Vyresni žmonės dar pamena, kaip prieš kelias dešimtis metų vykdavo pirkti silkių ir kitų maisto produktų į Latviją. Atrodė, kad tokie pasakojimai jau virto istorija, tačiau vėl pasitvirtino taisyklė, kad gyvenimas sukasi ratu.
Šį kartą nemažai mūsiškių patraukė į kitą pusę – pas kaimynus lenkus. Greitai pasklido kalbos, kad šioje šalyje maisto bei buitinės prekės yra daug pigesnės, todėl nutarėme patys tuo įsitikinti.
Parduotuvėse – lenkų mažuma
Artimiausias Lenkijos miestelis – Suvalkai, nes nuo pasienio iki jo vos dvidešimt aštuoni kilometrai, todėl jį iš Kupiškio pasiekėme per tris valandas.
Kadangi buvo savaitės vidurys, tai nekilo didelių problemų, kur prie prekybos centro pasistatyti automobilį – laisvų vietų nors ir ne per daugiausiai, bet buvo. Aikštelėje gal tik kas dešimtas automobilis buvo lenkiškais numeriais – kiti lietuviški. Parduotuvėje vaizdas toks pat – lenkiškai kalbėjo tik pardavėjos, o aplink su pilnais prekių vežimėliais zujo lietuviai. Tie, kurie čia atvyko jau ne pirmą kartą, turėjo iš anksto pasidarę prekių sąrašą – taip, pasak jų, galima greičiau ir geriau išsirinkti prekių.
Atvykėlių buvo ne tik iš Kauno, Alytaus ar Marijampolės – sutikome ir kupiškėnų, kurie sakė atvykstantys jau antrą kartą.
Vyrai stumdė vežimėlius su prekėmis, o moterys krovė į juos maisto produktus. Pažvelgus, ką žmonės renkasi, galima daryti prielaidą, kad čia juos atvedė ne kokių išskirtinių prekių troškulys, o noras nors kiek sutaupyti ir pradžiuginti savo šeimyną šviežiais mėsos ar pieno produktais. Didžiausią populiarumą turėjo rūkyti mėsos gaminiai, kiaušiniai, makaronai, kruopos, sviestas.
Atvykėliai pirmą kartą į krepšius prekes krovė vis pasiteiraudami kitų lietuvių – ar prekė kokybiška, koks jos skonis, žinoma, nepamiršdami ir paskaičiuoti, kiek jos kaina skiriasi nuo mūsiškės. Kai kurių prekių skirtumas šokiravo, kai kurių – skirtumas vos keli ar keliasdešimt centų.
Šalia prekybos centro esančioje statybinių prekių parduotuvėje lietuvių buvo nedaug, nes kol kas labiausiai domimasi maisto prekėmis. Po kokio mėnesio, įsibėgėjus statybų sezonui, turėtų jų ir čia padaugėti. Grindų laminato, durų, dažų, plytelių kainos gana padorios palyginti su mūsiškėmis, todėl svajojantys šiais metais apie remontą namuose, ko gero, užsuks ne tik į maisto prekybos centrą.
Kviečia lietuviški užrašai
Nuvykę pasižvalgyti į turgų, saviškių taip pat sutikome nemažai. Kad lietuviai pamėgo ir šią vietą, bylojo lietuviškas užrašas ant turguje esančios parduotuvės durų: „Kviečiame užsukti“.
Su prekeiviais susikalbėti taip pat nėra jokių problemų – moka po vieną kitą žodį lietuviškai, o suprantant rusiškai – jokių bėdų. Nors kainos ir drabužių kokybė nuo mūsiškių labai skiriasi, nereikia pamiršti ir pasiderėti – dar porą zlotų tikrai sutaupytumėte.
„Jau beveik metai, kai į mūsų miestelį atvyksta labai daug lietuvių, – pasakojo pakalbinta prekeivė. – Jie čia perka daugiausiai batus, vaikiškus drabužius, bet tikimės, kad pavasarį prekyba dar labiau pagyvės“.
Sutikti tautiečiai taip pat nevengė kalbėti, patarinėjo, kur galima pigiau nusipirkti vieną ar kitą prekę. Pasak jų, tie, kurie prekes perka ne tik sau, bet nori ir užsidirbti, mėsos produktus perka tik turguje, nes jie ten dar pigesni.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ