gyvendavo. Jei turėdavo namą dviejų aukštų, tai parduotuvei skirdavo visą pirmą aukštą, patys gyvendavo antrame.

Nochemo Šmidto gyvenamasis namas Kupiškyje Gedimino gatvėje.

Abipus Gedimino gatvės Kupos link buvo daug žydų parduotuvių. Auksakalys Geršinas pardavinėdavo laikrodžius ir juvelyrinius dirbinius. Už buvusio siuvėjo Zeliko Ainbinderio (kur vėliau gyveno fotografas Juozas Karazija) namo buvo įsikūrę pirkliai broliai Kraičikai. Jie supirkdavo ūkininkų linus ir veždavo parduoti į Rygą. Nei jų namas, nei sandėliai iki šių dienų neišliko. Už Nochemo Šmidto mūrinio namo buvo skrybėlių krautuvė“, – pasakojo A. Jonušytė.

Pasak jos, prieškario metais Kupiškis nebebuvo užkampis. Tai buvo didelis ir miesto žydų bendruomenės nuopelnas. Iš Chonelio Šmidto, o vėliau iš jo sūnaus Nochemo Šmidto malūno miestui buvo pradėta tiekti elektra, atsirado ir pirmi telefonai. Miesto berniūkščiai bėgdavo iš paskos, kai pagrindine gatve į savo sandėlius Vilniaus gatvės gale naujutėlaičiu traktoriumi, atgabentu geležinkeliu iš Vokietijos, pravažiuodavo jų prekyba užsiimantis Mendelis Mengelis.

Po Antrojo pasaulinio karo pasikeitė gyventojai. Nebeliko čia prieš karą buvusių parduotuvėlių ar amatininkų dirbtuvėlių.

Dalis išlikusių pastatų buvo perstatyti, atnaujinti nebeatpažįstamai. Kad kažkada jie priklausė žydams, istorikės pastebėjimu, galima nuspėti nebent iš pastatų tūrio.

Kur mokėsi ir maudėsi

Iš Gedimino gatvės vėl sukame į Kupiškio senamiesčio gilumą ir einame Ugniagesių gatvės link. Pakeliui stabtelime P. Matulionio gatvėje prie buvusio žydų mokyklos pastato. Dabar čia privati valda.

Iki 1930 metų šiame pastate veikė žydų pirtis. Autorės nuotraukos

A. Jonušytė pasufleravo, kad atkreipčiau dėmesį į tai, kad dalis šio pastato yra raudonų plytų, o dalis baltų.
„Molines raudonas plytas statybininkai atsiveždavo iš vietinių gamintojų, o jų pristigę Kaune pirkdavo iš „Bituko“. Šis pastatas vienintelis, pastatytas ir dviejų spalvų plytų. Vėliau jame veikė rusų, prekybos mokyklos. Buvo įsikūrusi specialiosios kūrybos draugija „Guboja“.
Ugniagesių gatvėje buvusiose Kupiškio priešgaisrinės tarnybos patalpose prieškariu iki 1930 metų veikė žydų pirtis. Joje dvi dienas maudydavosi žydai ir dvi dienas – lietuviai. Pirtis turėjo baseiną. Lietuviai nelabai mėgo čia užsukti. Mat jiems ten stigo karščio.
1930 metais tose patalpose pirties neliko. Ten įsikūrė gaisrinė. Gaisrinei persikėlus į kitas patalpas, pastatas šiuo metu nenaudojamas, nebent garažai. (Eidamos pro šalį matėme vieno garažo pravertas duris.)
Košerinė žydų pirtis Kupiškyje buvo ant Kupos kranto priešais dabartinį Kultūros centro pastatą, kitoje upės pusėje nuo jo“, – pasakojo A. Jonušytė.

Kur pasaulį išvysdavo ir žydukai

Iš Ugniagesių gatvelės sukame į Maironio gatvę. Ši gatvė buvo ypatinga visiems Kupiškio gyventojams. Mat viename iš medinių namukų, kuris tebestovi iki šiol, prieškario metais akušerė Stefanija Glemžaitė buvo įkūrusi gimdyklą. Jos paslaugomis naudojosi ir moterys žydės.
„Į Kupiškį atvykęs iš Izraelio buvęs kupiškėnas Tuvė Keselis yra sakęs, kad už to namuko lango jis gimė. Tuvės tėvai gyveno netoliese. Jų namų vietoje stovi nauja sodyba, bet jos kieme išlikęs ir iki šiol naudojamas Tuvės tėvo iškastas šulinys.

Išlikęs ir iki šiol naudojamas Tuvės tėvo iškastas šulinys.

Manau, jog tas faktas, kad žydės pasitikėjo lietuve akušere, pas ją gimdė, rodo buvusį glaudų abiejų tautų bendradarbiavimą, tarpusavio pasitikėjimą. Tai svarbu prisiminti, nors karas vėliau viską sujaukė“, – pabrėžė Aušra.

Akušerė Stefanija Glemžaitė (dešinėje) su pagalbininke
ir gimusiais kūdikėliais.
Kupiškio etnografijos muziejaus archyvas

Anot jos, tą faktą patvirtina ir mažai dar kam žinoma kupiškėnės pribuvėjos Onos Palaimienės veikla prieškario metais. Ši moteris yra dailininko Vytauto Palaimos motina. Ji gyveno dabartinėje Alyvų gatvėje. Daug žydžių moterų jai prižiūrint savo namuose gimdė. Yra išlikę nemažai tą faktą patvirtinančių dokumentų. Priėmusi naujagimį pribuvėja apie tai raštu informuodavo rabiną.

Akušerės Stefanijos Glemžaitės liudijimas apie gimusį kūdikį.
Kupiškio etnografijos muziejaus archyvas

Žinoma, kad Kupiškyje yra dirbę ir žydų tautybės gydytojai Kacas, Epšteinas.

Buvusiame Kupiškio sinagogos pastate 2004 metais atidengta Atminimo lenta, kurioje surašyta 820 žuvusių Kupiškio žydų vardų ir pavardžių. Žuvusių žydų pavardžių perkėlimu į metalo plokštę rūpinosi broliai Normanas ir Alekas Meyeriai, žuvusių Naftalio ir Malkės Mejerovičių anūkai, su kitais Kupiškio žydų palikuonimis.

Pasak A. Jonušytės, istorikai iš pradžių spėliojo, kas galėjo tą sąrašą po Antrojo pasaulinio karo sudaryti. Vėliau visi priėjo prie išvados, kad tai galėjo padaryti su pagalbininkais S. Glemžaitė, kuri pildė gimusių vaikų dokumentus. Pagal ranka padarytus įrašus matyti, kad sąrašą pildė ne vienas asmuo. Matomas tarp jų ir Stefanijos sesers Mikalinos Glemžaitės raštas. Šis sąrašas kaskart papildomas, gaunant naujos informacijos iš žuvusiųjų palikuonių.

Laukiamos permainos ir atradimai

Savo ekskursiją Kupiškio žydų gyvenimo pėdsakais baigėme aplankiusios N. Šmidto malūną. Čia taip pat dar išlikęs senasis grindinys, kuriuo vaikščiojo malūno savininkas, milijonierius, vienas turtingiausių Kupiškio žmonių, dalyvavęs netgi tautininkų veikloje.

Toks margas ir pilnas paradoksų, nenuspėjamas gyvenimas. Tebėra ir prieškario statybos plytinis buvusios malūno kontoros pastatas. Žvelgiant į jį galima įsivaizduoti ten sėdintį ir verslo planus kuriantį N. Šmidtą.

Buvusi Nochemo Šmidto malūno kontora.

Pasak A. Jonušytės, malūno direktorius rūpinosi savo klientais. Prie malūno buvo įkūręs nakvynės namus ūkininkams, kurie ne vieną dieną laukdavo eilėje, kad susimaltų miltus. Buvo pagalvota, ir kur jų arklius per naktį laikyti, kad patogu būtų šieno paduoti.

Nochemo Šmidto malūnas.
Autorės nuotrauka

„Kupiškio rajono savivaldybės specialistai rengia dokumentus Nochemo Šmidto malūną pritaikyti konferenciniam turizmui, įrengti apžvalgos aikštelę nuo malūno viršaus. Malūnas būtų pasiekimas nuo Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštės. Link jo vestų pėsčiųjų takas pro pastatus šalia aikštės“, – sakė A. Jonušytė.

Dar vienas atradimas Kupiškyje manęs laukė išėjus iš N. Šmidto malūno kiemo.

Iš bendrakeleivės sužinojau, kad čia prie gretimo pastato šono prilipę labai statūs, siauroki laiptai kažkada vedė į šiame pastate veikusią arbatinę, kurios savininkai irgi buvo žydai.

Ten buvo rasta įdomi knyga. Ją pavartęs buvęs tuo metu Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas pakomentavo vieną nuotrauką, kurioje įamžinti prieškario metais žiemą besimeldžiantys jo tautiečiai.

„Kupiškio krašto žydų bendruomenės tyrimai tęsiami. Renkami ir sisteminami duomenys apie tragišką žydų bendruomenės istoriją, papročius, išlikusius žydų bendruomenės pastatus ir laidojimo paminklus, kurie saugomi Kupiškio etnografijos muziejaus skaitmeninėje laikmenoje. Muziejininkai savo veikla, surinkta medžiaga, informacija dalijasi su Izraelio valstybės ambasada Lietuvoje, Jad Vašem muziejumi ir Lietuvos ambasada Izraelyje, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene, Tarptautine komisija nacių ir sovietinio okupacinio režimo nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, Panevėžio miesto žydų bendruomene“, – apie tęsiamus darbus tyrinėjant žydų bendruomenės istoriją Kupiškyje pasakojo A. Jonušytė.

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • Išskirtinio dėmesio saulaukianti Kupiškio miesto istorija, pagarba istorikei už renkamą informaciją, esate perlas.
    Tačiau, lyginant mūsų miestuką su kitais, pastarąjį dešimtmetį, akivaizdi, plika akimi matoma miesto degradacija, miestui nėra kuriama pridėtinė vertė, neišnaudojamas istorinis miesto potencialas. Pridėtinė vertė ten, kur verda gyvenimas! Deja Kupiškyje to nėra seniai!

  • labai labai idomu, labai vertinu A.J. renkama informacija. Tikiuosi bus ir knyga. Tikrai turime perla , net sakyciau neivertinta-A.J.

  • Įdomus pasakojimas. Ačiū!

  • Be abejo svarbu saųgoti žydų paveldą,smagu pavaikščioti,apžiūrėti,pasidomėti ten gyvenusių ir dirbusių istorija ir likimu,bet gi po galais,nepuošia Kupiškio visiškai tas griūnantis paveldas! Dėka tų pastatų tikrai tvarkomas ir gražinamas miestukas atrodo labai nekaip. Jei jau reikalingas ir saugomas paveldas tai gal juo reikėtų ir tinkamai pasirūpinti???

Rekomenduojami video