2024/06/16

 

ROMUALDAS POŽERSKIS: „FOTOGRAFIJA YRA RAKTAS Į PASAULĮ IR SAVE“

Savo parodą Kupiškio etnografijos muziejuje pristatė garsus fotomenininkas Romualdas Požerskis. Autorės nuotrauka

Gegužės 8 d. Kupiškio etnografijos muziejus pakvietė į išskirtinę parodą.

Savo fotografijų ciklą „Paslaptingas Bangladešas“ pristatė vienas žymiausių Lietuvos fotomenininkų, Vytauto Didžiojo universiteto šiuolaikinių medijų katedros profesorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Romualdas Požerskis.

Jurga BANIONIENĖ

Būti kūrėju – toks likimas

Parodos atidarymą pradėjo Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė Žygimantė James. Pasak jos, fotografija – tai gyvenimiškos patirties apibendrinimas. Kas apie tai geriau gali papasakoti, jei ne profesionalus fotografas, ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje garsus R. Požerskis.

Savo kūrybinės fotografijos fiksavimo kelionę jis pradėjo paauglystės metais. Nors turi išlikusią vaikystės fotografiją, kur būdamas vienerių metų jau laiko fotoaparatą rankose. Anot paties R. Požerskio, būti kūrėju dažnai yra ne asmeninis pasirinkimas, o likimas.

„Fotomenininką visada domino nepatogios temos ir nematomi visuomenės skauduliai, o karjera primena amerikietiškus kalnelius: parodos, apdovanojimai, likus be užsakymų, staiga vėjai kišenėse, bet viskas greitai spręsdavosi ir keisdavosi, o smalsumas nunešdavo į tolimiausius kraštus.

Fotografija jo gyvenime daugiau kaip 50 metų, fotomenininkas sukūrė per 18 fotoalbumų. Jis mėgsta dirbti ilgus metus nagrinėdamas vieną pasirinktą temą ar keletą iš jų“, – kalbėjo Ž. James.

Per parodos atidarymą jos autorius nemažai papasakojo apie fotografo darbą.
Autorės nuotrauka

Vieni žinomiausių R. Požerskio fotografijų ciklų yra „Atlaidai“, „Lietuvos senamiesčiai“, „Atminties sodai“, „Paskutieji namai“, „Pergalės ir pralaimėjimai“, „Degantis žmogus“, „Paslaptingas Bangladešas“ ir kt.

R. Požerskis savo pasakojimą pradėjo prisimindamas kupiškėnus fotografus, Vilių Naujiką, vieną moderniausių Kauno fotoklubo narių, fotografą Joną Kalvelį. Jį fotomenininkas pavadino savo simboliniu piršliu. Susipažino, kai pradėjo fotografuoti, vežiodavo J. Kalvelį po Lietuvą, jis fotografavo seriją „Miškai“, „Peizažai“, vėliau ir kitas. „Savo draugų vestuvėse pirmą kartą susipažinau su būsima žmona Virginija.

Kada su J. Kalveliu važiuodavome, pasiimdavau tai vieną merginą, tai kitą ir prašydavau, kad įvertintų. J. Kalvelis atsakydavo, kad nelabai, o kai buvome su Virginija, ji iškepė bulvinių blynų, tai sakė, kad ją imčiau, ji mano“, – šypsojosi R. Požerskis.

Visa kūryba – fotografijų serijos

Pasak garsaus fotomenininko, fotografija yra šviesoraštis. Šiandien tai viena populiariausių meno sričių. Žmonės daug fotografuoja, nuotraukas deda į internetą, saugo telefonuose, bet po kažkiek metų to nebeliks. Tai šio laikmečio tragedija.

Visą jo paties kūrybą sudaro serijos, kurių gimimas turėjo tam tikrą prasmę. Viena pirmųjų – „Neramūs keliautojai“. Ji atsirado visai neseniai, nors archyvuose išgulėjo apie 50 metų kaip mėgėjiškos fotografijos. Jose – tarybinių laikų jaunimas.

R. Požerskis pademonstravo nemažai nuotraukų iš šio fotografijų ciklo. Išleistas ir albumas, kuriame sudėtos ne tik fotografijos, bet ir dienoraštis. Fotomenininkas ilgai svarstė, ar leisti dalį jo publikuoti, juk dienoraštis – tarsi maža išpažintis.

„Su dukra, kuri yra docentė, dėsto fotografiją Vilniuje, prieš šešerius ar septynerius metus skaitėme paskaitą Tomske, Sibire, universitete, ten rodytos šios serijos ir kitos fotografijos, dėstytojai ir studentai teigė, jog žiūrėdami jas netiki, kad tai – Sovietų Sąjunga, čia Kalifornija. Sakiau jiems, kad oficialiai mes buvome Tarybų Sąjungoje, bet viduje – Europoje. Buvome tik įstatymiškai okupuoti, bet viduje – laisvi ir į Europą mes neįstojome, o paprasčiausiai sugrįžome“, – kalbėjo R. Požerskis.

Dar viena pristatyta fotografijų serija – „Pergalės ir pralaimėjimai“.

Pasak fotomenininko, šis ciklo pavadinimas labai atitinka žmonių gyvenimą. Čia daug pralaimėjimų ir mažai pergalių.

„Prieš pusantrų metų skaitydamas nuotolinę paskaitą studentams sakiau, kad sporte pergalės žmogų silpnina, o pralaimėjimai – grūdina. Iš karto gavau atsakymą iš mano buvusios studentės Rūtos Meilutytės, kad esu visiškai teisus“, – pabrėžė fotografas.

Šioje serijoje – 1974–1976 m. sukurtos fotografijos, kuriose – motokrosas. Anot R. Požerskio, šios nuotraukos apie sporto prasmę.

„Sportas, kaip ir medžioklė, atėjęs iš pačių seniausių išgyvenimo instinktų, kada reikia nugalėti priešą ir sumedžioti maisto šeimai, nes kitaip tu numirsi ar žūsi. Sporte ir yra šis siekis nugalėti, tai – iš žmogaus prigimties. Neturiu daug sportinių momentų, bet vyrauja vaikystė, svajonės, žiūrovai, šeimos, draugystės, pralaimėjimo momentai“, – sakė fotomenininkas.

Pokalbis su Kupiškio etnografijos muziejaus direktore Jūra Sigute Jurėniene.
Autorės nuotrauka

Vienas žymiausių R. Požerskio fotografijų ciklų – „Atlaidai“. Jis pasakojo, kad kartą, važiuodamas motociklu, atklydo į vieną mažą Žemaitijos kaimelį ir pamatė čia vykstančius atlaidus. Tai jam pasirodė tarsi visai kitas, fantastinis, pasaulis. Praėjus kuriam laikui, ėmė fotografuoti atlaidus ir tai darė ištisus 20 metų.

„Būdavo sekmadienis, anksti keliuosi ir važiuoju į atlaidus. Apie 150 sekmadienių jiems paaukota, vaikai buvo maži, tik augo, o manęs vis nėra“, – prisiminė fotografas.

Anot R. Požerskio, ėjimas į atlaidus tada buvo pareiškimas, kad sovietinė ideologija yra priešiška. Per tiek metų atlaidai pasikeitė, neliko daugelio jų akcentų: būgnų, saldainių, retai kur nešamos vėliavos. O didžiausias pokytis, kad niekas į juos nebevažiuoja su arkliais. Anksčiau žmonės atvažiuodavo su vežimais, eidavo į bažnyčią melstis, lankydavo kapus, paskui vaišindavosi ant žolės pasitiesę drobines staltieses.

Fotografijose atskleidžiami labai įdomūs tipažai, jų apranga, žmonių santykiai.

Parodos autorius tvirtino, kad fotografuoti atlaidus būdavo nelengva, reikėdavo psichologiškai pasiruošti, kad privalai fotografuoti besimeldžiančius žmones, juk tai – labai asmeniška, privatu. Svarbu buvo jų neišgąsdinti, kad jie liktų savimi.

„Turėdavau tokį nusistatymą, kad aš privalau fotografuoti. Peržvelgdavau žmones, būdavau netoli jų, bet ir ne per arti. Tada – traukiu fotoaparatą ir fotografuoju, jei sakys kad ne, to nedarysiu, bet paprastai taip nebūdavo“, – savo darbo užkulisius atskleidė R. Požerskis.

Kiekviena nuotrauka – nebyli istorija

Dar vienas fotografijų ciklas – „Lietuvos senamiesčiai (1974–1985)“, kur fotografas sutelkia dėmesį į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, kitų miestų istorinių centrų, žmonių gyvenimą.

R. Požerskis gyveno Kaune, Žaliakalnyje, ir kai nusileisdavo į senamiestį, ten būdavo pilna triukšmo ir chaoso: mašinos, šūkaujantys vaikai, daug šunų, kačių, alkoholikų. Ėmė tai fotografuoti. Šiandien pristatydamas parodas dažnai sulaukia žmonių, kurie atpažįsta save tose nuotraukose.

Fotomenininkui nebūdavo sudėtinga patekti į senamiesčių kiemus ir juose fotografuoti, bendrauti su žmonėmis. Dabartinis senamiestis nuo ankstesnių gerokai skiriasi – pasikeitė gyventojai, dauguma jų užsidarę, pilna turistų, vaikų fotografuoti nebegalima, kaip ir neįgalių asmenų.

Anais laikais vaikai būdavo labai drąsūs, tikri senamiesčio gyventojai, jiems negalėdavai pasakyti, kur atsistoti. Šiandien feisbuke atsiduria daug tokio tipo fotografijų, jos aprašinėjamos, svarstoma, kas jose nufotografuota.

R. Požerskis pasakojo, kad būdamas 25 metų gavo užsakymą fotografuoti Kauno klinikinę ligoninę ir išleisti albumą „Vaikų ligoninėje“. Teko įamžinti ir kūdikio gimimą, ir morgą, fiksuoti operacijas, gyvenimą ligoninės palatose.

„Pirmą operaciją kai pamačiau, vyruko koja drebėjo, man aparatas irgi ėmė drebėti, bet paskui pripratau. Reikia būti labai šaltam, negali išgyventi, galvoti apie vaiko skausmą, turi būti kaip chirurgas, ieškoti šviesos, formos, tai sudėtinga“, – prisipažino jis.

Per renginį pristatyta ir fotografijų serija „Atminties sodai“. Tai vieta, kur atėjęs prisimeni mirusius ir susimąstai apie savo gyvenimą. Kapinėse fotografuodamas išgirdo daug istorijų iš duobkasių.

Ilgai norėjo, bet nesiryžo fotografuoti senelių namuose. Galiausiai nutarė nuvažiuoti į vienus senelių namus prie Vilniaus, dvi valandas praleido mašinoje, kol nuėjo pas direktorę ir paprašė leidimo. Vėliau fiksavo ir dar vienus. Taip atsirado fotografijų serija „Paskutinieji namai“.

„Labai sunku. Įeini į palatą, guli žmonės. Trauki aparatą fotografuoti – klausia kam. Turi su jais susidraugauti, pasikalbėti, jie labai iš lėto į tai leidžiasi, pokalbiai ilgi, viskas kaip sulėtintame filme. Bet kai nuvažiuoju po savaitės, dviejų, jau laukia, pasiilgsta. Apie 7 metus šitą seriją fotografavau ir daug metų nerodžiau nė vienam fotografui, net geriausiam draugui. O kai pirmą kartą tai padariau, Taline laimėjau pagrindinę premiją. Man reikėjo ją subrandinti“, – pasakojo R. Požerskis.

Kiekviena nuotrauka turi savo istoriją. Pavyzdžiui, vienas fotografijoje įamžintas vyras 40 metų nevaldė nei rankų, nei kojų, tik galvą, vėliau fotografas sužinojo, kad jis vedė seselę, kuri jį prižiūrėjo. Su viena nevaikštančia močiute, kurią keli vyrai išnešdavo su antklode ir paguldydavo kieme po medžiais, mėgdavo kalbėtis apie teatrą, poeziją. Kita nuotrauka byloja apie tvirtą dviejų vyrų draugystę: abu tapę akli ir kurti, kai valgydavo duoną, atlauždavo ir duodavo po gabalėlį vienas kitam.

Parodoje galima pamatyti ir nuotraukas iš serijos „Lietuva. 1988–1993“. Penkerius metus R. Požerskis fiksavo lietuvius Amerikoje, paskui – dramatiškus istorinius įvykius nuo pirmųjų Sąjūdžio mitingų iki sovietinės kariuomenės pasitraukimo iš Lietuvos. Fotografavo ir lemtingus Sausio 13-osios nakties įvykius. Iš Aukščiausiosios Tarybos visi fotografai buvo išvaryti, nes tai buvo pernelyg pavojinga, bet jam pavyko įlįsti pro vyrų tualeto langą.

„Buvome ten tik du fotografai, Vilius Jasinevičius ir aš. Vytautą Landsbergį saugojo penki apsaugininkai, bet manęs niekas nematė. Su Landsbergiu mūsų santykiai labai geri. Neseniai buvau pas jį nuvažiavęs, nusivežiau šachmatų lentą, pasiūliau profesoriui sužaisti. Paklausė, kokią partiją mėgstu, sakau – karalienės gambitą, sakė ne, šito nežais, prieš 28 metus pralošė. Ir nežaidė“, – šypsojosi R. Požerskis.

Gyvenimiškos istorijos sudėtos į fotografijų serijas „Mažojo Alfonso vargai ir džiaugsmai“, „Laura – spinduliuojanti tamsa“. Aklą merginą Laurą R. Požerskis fotografuoja ištisą dešimtmetį. Tiek laiko iki pat mirties bendravo ir su mažaūgiu Alfonsu.

Bangladešas – fotografo svajonė

Į Bangladešą R. Požerskis su tarptautinėmis fotografų grupėmis vyko tris kartus – 2016, 2017 ir 2018 metais. Kaskart čia praleisdavo po dešimt dienų. Fotografija tapo įtaigiu būdu vaizdais papasakoti apie vieną neturtingiausių šalių pasaulyje ir jos žmones. Taip gimė fotografijų ciklas „Paslaptingas Bangladešas“.

Jis prisipažino, kad pirmą kartą 2016 m. gavęs draugo iš Prahos pasiūlymą skristi į Bangladešą nesudvejojo.

Romualdo Požerskio fotografijos iš Bangladešo sudėtos į šį fotoalbumą.
Autorės nuotrauka

„Bangladešas buvo mano svajonė, Indija nepatiko. Teritorija kaip Lietuvos, o žmonių čia – 170 milijonų, pereiti gatvę nežinai, ar pavyks, joje miega žmonės, vaikai. Visą laiką lyja, žiemą – naktimis, o vasarą – visą laiką tris mėnesius be sustojimo. Kvapas – kaip gamyklos, drėgna, uodai, maliarija, viskas, kas gali būti blogiausia, ten yra. Bet labai geri ir įdomūs žmonės, nuoširdūs. Ten nėra turizmo, niekas tavęs pinigų neprašo“, – pasakojo fotografas.

Jis suorganizavo vieną akciją, paprašė anūkės, kad jos klasė surinktų savo žaislus, ir juos visus R. Požerskis išvežė ir padovanojo Bangladešo vaikams, kurie dirba, gyvena lūšnynuose, kur nėra nei vandens, nei elektros, nei tualetų. Maistą jie gamina tiesiog ant bėgių, daug vaikų žūsta, nes nuolat važinėja traukiniai.

R. Požerskis per vieną kelionę padarydavo apie 10 tūkst. kadrų. Fotografai ten dirbdavo nuo aušros iki nakties.

Renginio pabaigoje svečias prisiminė, kad per vieną renginį Niujorke kalbėjo, kad fotografija yra raktas į pasaulį ir save.

„Kaip mano duktė sakė, su fotoaparatu tu gali atrakinti bet kurias duris, pakliūti pas prezidentą, į ligoninę, senelių namus. Kuo skiriasi fotografas mėgėjas nuo profesionalo? Mėgėjas eidamas kažką netyčia pamato ir nufotografuoja, o profesionalas fotografas fotografuoja tada, kai pamato tai, ko ieškojo“, – teigė garsus fotomenininkas.

Parodos atidarymo akimirka.
Autorės nuotrauka
Dalintis
Komentarų nėra

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video